Parengė skyrelio vedėjas Jonas Paulauskas 
Žymiausi dviejų laikotarpių mūsų tautos rašytojai humoristai I
Tęsdamas pasakojimą apie mūsų tautos humoro suvokimą bei jo kūrėjus norėčiau išskirti dvi asmenybes, kurios atstovaudamos savo laikmečiui yra gana panašios būtimi ir kūryba. Abudu žymūs satyromis, humoristiškai aštriu pasaulio bei aplinkos suvokimu ir atvaizdavimu lietuvaičiai ne tik rašę, bet ir vaidinę viešojoje erdvėje pačių kūrinius – savotiški maištininkai prieš betvarkę.
Vienas jų – Petras Biržys, liaudyje žinomas kaip PUPŲ DĖDĖ, atstovaujantis „smetoniškąjį“ laikotarpį, kitas – Juozas Erlickas, vadinamas „gyvuoju klasiku“, dabarties laikotarpio rašytojas humoristas.
Juozas Erlickas
Taigi antrasis, jau šių dienų PUPŲ DĖDĖ, būtų „gyvuoju klasiku“ vadinamas Juozas Erlickas. Jis, kaip ir Petras Biržys, rašytojas humoristas, ne tik satyriškai vaizduojantis dabartį feljetonistas, bet ir pats skaitantis, dainuojantis bei vaidinantis savo kūriniuose.
Juozas gimė 1953 kovo 3 dieną Svirkaičiuose (Akmenės r.). 1971 m. baigęs Viekšnių vidurinę mokyklą, 1971m. -1975 m. studijavo lituanistiką Vilniaus universitete. Dirbo gamtos apsaugos instruktoriumi, scenos darbininku Jaunimo teatre, po šalies atgimimo bendradarbiavo „Lietuvos aido“ bei „Lietuvos ryto“ redakcijose. Respublikinėje spaudoje debiutavo 1975 m.
Kaip minėjau, jis atlieka dainas pagal savo parašytus tekstus, skaito saviškę kūrybą televizijos laidose, gastrolių metu įvairiuose šalies regionuose. Štai kaip apie tokius rašytojo satyriko „vaidinimus“ Panevėžyje pasakojo „Panevėžio balso“ žurnalistė Vilma Kairienė: „(…) klasikas, nutaisęs rimtą veidą, stebino publiką netikėtais, juokingai graudžiais pasakojimais apie realybę, sunkmečiu įgijusią naujų bruožų. Rašytojas nepraleido jų pro akis, todėl viso vakaro metu netrūko kandžių pašaipų nei dabartinei šalies valdžiai, nei spaudoje aprašomiems įvykiams. Pašiepdamas oligarchus, įtakingus veikėjus J. Erlickas tarsi perrašo istorijos faktus, siužetus, supina išgalvotus dalykus, personažus. Kalbėdamas apie meilę, jis mini „savo moterį“, prie kurios priėjęs taria: „Brangioji, seniai norėjau tau pasakyt…“, o ši perklausia: „Tau kaupiasi dujos?“ Salėje pasigirdęs juokas dar netyla, o J. Erlickas tęsia: „Ir kas čia blogo? Juk kas valdo dujas, tas valdo Lietuvą“.
Originalios stilistikos samprotavimai apie gyvenimo nuodėmes – girtuoklystę, paleistuvavimą, tinginystę, – temos, kurios patinka J.Erlicko gerbėjams. Rašytojas neretai vulgarokai paliečia elementarios kasdienybės, socialines temas, kartais priartėdamas iki absurdiškų išvadų. Tokie tekstai virtę dainomis ir melodingai atliekami tarsi griauna standartinį mąstymą, provokuoja, o kartais net suerzina.
