##

##   

NAUJOJE MISIJOJE

XXI 

409 metai. Pirmtakų Planeta.

Palydėjusi Lozą, Ipatija kaip visada nuskubėjo į Universitetą. Savo kavos ji taip ir neišgėrė, nes negalėjo viena sėstis prie stalo, prie kurio ką tik sėdėjo su savo mylimąja. „Aš pasaugosiu tave“, – vis skambėjo galvoje Lozalijos žodžiai.

Tačiau…kas tai per gaisras? Ką reiškia tas užsiliepsnojęs erdvėlaivis ir kodėl ugnis nubloškė ją į Aleksandriją? Bet tai juk sapnas! Viso labo sapnas! Ipatija paskubėjo išeiti iš namų.

Atėjusi į Universiteto centrinio filialo matematikos skyrių, ji išvydo Amazonės Elinos padėjėją. Paaiškėjo, jog ši laukė būtent Ipatijos.

„Štai dokumentas. Susipažinkite, padėkite parašą ir vykdykite,“ – ištarė mergina monotonišku balsu.

Ipatija negalėjo patikėti savo akimis. Universiteto vadovės, Amazonės Elinos potvarkyje buvo rašoma, jog nuo jo pasirašymo momento (Elinos parašas jau buvo) dėstytoja Ipatija eina visų imperatoriaus Nerono Universiteto filialų matematikos krypties vadovės pareigas!

Čia reikia kai ką paaiškinti. Imperatoriaus Nerono Universitete buvo kelios kryptys, viena iš jų – matematikos. Kiekviename Universiteto filiale (visoje Pirmtakų Planetoje buvo 2550 filialų) veikia atitinkamas skyrius, vienas iš jų – matematikos.

Ir Amazonės Elinos potvarkiu, nuo dabar Ipatija vadovaus visiems 2550 matematikos skyriams! “Dieve, kaip visur suspėti!?”

Nuo tos dienos per pertraukas tarp paskaitų ji net neturėjo kada pavalgyti. Ant jos darbo stalo stovėjo lėkštė su mėsiškomis citrinomis, kurių Ipatija skynėsi eidama rytais per mišką į darbą, čia pat kompiuteris. Ir ji paeiliui susisiekusi su įvairių filialų matematikos skyriais, susipažino jų vadovais (kuratoriais), aiškinosi esamą padėtį, davė nurodymų bei patarimų.

Iš esmės Ipatijai naujoje misijoje klostėsi gerai. Bet ji suprato, kad nuotolinio vadovavimo nepakanka. Reikia ir gyvai lankytis Universiteto filialuose, todėl dabar prie jųdviejų namų dažnai leidosi ne vienas, o du z-erdvėlaiviai, kiekvienas kurių skrido savo misijon.

Taigi, viskas klostėsi gerai. Bet… kiekvieną kartą Ipatijai atsisveikinus su iš namų išskrendančia Loza, ją smelkė neaiškus, itin stiprus nerimas, nors Lozalija kiekvieną kartą ją ramino vis kartodama žodžius „aš pasaugosiu tave„. Tas nesuprantamas nerimas nesitraukė tol, kol Ipatija nėjo iš namų  ir nedirbo. Bet vos jai atėjus į Universitetą, nerimas dingdavo.

Mergina jau buvo visai pamiršusi to regiono, kuriam vadovavo Lozalija, pavadinimą, nors ir nereikalinga jai buvo ši informacija. Praeis devynios dienos, jos susitiks vėl. Ir bus vakaras, ir išauš rytas…

Kaip gi buvo nustebinta Ipatija, kai, atskridusi į vieną Universiteto filialą, iš matematikos skyriaus kuratoriaus išgirdo apie „itin griežtą regiono vadovę Lozaliją“.

Tarsi viskas apsivertė jos akyse. „Kur, kur, kur?“ – „Kas kur“ – paklausė skyriaus kuratorius. – „Loza, Lozalija kur?“ – „Regiono centrinėje prieigoje,“ – atsakė kuratorius. – „Taip? Tuomet, kai baigsim darbus, prašyčiau mane nuvežti į centrinę regiono prieigą.“

Kai visi reikalai buvo baigti, Įpatija įsėdo į kuratoriaus automobilį. Skyriaus kuratorius, pagyvenęs matematikas, nieko neklausdamas (nors matėsi, kad jis buvo labai nustebintas), nuvežė ją ten, kur buvo liepta.

Regiono prieiga (taip Pirmtakų Planetoje yra vadinami regionų administracijos pastatai) pasirodė buvusi žalios spalvos penkių aukštų pastatas. Ipatija nuskubėjo prie pagrindinio įėjimo. Ties įėjimu ją sustabdė jaunas vaikinas, vilkįs gynybinių būrių uniforma. „Čia negalima. Kas jūs?“ – „Pasitrauk!“ – atkirto Ipatija, praslysdama pro jį. – „Kur jūs!?“ – vėl riktelėjo apsaugininkas. – „Kur reikia!“ – vėl atsikirto mergina.

Ne, Ipatija nebuvo nemandagi arba, juolab, įžūli, bet gyvenimas išmokė ją siekti tikslo, neklausinėjant „Ar galima?“. Štai ir ėjo ji nesustodama pirmyn, įkvėpta to, ką sužinojo. „Loza čia. Loza visai šalia. Reiškia, man reikia ten!“

(B.d.).