##

##   

PRIE JŪROS XXII

XXII 

Ji čia, Loza čia… Ne, tai kartojo ne Ipatijos lūpos, o jos … kojos. Kartojo ir nešė ją koridoriais. Mergina tik po kelių akimirkų suvokė, kad ne eina, o bėga, ir itin greitai… koridoriais, laiptais, vėl koridoriais…

“Ji čia visai arti, bet kur?..”

Galiausiai Ipatija suprato nežinanti, kur konkrečiai yra Lozalija: „Lozaaaa!“

O ne, nemanykite, kad išsimokslinusi mergina, planetinio Universiteto matematinės krypties vadovė pradėjo garsiai šaukti. Tai buvo jos sielos šauksmas, kurį, kaip jai galimai pasirodė, turėjo išgirsti kitos sielos…

Ir tikrai: „Gal jūs ko ieškote?“ – paklausė priešais išdygusi jauna moteris. – „Taip, taip, taip,“ – kažkodėl vis kartojo Ipatija ir tik po akimirkos tarstelėjo: – „Aš ieškau Lozalijos“. – „Jūs užsirašiusi?“ – „Ne, man nereikia rašytis“. – „?“ – „Jūs tik pasakykite, kur jos kabinetas, o toliau aš pati,“ – jau tvirtesniu balsu tarė Ipatija.

Truputį patylėjusi, moteris pasakė, jog „vienu aukštu aukščiau, 509 kabinetas“, ir kažkaip keistai nužvelgė ją.

Tačiau jos žvilgsnis Ipatijos nejaudino. Mergina puolė prie laiptų, vos nesuklupo… ir ji jau penktame aukšte.

Štai ir reikiamos durys. Įėjusi pro jas, Ipatija  greitai perėjo platų priimamąjį ir jau ketino praverti kitas duris, bet išgirdo plieninį anksčiau nepastebėtos Amazonės balsą: „Kur jūs?“ Amazonė, prie kurios juosmens kabojo lazpistas, akimirksniu pastojo jai kelią.

Na taip, Amazonė, tai ne vyrukas su savo mykiančiu „negaaalima, negaaalima“. Čia jau reikia „pristabdyti“. Bet svarbiausia, jog tikslas pasiektas. Teliko paskutiniosios durys, o ši Amazonė jos kelyje.

„Aš esu Ipatija. Perduokite Lozai…“ – „Lozai?“ – nustebusi perklausė Amazonė. – „Amazonei Lozalijai,“ – patikslino Ipatija.

Amazonė įsmeigė žvilgsnį į kompiuterį: „Ipatija, Universiteto matematinės krypties vadovė, atvykusi į mūsų regioną. Bet jūsų nėra sąrašuose!“ – „Klausykite, perduokite Lozai, kad atvyko Ipa!“

Amazonė ėmė kažką suprasti. Ji paspaudė telefono mygtuką, ir į ragelį tarė: „Pas Jūs mergina, vardu Ipatija, reikalauja įleisti.“ Ragelyje pasigirdo trumpieji signalai, o po akimirkos prasivėrė durys ir išbėgo Lozalija.

„Ipa!.. Loza!.. Ipa!.. Loza!..“

“ Mums vyno, zebrų kumpio, už valandos limuziną, už pusantros valandos – z-erdvėlaivį į stotį ir namelį prie Laros ir Zuki jūros!“ – užsakė Baltosios Kometos regiono vadovė Lozalija.

„Bet man juk reikia į Gvianą sugrįžti,“ – priminė Ipatija, kai jos jau sėdėjo prie vaišių stalo bei traukė nuostabų rausvosios kriaušės vyną. – „Man irgi daug ko reikia, bet jei jau toks susitikimas, planus galima ir pakeisti, o Amazonių sprendimai neaptarinėjami… –paskutinieji Lozos žodžiai galutinai įtikino Ipatija, kad kitaip nebus, – o Elinai aš paskambinsiu, paaiškinsiu,“ – pažadėjo Lozalija.

Po to didžiulis limuzinas milžinišku greičiu nešė jas lygiais, tvarkingais Lozalijai pavaldaus regiono keliais… Vėliau skrydis z-erdvėlaiviu… Ir jau sutemus abi buvo jaukiame trijų kambarių name, Laros ir Zuki jūros krante.

„Koks įdomus šios jūros pavadinimas,“ – stebėjosi Ipatija. – „Taip, Ipa. Prieš 500 tūkstančius metų pirmoji Pirmtakų Princesė Lariada įdukrino mažąją našlaitę Zuki. Jos dažnai ilsėjosi prie šitos jūros. Princesė Lariada vadino mergaitę mažybiniu vardu Zuki, o ši, vos 15 metų amžiaus tapusi Pirmtakų Amazone, ją įdukrinusią Princesę – Lara. Taip ir pakrikštijo Laros ir Zuki jūra. Pagal padavimą, didžioji Lariada vėliau išvyko į negrįžtamąją misiją Andromedos galaktikon, o Zuki – Amazonė Zukilija pagal tęstinumą tapo antrąja Pirmtakų Princese.“

Nors jau buvo sutemę, merginoms nė kiek nesinorėjo miegoti, tad jos puolė tiesiai į jūros bangas. Šiltas vakaro vanduo ramino, sutramdydamas praėjusios neramios dienos emocijų likučius. Ipatija plaukė užsimerkusi, ilgai, jai atrodė, kad viena kryptimi – link kylančio mažojo Sirijaus. Kai atsimerkė, išvydo tik blizgantį jūros paviršių. Netgi bangos kažkur dingo. Ir Loza. Na kur gi ji?

„Loza! Lozaaaa!“ Tyla. Lengvutis vėjelis nematomais smaigaliukais lįndo į ausis, darydamas šią tylą spengiančia. „Lozaaaa!“

(B.d.).