Paruošė Jonas Paulauskas 
Kelio Lietuvoje istorija (pradžia)
Portalas www.dirst.lt pradeda publikuoti leidinį „Kelio Lietuvoje istorija“.
Teksto autoriai:
Jonas Paulauskas – Valstybinės įmonės „Automagistralė“ žinybinio Kelių muziejaus kuratorius;
Juozas Stepankevičius – muziejaus įkūrėjas ir puoselėtojas, nusipelnęs Lietuvos kelininkas, muziejaus ekskursijų vadovas
Turinys
- KELIAS IR ŽMOGUS ERDVĖJE IR LAIKE 2 psl.
- PIRMIEJI ŽMONĖS ŽEMĖJE 3 psl.
- KAIP IR DĖL KO ATSIRADO KELIAS 5 psl.
- RATAS – KROVINIO VEŽIMO KELIU PRADŽIA 5 psl.
- PIRMIEJI KELIAI PASAULYJE – VANDENIU 7 psl.
- PIRMIEJI SAUSUMOS KELIAI PASAULYJE 7 psl.
- PIRMASIS KELIASLIETUVOJE – VANDENS
8.VANDENS KELIŲ TRANSPORTAS LIETUVOS
DIDŽIOJOJE KUNIGAIKŠTYSTĖJE (LKD) 12 psl.
- PIRMIEJI SAUSUMOS KELIAI LIETUVOJE 14 psl.
- LKD VIEŠKELIAI IR DIDIEJI KELIAI XIII – XV a. 16 psl.
- VALSTYBINIŲ (VALDOVŲ, KARO) KELIŲ ATSIRADIMAS LKD 18 psl.
- KELIO ŽENKLŲ ATSIRADIMAS 20 psl.
- PREKYBOS IR PAŠTO KELIŲ PLĖTRA LIETUVOJE XVI – XVIII a. 27 psl.
- – 15. PLENTŲ ATSIRADIMAS. PIRMASIS PAŠTO PLENTAS (TRAKTAS)
SANKT – PETERBURGAS – VARŠUVA PER LIETUVĄ 33 psl.
- KELIŲ RAIDA LIETUVOJE XIX a. – XX a. PRADŽIOJE 34 psl.
- KELIAI NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE 36 psl.
- KELIŲ TINKLO LIETUVOJE PRIEŽIŪRA IKI 1939 m. 40 psl.
- TILTŲ STATYBA 44 psl.
- NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS TILTAI 47 psl.
- KARO SUGRIAUTŲ KELIŲ IR TILTŲ ATSTATYMAS IR PLĖTRA 50 psl.
- LIETUVOS KELININKŲ DARBAI 1960 – 1980 m. 59 psl.
- LIETUVOS KELIŲTINKLO PLĖTRA IR PRIEŽIŪRA 1980 – 1990 m. 61 psl.
- LIETUVOS KELIŲ PRIEŽIŪRA IR PLĖTRA ATKŪRUS NEPRIKLAUSOMYBĘ 75 psl.
- LIETUVOS KELIŲ DABARTIS IR ATEITIS 84 psl.
- KELIAS IR VISUOMENĖ 86 psl.
- ĮDOMŪS FAKTAI APIE KELIUS IR TRANSPORTĄ 87 psl.
Pratarmė
Mūsų gyvenimo tempas vis spartėja, vis greičiau lekia ir laikas, žmonių gyvenimai, istoriniai įvykiai keičia vienas kitą – kaip kaleidoskope. Kartu su tuo vis greičiau nyksta iš atminties garsių žmonių gyvenimai ir jų atlikti prasmingi darbai, ryškia vaga įsirėžę į šalies istoriją. Todėl svarbu dabar yra juos užfiksuoti, kad išliktų jei ne žmonių atmintyje, tai knygose, žurnaluose, laikraščiuose. Kada nors mūsų palikuonys skaitys visa tai ir stebėsi, kokie veiklūs buvo jų tėvai ir protėviai, kaip stengėsi jie grąžinti ir puoselėti savo tėvynę, kokį gražų pavyzdį jie vaikams ir anūkams paliko.
