BŪTIS: KŪRYBA
VAISTAŽODŽIAI XVII
JERONIMAS LAUCIUS, rašytojas, lektorius, leidyklos „Trys žvaigždutės“ vadovas
2019 – 11 – 26
Žmogus – kaip kalnas
Ir pats didžiausias kalnas tėra iškilusi ir įgavusi kalno formą žemės pluta.
Pats kalnas jokios naudos niekam neduoda.
Atvirkščiai – jis trukdo ir tiesti kelius, ir statyti namus, ir tekančią saulę užstoja.
Tačiau, kai prie kalno prieina geologas, kai jis su savo įgytomis žiniomis ima jį tyrinėti, ieškoti gamtos ten paslėptų naudingų iškasenų, kalnas virsta tikru lobiu, kuris praturtina šimtus žmonių, todėl šalia neretai iškyla ištisi miestai.
Geologo atrasti turtai žmones maitina, rengia, įkvepia naujiems ieškojimams.
Ir žmogus – kaip koks kalnas. Kol jis savyje neieško tų vidinių turtų, netyrinėja, kokiais talentais, gabumais jį apdovanojo gamta, tol jis nenaudingas nei sau, nei kitiems – tik užima vietą žmonių eilėje.
Tačiau, kai jis, pažvelgęs į kitus žmones-kalnus ar pastūmėtas kokio impulso, susimąsto ir ima ieškoti savo išskirtinumo, savo gyvenimo prasmingumo, jis atranda tokius lobius, kurie keičia visą gyvenimą, puošia jį talentų briliantais, naujų atradimų žavesiu.
Žmogus, tapęs savo vidinių turtų geologu, nuolat ieško, atranda minčių ir gyvenimo paslapčių grožį, juo puošia visą savo pasaulį.
Kartais tam pakanka vieno impulso, vieno sustojimo, vieno kitokio žvilgsnio į save.
Deja, daugeliui tai nepavyksta.
O Tau gal pasiseks…
