##

##   

MIŠKO TANKMĖJE

XXIV 

Merginos atsikėlė vėlai. Laros ir Zuki jūra vėl buvo rami.

„Eime maudytis, Ipa!“ Tačiau Ipatija, visada mėgusi maudytis jūroje, šokinėti tarp bangų, šįkart kategoriškai atsisakė. – „Eime geriau krantu pasivaikščiosime, Loza.“ – „Bet kodėl, Ipa, kas nutiko?“  – „Šiaip, kažko tai raumenys pavargo…“

Bet po kelių minučių mergina prisipažino: „Nenoriu daugiau prarasti tavęs… Vėjas, bangos, tu vis dingsti. Negaliu daugiau, širdis neatlaikys!“ – „Kvailute, niekur aš nedingsiu, ir jūra, žiūrėk, kokia rami…“ – „Na taip, rami, kol mudvi į ją neįžengiame.“

Čia Lozalija jau negalėjo prieštarauti. Ji ir pati atsiminė vakarykštes sutemas: vos tik joms panirus į vandenį, kaipmat kilo vėjas, o su juo ir bangos. „Na gerai, išsimaudysime vėliau. Eime pasivaikščiot palei krantą“.

Jos ėjo valandą, kitą. Staiga Ipatija pamatė mažąjį zebriuką. Tas stovėjo ir dairėsi aplinkui, tarsi atsiliko nuo mamos ir dabar nežino ką daryti.

Ipatija, pamiršusi vakarykštį nerimą, puolė link margaspalvio mažylio. „Mažiuk, kas tau? Neramu? Tu kažko ieškai?“

Zebriukas nušuoliavo į šalį, bet gana lėtai, tarsi kviesdamas merginą bėgti iš paskos. “Ką gi, pažaisim” – pagalvojo Ipatija.

Mergina vėl prarado laiko pojutį. Ir kodėl jai vis dažniau taip nutinka? Sustojusi atsikvėpti, ji suvokė, kad zebriuko niekur nėra. Tad paskui ką gi ji bėgo? O gal ji bėgo nuo kažko?

Štai ir pasivaikščiojome krantu. „Lozaaaa!“ Aplinkiniai medžiai atsišaukė aidu – „zazazaaaa!“

Ipatija vėl išsigando. Išvydusi Sirijaus spindulėlį, besiskverbusį tarp tankių krūmokšnių, ji žengė jo kryptimi. „Šviesos spindulys neatves į tamsą“ – taip dar Aleksandrijoje Ipatija kalbėjo savo mokiniams.

Krūmai prasiskyrė, šviesos spindulys ragino eiti pirmyn. Ir, šio raginimo vedama Ipatija ėjo. Netikėtai jai skaudžiai įgėlė kažkokia muselė. Mergina krūptelėjo, atsisuko ir nustebusi pamatė, kad Sirijus švietė visai kitoje pusėje.

Tai kas per spindulys man švietė? Ir kur gi jis dabar? Ipatija suprato, kad arba jai pasivaideno, arba ji tapo kažkokio neįprasto optinio efekto liudininke. Ką gi daryti? „Lozaaaa!“. Ir vėl nieko, išskyrus „za za zaaa!“

Ipatija pamėgino grįžti, bet aplinkui krūmai tapo tokie tankūs, kad ji vos tegalėjo pro juos pralįsti. Bet juk čionais ji atėjo laisvai! Kas tai per reiškinys? Ji tiesiog pateko į tankią medžių bei krūmokšnių apsuptį!

Mergina jau seniai nebejautė laiko tėkmės. Dangus virš jos jau temo, prasidėjo sutemos.

Ir staiga… dvi merginos atsirado tiesiai priešais Ipatiją.

Ji įsižiūrėjo. Viena – jau moteris, maždaug 40 metų amžiaus. Kita – dar visai mergaitė, maždaug 15 metų amžiaus. Abi su ietimis.

Ipatija nustebo išgirdusi jųdviejų kalbą. Jos kalbėjo Pirmtakų kalba, be daugelis žodžių buvo nesuprantami. „Pasiklydai?“ – paklausė vyresnioji mergina. – „Taip, ir pati nesuprantu, kaip“ – „Tai yra tik atsitiktinis zigzagas. Eik, ir išeisi. O kai eisi toliau, tai būk pasirengusi…“ – „Kaip? O kas jūs?“

Nepažįstamosios neatsakė. Netrukus vyresnioji pratarė: „Eik, bet būk pasirengusi. Atmink, jiems nelemta įveikti tavęs!“ Plieninis balsas neleido nepaklusti.

Ir Ipatija nuėjo toliau. Atsisukusi, ji jau nieko nepamatė. Dviejų merginų tarsi ir nebuvo. Netrukus miško tankmė prasiskyrė.

(B.d.).