Prie tokių atmintinų įvykių, labai paveikusių visų mūsų ir mūsų šalies gyvenimą, reikėtų priskirti Lietuvos kelių atsiradimo, tiesimo ir palaikymo istoriją.
Lietuvos keliai turi savo sudėtingą istoriją, pradedant miško žvėrių pramintais takais, pirmųjų žmonių keliavimu upėmis ir pajūriu, vėliau – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vieškeliais, pirmaisiais prekybos ir pašto traktais ir baigiant šiuolaikinėmis autostradomis.
Lietuvos kelių istorija – tai ne tik kelių tiesimo istorija, bet svarbiausia – kelininkai. Tai žmonės, savo pasiaukojamu darbu kūrę ir sukūrę didžiausią valstybės turtą, Nes tik pagal kelių kokybę sprendžiama apie šalie išsivystymo lygį, jos kultūrą, ekonomiką.
Ir šiandien kelininkai su galinga ir modernia technika toliau gerina šalies įvaizdį ir kelia mūsų gyvenimo lygį tiesdami transeuropines automobilių magistrales, kurios ne tik susieja mus su kaimyninėmis šalimis, bet ir įsilieja į bendrą visai Europai transeuropinių kelių tinklą.
Kelias ir žmogus erdvėje ir laike
Žmogaus pradžios paslaptį iki šiol gaubia nežinia. Žmonijos atsiradimo religinis ir mokslinis aiškinimas driekiasi nuo dieviškojo prisilietimo iki kosminio postūmio ir genetikos evoliucijos. Atsakymas į tai gali būti paslėptas kitoje paslaptyje – mūsų ateities paslaptyje. Tačiau visi išminčiai ir visos teorijos sutinka su tuo, kad JUDĖJIMAS yra tikra gyvenimo savybė, neatskiriama vystymosi sąlyga. Žmogus gyvena erdvėje ir laike, jo gyvenimas eina nuolatinėje kovoje su erdve ir laiku. Ir šioje ilgoje kovoje žmogus žingsnis po žingsnio įveikia erdvę, apgyvendina ją, nutiesia ryšių linijas ir įrengia stotelių vietas. Žmogiškosios esybės pagrindiniai bruožai yra gebėjimas mokytis ir įsisavinti erdvę. Ir tai tęsiasi daugelį tūkstantmečių.
Ir gyvūnas, ir tolimas žmogaus protėvis ieško maisto keliaudamas. Tai pirmasis gyvenimo evoliucijos kelias. Žvėrių bandos gali išminti pastovius takus, pavyzdžiui, prie gėryklų. Protėvis gali palydėti žvėris ir naudotis tais pačiais takais. Būtent ant to tako, galbūt, senovės žmogus ir užmušė pirmą kartą žvėrį. Taip įvyko didysis perėjimas nuo maisto rinkimo į medžioklę, ir žvejybą.
Ir tai buvo sekantis žingsnis įsisavinant erdvę. Žmogus stebi ir jo judesiai tampa sąmoningesni, pastovūs. Geriausias medžioklės ir žvejybos vietas reikia įsiminti, ir reikia surasti naujus kelius prie jų. Amatas, kuriuos užsiėmė žmogus, pareikalavo o įrankių, instrumentų. Buvo reikalingas akmuo ir medis, ir, visų pirma, aštrus titnagas – užmušti žvėrį, darytis kelią per mišką. Taip plėtėsi žmogaus sąmonė, ir su ja kartu – jo kultūra.
