I. DISKUSIJOS, KRITINIS DIRSTELĖJIMAS
JONO PAULAUSKO
491
DIRST: ŽALČIO PRAKEIKSMO PASEKMĖS V
Publikacija portale: 2022-09-18
Atsiuntė JONAS PAULAUSKAS
2022 – 09-14
Žalčio prakeiksmo pasekmės. Apie Imperiją, arba Mažos tautos kompleksas
V
Iš kur lietuviuose atsirado baimė? Kur dingo imperialistų bruožai? Kodėl nebesame karingi ir tampame minkšti, sheeple, būrais, baudžiauninkais? Kodėl 1990 – 2004 metų Lietuva iki įstojimo į Europos Sąjungą laikoma nepriklausoma, o nuo 2004-ųjų – nebe? Mūsų manymu, tai šiek tiek klaidingas požiūris, atspindintis tik vieną medalio pusę. Taip, lietuviams tapo įprasta šlietis prie kažko: buvome prievartaujami lenkų, vokiečių, rusų, mūsų brolius prūsus išnaikino vokiečiai, atgavę Nepriklausomybę, nežinojome, ką su ja daryti. Lietuvą užvaldė romantizmas, o racionalų protą turintieji be jokių skrupulų, merkantiliškai, tapo valdžia. Kai 2012-aisiais buvo išrinktas dar vienas Seimas, palyginti su praėjusia kadencija, jame liko net 80 tų pačių žmonių (kitaip tariant, apie 57 proc.)! Ar lietuviai naivūs, ar bailūs, ar kvaili, kad nenori pokyčių? Ar sergame mažos tautos sindromu? Jei taip, mums derėtų apsidairyti – pasaulyje yra tūkstančiai mažų tautelių, kurių ne tik 3 milijonų, bet ir 300 nebeliko. Tačiau nors tautos nyksta, asimiliuojasi, ir tai, matyt, istoriškai neišvengiama, mes dar turime visus šansus išnaudoti savo kaip Tautos potencialą.
Emigracija – Žalčio prakeiksmo pasekmė, bet tai nėra didelė nelaimė. Optimistiškai žvelgiant, emigrantai (bent dalis jų) galėtų grįžti ir kompensuoti „protų nutekėjimą“ naujomis žiniomis, idėjomis, galimybėmis, pinigais, pakeisti užpelkėjusią valdžią. Tai įmanoma. Juk bent kol kas nevyksta joks karas, Lietuva vis dar nepriklausoma (bent jau sąlyginai, turint omenyje Europos Sąjungos direktyvas, kurios kartais prasilenkia su lietuviška logika).
Deja, pasyvumas yra tapęs įsisenėjusiu lietuvių bruožu. Tačiau „mes esame jauni vilkai. (…) Mes – klastingi, tai blogai, bet tai tautiško charakterio bruožas. Kodėl jo, to negero charakterio nepanaudoti? Klasta – silpnųjų jėga, jis atsirado, kai mes buvome okupuoti, sustiprėjo. Tačiau klastingi esame nuo daug senesnių laikų, tą rodo mūsų karybos istorija. (…) Mes turime įeiti į ES kaip demokratiška imperija, veikdami plotuose, kurie gal pranoks pačios ES teritoriją. Mes iš to turime pasidaryti nuotykį. Mes dar žinome, pažįstame skurdą, vargą, apleistumą ir dėl viso šito pažinimo tebesame labai stiprūs. Mums tereikia panaudoti, kaip sakoma, savo svertus. Jie po ranka. Ukraina, Baltarusija, Užkaukazė – regionai, jaučiantys mums simpatiją iš bendros praeities; o tai dabar strateginiai pasaulinės geopolitikos regionai. (…) Mūsų mąstymas imperialistinis. Turime tai prisipažinti, prieš ieškodami sau vietos modernybėje ir juolab ateityje“[13].
Pasak G. Beresnevičiaus, visos mūsų depresijos, bėdos ir stresai kyla dėl to, kad mūsų charakteriai – valdantys, o mes – imperinio mąstymo žmonės.
G. Beresnevičius tvirtina, kad pagal išlikusius draudimus galima apytiksliai spėti, „kurie žvėrys buvo pagrindinių baltų protėvių genčių totemai, – svarbiausia, be abejo, žirgas, šuo (eventualiai ir vilkas), varlė / rupūžė, gyvatė / žaltys. Šie gyvūnai maistui nevartojami ir dabar, vien mintis apie galimybę valgyti, tarkime, arklieną kelia socialinį ir estetinį atstūmimą, nors Italijoje, Prancūzijoje, Rusijos rytinėje dalyje arkliena maistui vartojama. Atrodo, turėjome ir karvių tabuizavimo laikmetį – dar šiandien sakome, kad valgome jautieną, „karvienos“ nėra. (…) Kalba rodo, kad lietuvių protėviai dar labai neseniai desakralizavo karvę. Vien kalbinis pakeitimas liudija, kad [tai] labai nesenas įvykis, istoriškai gal net ne senesnis kaip koks tūkstantmetis“[14].
