Tarptautinių įžvalgų ir krašto skyrelio vedėjas Giedrius Grabauskas (Kaunas)
XXI amžiaus viduryje pasaulyje įsigalės didmiesčių era?
Padėtis pasaulyje smarkiai keičiasi ne tik geopolitikos sferoje ar žvelgiant iš ekonominio taško. Regimos ir didžiulės demografinės bei urbanistinės permainos. Paprasčiau tariant, jei XX amžiaus viduryje didmiesčiai nors ir turėjo svarbų vaidmenį įvairių pasaulio kraštų politinei raidai, ekonomikai, kultūros sričiai, bet jie nedominavo (išskyrus JAV ir D. Britaniją). Šiuo metu didieji miestai dominuoja daugelyje pasaulio šalių.
Pamenu, dar 1990-2000 metais a.a. rašytojas Kazys Paulauskas teigė, jog XXI amžiuje pasaulyje palaipsniui ims dominuoti didmiesčiai.Plunksnos meistras, su kuriuo tuomet tekdavo bendrauti, teigė: ,,Didmiesčių plėtra neišvengiama. Nemanau, jog tai gerai, nes sukelia daug problemų. Tačiau tokie procesai susiję su kapitalo koncentracija, su neišvengiamu ir sparčiu žmonių skaičiaus didėjimu”.
Panašios nuomonės laikosi ir Rusijos politologas Michailas Magidas: ,,Didmiesčių plėtra susijusi su kapitalo koncentracija. Čia daug darbo vietų, tame tarpe pakankamai daug gerai apmokamų, perspektyvių darboviečių. Čia susitelkę ir švietimo įstaigos, įvairūs muziejai. Čia egzistuoja gerai išvystytas pramogų sektorius. Manau, jog atskira problema – tie dideli miestai, kuriuose greta egzistuoja pernelyg skirtingos tautinės bei religinės bendrijos. Tarp jų ateityje galimi itin ryškiūs socialiniai, religiniai bei politiniai konfliktai. Jie gali privesti prie ypatingosios padėtis įvedimo kai kuriuose pasaulio didmiesčiuose”.
Kai kas mano, jog didžiausias pasaulio miestas yra Niujorkas (JAV), tačiau jis yra tik dešimtas pasaulyje pagal gyventojų skaičių (18 milijonų 600 tūkstančių gyventojų). Pirmasis tokių miestų penketukas toks: Tokijas (38 mln. 140 tūkst. gyventojų), Delis(26, 450), Šanchajus (24, 500), Mumbajus (21, 350 ), San Paulas(21, 200).
Per pastaruosius septynis desimtmecius labi smarkiai pasikeitė padėtis tokiuose Rytų kraštuose kaip Rusija, Kinija ir Indija. Tuomet tai buvo šalys, kuriose didžioji dalis žmonių gyveno provincijos miestuose bei kaimuose. Šiuo metu padėtis visai kitokia-didelė dalis gyvena didmiesčiuose.
Lietuvą irgi palietė didžiulės demografinės bei urbanistinės permainos. Jei 1980 – 1990 m. mūsų krašte buvo dar pakankamai tolygūs žmonių pasiskirstymas, pramonės, prekybos plėtra ir planinga švietimo raida, tai dabar padėtis visiškai pakitusi. Pavyzdžiui, tiek pramonės – prekybos sferose, tiek ir švietimo srityje labai ryškus sostinės dominavimas. Jau pagristai sakoma: ,Yra Vilnius bei greta likusi Lietuva”. Ta likusi Lietuva – jau tarsi priedėlis prie galingos sostinės vyravimo. Visi didesni miestai (Kaunas, Klaipėda, Panevėžys, Šiauliai, kiti) pagal gyventojų skaičių smarkiai sumenko, tuo tarpu tik sostinėje gyventojų nesumažėjo, bet ženkliai padidėjo.
Aišku tokie procesai kelia didelių problemų, ypač provincijos gyventojams: atokiuose rajonuose daug bedarbių, o ir dirbančių algos dažnai nedidelės, mažėja švietimo įstaigų, užsidarė dalis bibliotekų…
Planinis ūkis turėjo minusų, tačiau laukinės rinkos ekonomikoje pastarųjų gerokai daugiau. Įdomu, kad kai kuriuose pasaulio kraštuose (Kinijoje, Vietname, Baltarusijoje, Urugvajuje, Slovėnijoje, kitur) laikomasi pasiteisinusio mišraus ekonominio modelio, kadangi atskirų piliečių bei jų grupių iniciatyvoms suteikia laisvę, be to, šis, kad šalyje kryptingai vystytųsi tolygumo principas, sudaro galimybes planingai funkcionuoti priežiūros erdvei.