Didysis rusų XX a. filosofas Pavelas Florenskis rašė, kad „visa kultūra gali būti paaiškinta kaip erdvės organizavimo veikla“. Mokslininko protas ir jausmai suvokė, kad negalima erdvės įsisavinti veiklai neatsižvelgiant į kultūrą, į tai, kaip sakė Antuanas Sent – Egziuperi, „kas atveria žmogui jo beribį vidų“. Kelias tarnauja abiems tikslams – jis yra fizinio erdvės įsisavinimo būdas, kartu ir kultūros dalis, ir pasaulio pažinimo forma. Tai ir nulemia šiuolaikinį požiūrį į kelius: iš vienos pusės, kaip į utilitarinį transporto statinį, o iš kitos pusės – kaip į „vidinę komunikaciją žmogaus su žmogumi, ir žmogaus su gamta“.
Viena iš svarbiausių žmogaus savybių yra ta, kad jis yra komunikabilus su aplinkiniu pasauliu. Tai ir psichologinė jo ypatybė, ir reali, materiali jo gyvavimo forma. Šiuolaikiniams kelių kūrėjams tenka spręsti keletą svarbių uždavinių. Visų pirma, surasti balansą, harmoniją su supančia aplinka. Šitos harmonijos sąlyga –projektavimas ir statyba, atsižvelgiant į aplinką ir ekologinius reikalavimus. Landšaftinės architektūros principų išsaugojimą. Antra, praktika negalima nežinant zonos kultūros paveldo. Ir, pagaliau, kelią reikia suvokti kaip informacinį kanalą, žmogaus minčių, jausmų, įspūdžių šaltinį, kurių pagalba žmogus pažįsta supantį jį pasaulį ir vystosi.
Visi šie principai yra humanizavimo procese, kuris yra būtinas vystantis civilizacijai, kurios įtaką aštriai pajutome XX amžiuje. Inžinerinė mintis ir darbas turi būtinai atsižvelgti į etinius principus, padedančius gyvenimą padaryti gražesniu.
Sausumos kelių pobūdis XXI amžiuje gali pasikeisti. Tikėtina, kad bus rastos naujos transporto priemonės, bus pakeisti ir kelių konstrukciniai sprendimai, eismo organizavimo formos. Tačiau visada išliks dvasinė erdvinės komunikacijos esmė – sujungti žmones. Laikus ir kultūrą.
Pirmieji žmonės (40 000 m.pr.Kr.)
Žmogiškųjų būtybių būta jau prieš 3 milijonus metų, bet žmonės, kurių smegenys funkcionavo kaip mūsų, pasirodė tik prieš 40 000 metų. Jie jau kūrė meną, o gal ir susikalbėti mokėjo.
Pirmieji į žmones panašūs padarai, arba hominidai, vadinami austrapolitekais. Tobulesni hominidai, vadinami Homo erectus (stačias žmogus). Mokėjo pasidaryti akmeninius įrankius, įkurti ugnį ir vaikščiojo stati. Bet jų smegenys buvo mažos. Pirmieji tikri žmonės, vadinami Homo habilis (sumanusis žmogus), atsirado Afrikoje maždaug prieš du milijonus metų.
Prieš 20 0000 metų atsirado panašūs į šiuolaikinius žmones neandertaliečiai – Homo sapiens (protingas žmogus) porūšis. Jie buvo prisitaikę prie šalto klimato ir apgyveno šiaurės Europą, kuri per ledynmečius dažnai apledėdavo.
Tiesioginiai dabartinių žmonių protėviai Homo sapiens, arba kromanjoniečiai, atsirado prieš kokius 38 000 metų.
Prieš 35 000 metų, kai jūros lygis buvo daug žemesnis, žmonės iš Azijos nukeliavo į Šiaurės Ameriką, nes Beringo sąsiauris buvo virtęs sąsmauka. Netrukus pirmieji žmonės atsikraustė į Australiją (irgi iš Azijos), irgi sausuma, nors dalį kelio turbūt plaukė valtimis.
