##

##   

KONTAKTAI SU PRAEITIMI

XXV 

Dabar jau nerimavo Lozalija. Ji tiesiog užsipuolė savo draugę, pagaliau išėjusią iš miško, kurios ji ieškojo net kelias valandas. Neseniai ji pabuvojo ir už tų krūmų, iš kurių dabar pagaliau išėjo Ipatija. Ten viską, kiek buvo įmanoma, apžiūrėjo, bet toliau eiti negalėjo dėl pernelyg tankių krūmų, kur voverė neprasmuks, jau nekalbant apie žmogų.

Dabar gi būtent iš tų krūmų, už kurių dar prieš kelias minutes nieko nebuvo, išėjo Ipatija ir puolė prie Lozos, stipriai ją apkabindama.

Lozalija vis nerimavo. „Kur tu buvai, Ipa? Ar slėpynių pažaisti sugalvojai? Tai nejuokinga… Ipa, aš čia iš proto ėjau! Ipa, ten tankmė, praeiti neįmanoma! Kaip šioje vietoje atsidūrei? Kaip iš ten išėjai? Gerai, kad išėjai, tačiau kaip, kaip?“ – „Aš nebepamenu, Loza! Neužmiršau tik, kad buvo mažas zebriukas, kuris ėmė bėgti, o aš iš paskos. Paskui šviesos spindulėlis, krūmokšniai, geliančios musės ir dygliuota tankmė… Daugiau nebepamenu. Ak taip, dar…Tai buvo neįtikėtina! Dvi merginos. Tiksliau, moteris ir mergina. Tokios gražios, su ietimis. Ir kalbėjo jos ne visai suprantamai. Kažkokia senovine Pirmtakų kalba, kaip supratau…“

Loza akimirką tylėjo, tarsi mėgindama kažką prisiminti. Po to pratarė: „Tai Lariada. Lara ir Zuki – judviejų jūra… Pas mus daug kas pasakojo, bet niekas neturi gyvų liudininkų, kad buvo sutikę pirmąją Princesę bei jos dukterį. Padavimuose tokie susitikimai minimi ir prieš tūkstančius, ir prieš dešimtis tūkstančių metų. Ir dabar pasakojama apie tokius susitikimus. Vieni tiki, kiti – ne. Ir štai dabar tu, Ipatija… Aš tikiu tavimi! Ne atsitiktinai visa tai, ne atsitiktinai…“

Nuo pastarųjų Lozalijos žodžių Ipatijos širdyje vėl tapo neramu. Bet ji greitai susitvardė ir paprašė draugės dar kartą papasakoti jai apie pirmąją Pirmtakų Princesę Lariadą bei jos dukterį Zukiliją.

…Jos sėdėjo savo namelyje, gurkšnodamos rausvosios kriaušės vyną. Lozalija pasakojo ilgai o Ipatija įsijautė į kiekvieną draugės žodį. Dieve, kiek buvo pergyventa, kiek padėta pastangų! O svarbiausia – kiek nuveikta! Visi Romos carai, o vėliau imperatoriai kartu paėmus nepadarė nė šimtosios dalies to, ką nuveikė pirmoji Pirmtakų Princesė! Romos imperatoriai nemažai nuveikė, bet jie nesugebėjo sukurti tęstinumo, nes įklimpo į intrigas bei ydas. Todėl jie pasistatė daugybę rūmų, bet nesukūrė ištikimų palikuonių – tęsėjų rikiuotės. Dabar gi ten viskas griūna, o patys dvariškiai savo kraštus parduoda. Dieve, o juk tai tik pradžia, tas pats vyks Žemėje ir toliau!

Tuo tarpu Lozalija tęsė: „Antroji Pirmtakų Princesė Zukilija taipogi visą save pašventė Planetai ir Pirmtakams. Tačiau susiklostė taip, kad ją visą gyvenimą lydėjo didžiulis skausmas. Juk jos mama Lariada, paėmusi Zuki iš prieglaudos, ją užauginusi, išvyko į negrįžtamąją misiją, į Andromedos galaktiką. Tai tolygu netekčiai. Iš čia ir netekties skausmas… Pagal padavimą Princesė Zukilija savo laisvalaikį mėgo leisti vienatvėje. Ji be jokios palydos vyko prie tos jūros, kur dar būdama mergaitė ilsėjosi su Lariada, ilgai plaukiojo permainingose bangose, o sutemus ėjo gilyn į mišką, kuriame matė kažkokį spindulį, neturėjusį vizualaus šviesos šaltinio, kaip rodė tas spindulys, susitikti su savo motina… Ne, jos nesikalbėjo – juk išėjusieji nebekalba – bet žvilgsnis, tas Lariados žvilgsnis ramino ją, kadangi bylojo – tu teisingam kely, mano Zuki! Ne veltui, ne veltui, ne veltui! Gal taip ir buvo, o gal tai tėra legenda –juk laiko prarają sunku pažinti… Bet legendos apie tai, kad žmonės iki šiolei šiame miške sutinka Larą ir Zuki, gyvos ir dabar. Liudininkų nėra. Bet… Laros ir Zuki laikas praėjo labai seniai. Jos nebevadovauja Planetai. Ir ši jūra priklauso joms. Miškas prie jos taipogi.“

(B.d.).