Pirmąją savo humoreskų knygą „Kodėl?“ Juozas Erlickas išleido 1979 m. Nepriklausomybės metais jis tapo aštriausiu sovietinės mąstysenos ir elgsenos stereotipų kritiku, o jo pavardė virto absurdiško komizmo sinonimu (erlickynė). Knygoje „Raštai ir kt.“ (1987 m.) kūrėjas atsiskleidė kaip plačios žanrinės skalės humoristinis rašytojas, gebąs sujungti parodijinių eilėraščių ciklus, epigramiškus rubajatus, humoreskas, ironiškus laiškus ir apybraižas į mozaikinę stambaus kūrinio kompoziciją, kur veikia tie patys personažai ir kartojasi panašios gyvenimo kvailumo bei nekintamumo situacijos. Jis nekuria satyros, kuri tirštindama spalvas demaskuotų vieno ar kito negatyvaus reiškinio nenormalumą. Jo išeities taškas – juodasis humoras, kuriam bet koks absurdas yra gyvenimo norma. Todėl jo tekstuose nėra didaktinių teisuolio ir visažinio sprendimų, būdingų bendrai satyrinei literatūrai.
Erlickas paprastai kalba ne savo vardu, o užsidėjęs primityvaus žmogelio, grafomano, iškvaišusio viršininko kaukę. Eilėraščiuose jis imituoja sentimentalių romansų ir šlagerinių dainelių jauseną, išgyvendamas tam tikrą psichologinį tipažą arba parodijuodamas žinomus kūrinius, kaip T.Tilvytis. Talentingas lietuvaitis lengvai valdo sudėtingą eiliavimo techniką, žaidžia kalambūriniais sąskambiais ir epigraminėmis užsklandomis, kurdamas ironiško tono visai modernios – keturvėjiškos – lyrikos posmus. Prozos humoreskų ir dramos scenų personažai, atėję iš jausmingų bei ironiškų eilėraščių, juda kaip prisukti manekenai uždaroje erdvėje tarp buities absurdiškumo sienų, kurių negali nei perprasti, nei peraugti. Toje erdvėje niekas nesikeičia: sakomos iškilmingos prakalbos, laukiama atvykstant labai didelio viršininko, iš Ugandos atsiunčiamos naujos herojinės staklės, vyras slepiasi spintoje, kad nesupykdytų autoritetingo žmonos meilužio. Žmogeliai stumdosi smulkiuose kivirčuose, nepajėgdami vienas kito suprasti: tas šaukia apie gaisrą, o anas kalba apie futbolo rungtynes. Po visų bergždžių spurdėjimų jų akyse lieka vietinės reikšmės liūdesys. Tik Pranas P. Blinkevičius, nelaimingas patetiškų eilėraščių kūrėjas, nutaria pasikarti – be jokios regimos priežasties, tik todėl, kad dar niekada nebuvo pasikoręs…
Nepriklausomybės laikus pasitikęs groteskinių pjesių knyga „Gyvenimas po sniegu“ (1991 m,), kurioje veikia Stalinas, Berija, Dekanozovas, Guzevičius, o vietiniai saugumiečiai ir partiečiai įnirtingai priešinasi Lietuvos nepriklausomybei (Kad sugrįžtų vanagai iš anapus ir išsidalintų dvarelius?), Erlickas, „Lietuvos aido“ bendradarbis, labai aiškiai lokalizavo komiškąjį būties absurdiškumą sovietinės sistemos išugdytoje subkultūroje. Aštriais štrichais jis kūrė apibendrintą homo sovieticus portretą. Autorius taikliai fiksuoja lūžio epochos tipiškas realijas, vertybių pervartas, drumzliną psichologinį koloritą, pridengęs ironija tramdomą pasibaisėjimą, o gal ir neviltį (policininkai reketuoja, valdininkai septyniskart paima kyšį, o nieko nepadaro, vaikigaliai užplumpina kiemsargį, o motina pataria: „Išmeskit į konteinerį. Kitą paimkit“.
Kaip minėjau, J. Erlickas rašė ne tik prozą. Knygoje „Aš moku augti“ sudėti rinktiniai populiaraus rašytojo, poeto eilėraščiai, mėgstami įvairaus amžiaus skaitytojų. Jo eilėse išreikštas satyriškas ir drauge romantiškas požiūris į vaikystę, gamtą, praeitį:
Augti – smagu! Užaugti – neblogai. Blogiausia – peraugti.