Kromanjoniečiai mokėjo ne tik statyti būstus ir siūtis drabužius, bet ir daryti įrankius ir ginklus, kartais gana sudėtingus. Be to, jie kūrė meną. Urvų sienų, kaip antai Lasko (Prancūzija), piešiniuose pavaizduoti gyvūnai, kuriuos jie medžiojo arba dirbo su jais.
Galimas daiktas, kad urvų tapyba susijusi su medžioklės burtais ir ritualais. Žmonės grupėmis dėl mėsos ir kailių persekiojo stambius žvėris, kaip antai stumbrus ir mamutus, laukinius arklius. Įvarydavo juos į siaurą tarpeklį ir nudobdavo arba priversdavo šokti nuo stačių uolų ir pribaigdavo.
Kromanjoniečiai raižė kauluose, iltyse ar raguose šiaurinių elnių, stumbrų ir arklių atvaizdus. Dabartinės Prancūzijos teritorijoje rasta prieš 25 000 metų iš dramblio kaulo išdrožta moters galvutė – galbūt pirmas portretas pasaulyje.
Pirmieji žemdirbiai
10 000 m. pr.Kr. pasibaigė paskutinis ledynmetis, klimatas atšilo, aplinka ėmė keistis. Žmonės pradėjo auginti gyvulius ir dirbti žemę. Daugiausia buvo auginama kviečių ir miežių, ariama arklais su raginiais, kauliniais ar akmeniniais noragais. Arklu žemė buvo verčiama į abi puses ir purenama, bet vaga neapverčiama. Javai buvo pjaunami lenktomis titnago skeltėmis su mediniais kotais.
Sukultūrinę kai kuriuos augalus, žmonės prisijaukino ir laukinius gyvūnus. Seniausias, XII – VII tūkstantmetyje per. Kr. prijaukintas naminis gyvulys – šuo. Laukinius šuns protėvius prie žmonių gyvenviečių traukė maisto atliekos, todėl juos prijaukinti buvo lengva. Šuo padėjo žmogui medžioti ir ganyti bandą.
Pirmieji žemdirbiai gyveno Derlingajame Pusmėnulyje, kuris driekėsi nuo Nilo slėnio iki Mesopotamijos (dabartinio Irako), Eufrato ir Tigro slėnių, aprėpdamas Izraelį ir Libaną.
Žemdirbystė sukėlė didžiules permainas. Dabar žmonės gyveno sėsliai, greta pasėlių ir bandų, atsirado pirmosios nuolatinės gyvenvietės, todėl namai buvo statomi taip, kad laikytų ilgai. V tūkstantmetyje per. Kr. Europoje stovėjo daug ilgų stačiakampių rąstų trobų aukštais šiaudiniais stogais. Viduje buvo židinys šildytis ir valgiui virti, o pertvaros dalijo namą į keletą kambarių.
Kitas svarbus išradimas – kanalai, kasami karštuose sausuose Artimuosiuose Rytuose dirbamiems laukams drėkinti. Egipto drėkinimo sistemą sudarė kanalų tinklas ir šadufai – svirtiniai įrenginiai, kuriais buvo semiamas vanduo.
Kaip ir dėl ko atsirado kelias
Kelias atsirado dėl būtinybės judėti. Judėjimas sukūrė kelią, nes juo buvo judama greičiausiai ir saugiausiai. Kol nebuvo žmogaus, judėjo gyvūnija. Po to atsirado žmogus, kuriam reikėjo ieškotis maisto – laimikio. O jo paieška, vėliau maisto produktų gamyba vertė žmogų judėti. Judėti į priekį ir įsisavinti erdvę ieškant kelių.
Primityvūs senoviniai keliai – tai takai,kuriais buvo keliaujama pėsčiomis. Smulkios kliūtys (šakos, akmenys ir t.t.) buvo nurenkamos, o stambios – apeinamos. Todėl vietovėje atsirasdavo vingiuota, kilpuotas linija, o jeigu gruntas buvo minkštas, linijos paviršius savaime susitrambuodavo. Vėliau, kai žmonės prisijaukino gyvulius ir privertė juoas tarnauti žmogui, takas tapo tiesesnis, nes gyvulys, eidamas keturiomis kojomis, nebuvo toks vikrus ir judrus, kaip žmogus.
Didelis lūžis judėjime įvyko prieš 6000 metų, kai buvo išrastas ratas. Jo panaudojimas dviračiuose ar ketrračiuose vežimuose pakeitė ir kelio išorę. Atsiranda dvi provėžos natūraliu būdu, o pas senovės graikus ir dirbtiniu – jos iškalamos akmenyje. Ir todėl kelias tampa vis tiesesnis, nes tempiantys vežimus gyvuliai negali įveikti staigių posūkių, pakilimų ir nusileidimų. Tad staigūs pakilimai nulyginami, o duobės užkasamos. Tai jau kelių statymo pradžia.
Todėl jau šitoje seniausioje žmonijos vystymosi stadijoje judėjimo keliams priskiriamas svarbus vaidmuo – jie turėjo tapti mainų, prekybos keliais. Ir gamyba, produktų auginimas pagreitina šitą procesą, leidžia mainyti produktų perteklių į kitus produktus. Šitokie prekybiniai mainai peržengia lokalines ribas ir jų pervežimas, perdavimas nusidriekia šimtus ir tūkstančius kilometrų.
Taigi, judėjimas yra tikra žmogaus gyvenimo savybė, neatskiriama vystymosi sąlyga. Žmogus gyvena erdvėje ir laike, ir jo gyvenimas eina pastovioje kovoje su erdve ir laiku. Ir šioje ilgoje kovoje žmogus žingsnis po žingsnio įveikia erdvę. Apgyvendina ją. Nutiesia ryšių linijas, kelius ir įrengia stotelių vietas.Taip atsiranda pirmieji senoviniai tarpkontinentiniai prekybiniai maršrutai. Kartais tai – vandens keliai, kartais – sausumos,o dažniaisiai tai būna mišrūs keliai, kai prekė yra vežama ir vandeniu, ir sausuma, ir daug kartų perkraunama.
Pervežami daiktai buvo ne tik vartojimo objektas, bet jie turėjo savyje slypinčią gamybos paslaptį, tam tikrą suvokimą ir žinias, kaip jį pagaminti. Taip kelias tampa informacijos, žinių perdavimo, naujovės pažinimo šaltiuniu. Ir tai tęsiasi jau daugelį tūkstantmečių. Patys pirmieji senovės tarptautiniai keliai turėjo ir savo vardus, įgytus nuo vežamų jais prekių pavadinimo: “Gintaro”, “Aliuminio”, “Kvepalų”, “Prieskonių”, “Didysis šilko kelias”.
Ratas – krovinio vežimo keliu pradžia
Nuo pat seniausių laikų, kai žmogui prireikė pernešti sunkų krovinį į kitą vietą, jis ėmė galvoti, kaip tai padaryti lengviau ir greičiau. Ir žmogus labai anksti pradėjo praktikuoti krovinio traukimą žemės paviršiumi, kas suteikė galimybę perkelti didelio svorio krovinį. Norėdamas nesugadinti krovinio ir sumažinti jo trintį į žemę, pirmykštis žmogus pradėjo naudoti primityvias slides. Deja, tai irgi buvo gana sunku ir trintis nedaug tesumažėjo.
Bet procesas transportavime sausuma žymiai pagreitėjo kai krovinio slydimo trintis buvo pakeista į ridenimo trintį – atsirado pirmykštė krovinio ridenimo technika. Manoma, kad tai atsitiko dar iki pereinamojo laikotarpio – Neolito. Tai – paskutinė akmens amžiaus epocha.