Peraugėlio gyvenimas liūdnas. Nebeskiria kiaulės nuo debesies, nebesidžiaugia lauko akmenėliais, tik vargsta pats augindamas akmenis inkstuose.
Nei grožio, nei naudos.
Tai sykį ir pagalvojau: ar ne geriau užsiauginti eilėraštį? Jį lengva prižiūrėt, jam gana šilumos ir gerų žodžių.
Net ir užaugęs eilėraštis nepuola žmonių, bet sergsti juos nuo peraugimo.
Amen.
Tirštos vaizdinės faktūros pasakojimą Erlickas plėtoja netikėtomis trajektorijomis, naudodamasis paradoksu kaip pagrindine mąstymo priemone. Stiprios ir turtingos literatūrinės atminties rašytojas (vienas įžvalgiausių ir kritiškiausių recenzentų), jis suteikia savo žodžiui grakštumo, išmoningai žaisdamas kultūriniais kontekstais ir viešosios kalbos stereotipais. Šio kūrėjo humoras turi stiprią sintetizuojančią galią ir tik silpnėjant paradokso šuoliams pereina į komentatorišką aprašinėjimą.
1997 metais J. Erlickas gavo Nacionalinę premiją, jo vardu Vilniuje pavadinta kavinė, kartu su džiazo muzikantu P. Vyšniausku jis įdainavo audiokasetę savo eilėraščių tekstais. Šiuo metu jis dirba „Lietuvos ryto“ redakcijoje. Tame laikraštyje dažnai galime išvysti minimo talento satyrinius kūrinius, kurie yra tarsi ryškiausias šio pereinamojo etapo ironiškasis metraštis.
Štai vienas iš tos satyros ‚Lietuvos ryte“ pavyzdžių:
„Apie laimę, kuri visad šalia, bet už kito kampo
Apie tai, kas ilgai buvo slepiama
Liūdesį išrado Archimedas, panardinęs žmoną į vandenį. Žmona nebeiškilo, bet kilo liūdesys. Mokslininkas akylai stebėjo, kaip liūdesys suspaudžia jam širdį („lyg žnyplėmis“ – užrašė papiruse), o akyse susiformuoja du skaidrūs lašeliai. – Va, ir žmonos nebėr… – atsiduso. – Viskas praeina, – pajuokavo bičiulis Saliamonas.
Archimedui atleido širdį. Jis panardino į vandenį ir Saliamoną. Širdį vėl suspaudė. Širdies judesiai Archimedui pasirodė įdomūs, ir jis užrašė: „Nedidelis liūdesys naudingas sveikatai.“ Deja, žmonės greit ėmė vartoti liūdesį – kaip ir visa kita – neribotais tūriais. Manoma, kad būtent dėl to liovėsi vystytis. Kas atsirado pirmiau: graikai ar graikiniai riešutai?
Kad ir kaip tai keista, mokslininkų jau tvirtai įrodyta: graikiniai riešutai atsirado daug daug anksčiau. Tai leidžia atsakyti ir į visiems įgrisusį klausimą apie vištą ir kiaušinį. Aišku, kad pirmiau atsirado kiaušinis. Kas jį padėjo? Daug kas galėjo padėti. Žmonių taigi dar nebuvo! Brangius daiktus galėjo dėti kas nori ir kur nori. Alzheimerio ligą išrado vokiečių mokslininkai 1900-aisiais. Bet šios ligos simptomai buvo pastebėti gerokai anksčiau. Jau viduramžiais daugelis vyrų, nesuprasdami, kad serga, išeidavo iš namų, sėsdavo į laivus ir plaukdavo nežinia kur. Taip buvo atrasta Indija, Amerika ir kitos vietinių gyventojų seniai atrastos šalys. Rusai net keliskart atrado Lietuvą. O visai neseniai buvo atrastas Krymas.