Pradžioje po judančiu kroviniu dėdavo paprastus medžio kamienus, kurie tarnaudavo, kaip ridentuvai. Paskui imta valyti medžių kamienų žievę, rastus tašyti, taip mažinant jų trintį į žemę. Vėliau imta bandyti krovinį kelti ant primityviai, standžiai surištos platformos po ja pakišant ridentuvus. Vėliau pirmykštis žmogus pradėjo tą platformą surišinėti su ridentuvais taip, kad jie galėtų laisvai judėti po platforma. Tai darydavo įkaldami į platformos apačią kuoliukus, paskui tą platformą su kuoliukais dėdavo ant ridentuvo. Tie kuoliukai neleisdavo platformai nuriedėti nuo ridentuvų. Taip ir atsirado krovinio pervežimo įrenginys, kuris yra vežimo pradininkas.
Pirmykštėje bendruomenėje atsiradus pirminiam medžio apdirbimo įrankiui – pjūklui, atsirado galimybė tą ridentuvą – aptašyto medžio rastą supjaustyti skersai į disko formos skritulius. Dviejuose tokiuose diskuose centre išgręždavo skyles ir užmaudavo juos ant vienos ašies, kuri tarnaudavo atrama platformai ir ant jos gulinčiam kroviniui.
Šis išradimas buvo gana didelis žingsnis į priekį krovinio vežimo technologijoje. Jis žymiai sumažino trintį, lyginant su krovinio “čiuožimo“ metodu. Taip atsirado diskiniai ratai. Ir kartu su jais pirmas tikras vežimas.
Šie pirmieji krovinio gabenimo įrengimai išliko gana ilgai. Vėliau iš pakišamo ritinio liko tik minėti du riedmenys – diskiniai ratai, o tarp jų atsirado ašis. Iš pradžių du vientisos medienos ratai sukosi kartu su ašimi. Važiuojant tiesiai problemų nekildavo, bet darant posūkius jie dažnokai lūždavo ar apvirsdavo. Didelis pažangos šuolis buvo du savarankiškai besisukantys ratai, užmauti ant nejudančios ašies, – jie sukosi nepriklausomai vienas nuo kito. Ant ašies sukalus medinę dėžę atsirado vežimas. Geležies amžiuje ratus pradėta gaminti geležinius, dar vėliau – ir su stipinais. Iš pradžių vežimai buvo dviračiai, ilgainiui atsirado ir keturračiai.
Vėliau vežimų ratai, kaip minėta, buvo patobulinti gaminant juos ne iš vientiso disko, bet su stipinais. Tai palengvino ratą ir pagerino jo riedėjimo kokybę. Senovės Rytų vergovės bendrijose vežimus su ratais su šešiomis ar daugiau stipinų naudodavo kare, o su diskiniais ratais be stipinų naudodavo ūkyje. Pervežant didelius akmens monolitus, naudodavo tik išlygintus kelius. Pagal egiptologo Vilkinsono nuomonę ant kelio taip pat pildavo tepantį skystį. Bet tam, kad krovinį galėtumei kur nors nuvežti reikėjo ne tik vežimo su ratais, bet ir kelių. Gerų kelių, nes važiavimas prastais kėlė daugiau rūpesčių ir problemų nei teikė pranašumų.
Pirmieji keliai pasaulyje – vandeniu
Kelias – tai transporto priemonių bei žmonių eismui pritaikytas žemės paviršius arba oro erdvės ruožas. Deja, jis ne iš karto atsirado – civilizacijos pradžioje nesant sausumos kelių arba esant jiems prastiems dažniausiai buvo susisiekiama gamtos sukurtais keliais – upėmis, ežerais ir jūromis, ypač gabenant didesnius krovinių kiekius.