Todėl manoma, kad ir šiais laikais dar daug ką galima atrasti, kad amžiaus gale pasaulio žemėlapiai gali visai kitaip atrodyt. Charizmą išrado graikų piemuo Apolonas ir naudojo tik kaip sandarinimo priemonę bendravimo spragoms užkamšyti. Vėliau pastebėta, kad charizma puikiai pakeičia protą, išsilavinimą ir daug kitų, anuomet vertingais laikytų dalykų. Todėl viduramžiais apsukrūs vyrai ėmė naudoti charizmą, norėdami suvilioti moteris. Mūsų laikais – suvilioti rinkėjus, apgauti pirkėjus… Nūnai visų rūšių sukčiai, prieš imdamiesi veiklos, apsirūpina charizma. Tačiau niekas nėra matęs charizmatiško santechniko, elektriko… Doram žmogui, gyvenančiam nuo algos iki algos, to nereik.
Akmens amžiuj buvo tik išorės pasaulis. Vėliau, kai atsirado akmens anglys, gudragalviai suprato, kad visiems jų neužteks. Gudruolių įkalbėtas, Džefersonas atrado vidinį pasaulį. Kvailesni tuoj ėmė gilintis į save, vildamiesi ten rasti ką nors vertingo. Besigilindami prarado ir ką turėję. Gudruoliai gi toliau gilinosi į žemę – sėmė jau ne tik anglį, bet ir naftą, deimantus… Taip atsirado socialinė atskirtis. Minkštąją galią, priešingai paplitusiai nuomonei, išrado ne rusų caras, o paprasta rusų moteris Marfa Semionova. Tai nutiko dar prieš karą su skitais. Vėliau minkštąją galią ėmė naudoti visos pasaulio moterys. Manoma, kad ši galia net septynis kartus viršija NATO galią. Užtat NATO retai ryžtasi veltis į konfliktus. Ilgesį išrado Ilja Muromietis. Iš pradžių ilgesys buvo naudojamas matuoti atstumams tarp Rusijos stepių. Vėliau paplito ir kitose šalyse. Anglams išradus mylias, ilgesys tapo nebereikalingas. Deja, visi bandymai ilgesį patrumpinti naudos nedavė. Sielvartas buvo per amžius, o sielos atsirado tik mūsų eros pradžioj. Pirmos sielos pastebėtos senovės Romos apylinkėse.
Kol sielų nebuvo, sielvartas laisvai plaukiojo ore ir niekam netrukdė. Priešingai paplitusiai nuomonei, alkoholizmą išrado ne Veryga, o graikų vergas Zorba, greitai subūręs daug sekėjų. Pirmieji alkoholikai buvo nuolat girti, linksmi ir niekuom nesirūpino. Dėl to amžinai surūgę blaivininkai juos žiauriai persekiojo. Sykį jie pagavo Zorbą ir sukūlė indą su stebuklinguoju vandeniu. Ir anas pirmąsyk susimąstė: „O kas bus rytoj?“ Taip atsirado nerimas. Ilgainiui žmonės ėmė tiek nerimaut dėl rytojaus, kad visai liovėsi džiaugtis šiandiena. Gyvenimas ėmė blogėti, ir tai vis dar tęsiasi.
Vargo vargonai
Kaip paaugęs paukštis kimba sparnais į orą ir skrenda, taip ir žmogus paaugęs kimba į darbą ir vargsta. To mokytis nereikia. Užtat ir pagyrų nesulauksi: „Toks jaunas, o jau kaip moka vargt!“ „Visai sukriošęs, o vis dar vargsta!..“ Atseit anoks ten vargas – vargt. Juk vargo gali gauti visi ir be eilės. Niekas nesiskundžia, kad vargo per mažai. Ir nors kartais žmonės slepia savo vargą, dar nebuvo atvejo, kad kas nors ateitų ir vargą pavogtų. Būna, žmonės padūsauja: „Vargas spaudžia…“ Nieko baisaus. Orų permainas irgi juntame. O slėniuose, kur telkiasi dauguma varguolių, vargo slėgis nekinta dešimtmečiais. Normalus vargospūdis yra: 320/380. Pirmas skaičius reiškia pajamas, o antras – išlaidas. Vargo spaudimą galima pasimatuoti užėjus į bet kurią krautuvę. Įdomu, kad nuo fizinio krūvio tai nepriklauso. Ar dešimt valandų lovoj gulėsi, ar tiek pat prie konvejerio stovėsi – vargospūdis liks maždaug toks pat.