Gamtos nugalėjimas ir erdvės įsisavinimas amžiams bėgant ugdė sugebėjimą kovoti: su stichijos jėga, žvėrimi ar savo artimu – savo ar svetimos genties atstovu. Būtent šita senovės žmogaus puolančioji agresija pasireiškia kuriantis didžiosioms imperijoms, kai vyksta klasinis susiskaldymas tarp bendruomenės narių. Šitos imperijos formavosi Nilo, Tigro, Eufrato, Janzos, Chuanche, Indo, Gango upių derlinguose slėniuose. Būtent čia gamta leido gerai įdirbti žemę ir gauti gausų derlių. Ir būtent čia buvo gamtos sukurti keliai – upės. Gyventojai kuriasi būtent čia, ir, laikui bėgant, atsiranda stambios socialinės santvarkos hierarchinės formos – despotiškos valstybės.
Šitose valstybėse žemdirbystės ūkiai yra kuriami irigacinėmis formomis. Žmonės ims statyti drėkinimo sistemas, nukreipiančias vandenį ir sulaikančias jį po potvynių. Kanalų krantai, sutvirtinti grioviai ir tiltai tampa statybos objektu ir savotiškais susisiekimo keliais. Dar senovės graikai , turėję valstybes kaip miestus – poliusus, ima suvokti komunikacinių ryšių būtinybę. Tam tarnauja jūros keliai, tačiau graikai pirmieji pradėjo statyti ir sausumos kelius, kas buvo gana sudėtinga padaryti akmeningame uolienų grunte. Neveltui Heraklis pastatė kelią netoli ežero Bai: „…ir šlovinamas sunkiai Herkuleso nutiestas kelias“, – sakė poetas Propercijus. Beje, senovės karalystės periodu, dar prieš pradedant statyti kanalus, egiptiečiai naudodavo Nilo intakų išdžiūvusias vagas.
Valdžia ir turtai, noras laikyti tautas pavergtas, rinkti iš jų duoklę, privertė faraonus kurti pastovių kelių sistemas, grindžiant kelius, statant nakvynės namus ir kasant šulinius. Tokia buvo kelio sausuma pradžia.
Pirmieji sausumos keliai pasaulyje
Keliai, kaip ir miestai, turi savo ilgametę istoriją. Manoma, kad jie atsirado V tūkstantmetyje pr. m.e. ir neturėjo dangų. Kai kurie jų pelkėse, prieigose prie upių, brastų buvo grindžiami rąstais, akmenimis. Pradžioje keliai dažniausiai ėjo palei upes, nes pakrantėmis buvo lengviau keliauti. Tai rodo prie pastarųjų susikūrę miestai ir gyvenvietės.
Organizuotos kelių statybos pradžios negalima apibrėžti tam tikrais metais ar amžiumi. Tai buvo ilgas procesas, kuriame susijungė ir statybos technologijos, ir tam tikras gamybos organizavimo laipsnis, ir galimybė valdyti darbo jėgą. Tam atsirado galimybė rytų vergovinėse despotijose, kur ganėtinai buvo išvystyta akmens statybos technika: Asirijoje ir Babilone, Persijoje, Egipte. Judėjuje.
Todėl senovės civilizacijos – faraonų Egiptas, Romos imperija, senovės Graikija ir Kinija – turėjo sukaupusios daug patirties, kaip įrengti įvairios paskirties kelius ir juos prižiūrėti. Galima sakyti, civilizacija žmones pasiekė keliais.
Žinoma, kad jau 2000 metais pr. m. e. puikūs keliai buvo Kretoje. Kretos gyventojai kelių pagrindą grindė iš akmenų, sumaišytų su gipsu, o ant viršaus klojo kruopščiai paruoštas akmens plokštes. Jau tada kelių tiesėjai suprato vandens nutekėjimo sistemos svarbą.
Kiek kitaip keliai buvo plėtojami senovės Egipte. Pirmieji sausumos keliai atsirado kaip papildiniai prie labai išvystytų vandens kelių, kurių pagrindinis buvo Nilo upė. Seniausi sausumos keliai jungė šią šventa laikytą upę su gyvenvietėmis ir piramidžių bei šventyklų statybos vietomis. Pvz., kelias prie Cheopso piramidės buvo nutiestas apie 2600 metus pr. m. e.
Atliekant archeologinius kasinėjimus Indijoje nustatyta, kad jau IV–III a. pr. m. e. sandūroje čia buvo tiesiami 21 m pločio keliai, grįsti akmeninėmis plokštėmis arba degtomis plytomis, kurios tarpusavyje buvo sujungiamos gipsu ar derva.
Įspūdingas kelių tinklas buvo sukurtas Persijoje valdant Darijui (521–485 m. pr. m. e.). Ypač buvo šlovinamas 2500 kilometrų ilgio vadinamasis Karališkasis kelias, jungęs Suzą ir Sardesą. Šalia kelio buvo sukurta tam tikra infrastruktūra – užeigos namai ir ganyklos keliautojų gyvuliams. Tačiau tuo keliu galėjo naudotis tik kariuomenė, kurjeriai, valdininkai ir karaliaus pavaldiniai. Paprastai visas kelias būdavo įveikiamas per 90 dienų, tai yra vidutiniškai per parą nukeliaujama 28 km. Tačiau karaliaus pasiuntiniai šį kelią įveikdavo daug greičiau.
Kinijoje nužymėti ir iš dalies sustiprinti keliai egzistavo jau apie 2300 m. pr. m. e. Sausumos keliai tuo metu papildė vandens kelius. Kaip rašoma mongolų kronikose, kinų keliai buvo tokie platūs, kad juose vienu metu galėjo prasilenkti devyni vežimai, vadinasi, jie buvo apie 14 metrų pločio. Vėliau, jau valdant imperatoriui Tsin Szy-Huangui (III a. pr. m. e.), buvo pradėta Didžiosios kinų sienos su daugybe bokštų, šaudymo angų ir vartų statyba. Šio monumentalaus statinio ilgis siekė 2450 kilometrų, sienos plotis apačioje buvo aštuoni, viršuje penki metrai, o aukštis kito nuo 11 iki 16 metrų. Be savo pagrindinės – gynybinės – paskirties, siena tarnavo kaip kelias, nuolatinis ir santykinai saugus, juo galėjo lygiagrečiai važiuoti du vežimai. Kai XIII a. italų keliautojas Markas Polas grįžo iš kelionės po Kiniją, europiečiai sužinojo, kad ten yra puikiai funkcionuojantis kelių tinklas, o keliai nutiesti iš akmens. Kai kuriuose miestuose gatvės buvo kruopščiai išgrįstos. Šalia kelių Kinijoje buvo sodinami medžiai, kurie vasarą mesdavo šešėlį, o žiemą pagal juos buvo galima nustatyti kryptį. Atrodo, šie kinų kelių aprašymai išpopuliarino kelių apželdinimą.
Kronikose rašoma, kad Babilone jau VIII a. pr. m. e. buvo akmenimis grįstas Šventasis kelias. Ten taip pat buvo pastatytas vienas iš seniausių pasaulyje tiltų – 300 m ilgio akmeninis tiltas per Eufrato upę.
Akmens luitų tiltai
Senovės Graikijoje santykinai geri keliai buvo tik netoli šventų vietų – kad lengviau būtų judėti maldininkų minioms. Keliai, vedantys į Delfus ar Olimpiją, buvo iškloti rieduliais, bet šie keliai buvo vienos krypties, dėl to keliautojai dažnai konfliktuodavo. Keliai buvo skirti pėstiesiems ir nešuliniams galvijams.
Deja, nežinant praeities sunku būtų dirbti dabartyje, ir dar sunkiau numatyti ateitį. Tam tikslui ir skirta ši knyga. Ne tik kelių specialistams, bet ir jaunimui susipažinti su savo šalies kelių kūrimo istorija, įveiktomis problemomis ir sunkumais šiame valstybės atsiradimo ir klestėjimo istorijos kelyje.