Kalnuose oras išretėjęs. Panašiai viršūnėse išretėja vargas, užtat į viršūnes įkopia tik patys stipriausi, tie, kas metų metais treniravosi lipdami per galvas. Deja, vargo trūkumas pražūtingai veikia smegenis, dažnai kyla net euforija – pakili nekontroliuojama būsena – alpinistai ima krėsti eibes ir be vargo nusirita nuo viršūnės. Be vargo ilgai neištversi. Yra laimė ir nelaimė, darbas ir nedarbas, lietuvis ir rusas… Tik vargas neturi sau lygaus priešingo atitikmens. Vargas kaip oras yra būtinas, natūralus ir prigimtinis.
Verslo nišų dar yra
Mano žmona jau startuolė – atidarė bjaurio saloną. O kokios eilės! Visos moterys trokšta pasibjaurint, visoms įgriso vyrų priekabės. Salone galima susivelti kaltūną (a la kaliausė), pasiraukšlinti veidą, prisiklijuoti panteros nagus, įsistatyti kiaulės akis… Didelis bjaurinančių drabužių pasirinkimas. Itin paklausios ilgos juodos maišo pavidalo suknios su sprogstančiais diržais – tai iškilmėms. Darbui – geltoni su juodais dryžiais kostiumėliai. Laisvalaikiui – dygliuotos kelnės su pastorintu pasturgaliu. Vyras – pliaukšt, rūgštis – tykšt jam į snukį. Taip pat populiarūs dvokalai, kuriais moterys pasidvokina išeidamos iš namų. Nuo smurto artimoj aplinkoj gelbsti užsiliepsnojantys perukai. Vyras stvers už plaukų – oi cyps, kai ranka pūslėm nueis… Taip pat madingi į vyro balsą reaguojantys savaime pasišiaušiantys chalatai. Į kvapą – savaime užsirakinantys šaldytuvai.
Apie kritimą
Kristi už Tėvynę – gerai. Niekas nesiginčys. Taip pat gerai – kristi į lovą. Į šiaudus. Į miltus. Galima kristi už lovos. Galima – už lovą. Bet nebūtina. Jei krenti už Tėvynę, sykiu krenti ir už lovą. Pradedantiems nepatartina kristi už idėją. Geriau – už tvoros. Bet dar geriau – už krosnies. Visados galima kristi už kampo. Niekados nekriskim už tuos, kurie gyvens po mūsų. Tegu jie patys kritinėja. Visiškai netinka kristi už tuos, kurie ragina kristi. Tai ne mūsiškiai. Kristi už kitą žmogų galima tik įsitikinus, kad iš to jam nebus jokios naudos. Taip pat įsitikinkim, kad nebus naudos ir mums. Jei pradėję kristi tunelio gale regim šviesą – geriau sukti atgal. Krintant kišenėse turi būt tuščia, o galvoje – tamsu.“
Pasinaudojus rašytojo J. Erlicko tekstais pastatyta ne viena pjesė: – 1989 m. „Blinkuva“, 1991 ir 1993 m. „Pakeleivingi“. Nuo 1988 metų jis – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Dalis antojo Pupų Dėdės kūrybos išversta į rusų, vokiečių, lenkų, prancūzų kalbas.
Rašydamas straipsnį pasinaudojau šias šaltiniais:
Vikipedia, DELFIS,
„Panevėžio balsas“,
„Lietuvos žinios“
