Romualdas Černeckis
Vievyje tradiciškai pagerbtos Onos
Liepos 29–ją po Šv. Onos titulinių atlaidų organizatorius Vievio kultūros centras (VKC, vad. Audronė Stepankevičiūtė) kartu su partneriais vietos seniūnija, ʺAktėvystėsʺ,miesto ʺVievio šilasʺ, Vilkabalių, Kurkliškių, Pakalniškių ʺJorėsʺ kaimo bendruomenėms, kitais talkininkais tradiciškai pasveikino varduvininkes. Ta proga miesto aikštės prie bažnyčios paunksmėje VKC surengė iškilmes.
Tiesa, renginyje susirinkusiesiems buvo pristayta nuotraukų ekspoziciją ʺVievis vakar ir šiandienʺ.
Apie Oninių tradicijas
Šventoji Ona liaudiškoje ikonografijoje dažniausiai pavaizduojama su knyga, priglobusi dukrą mergelę Mariją. Tai motinos – mokytojos bei auklėtojos įvaizdis.
Taiklūs aprašomo laiko apibūdinimai, atsispindintys patarlėse. Juk sakoma: „Šventa Ona – duonos ponia“, „Ateina Onutė su šviežia duonute“, „Šventa Ona – gera žmona – aptepa duoną su smetona“…
Kas be ko, žinome, kad ruginė duona – nuo senovės pagrindinis lietuvio valgis. Todėl rugiapjūtė ir prasidėdavo, ir baigdavosi su įvairiomis apeigomis. Pavyzdžiui, žmonės lauke palikdavo nenupjautą paskutinę saują rugių ir iš jos pindavo „jievarą“ – lyg kasą, kurios viršūnę palenkdavo prie žemės ir prislėgdavo sakydami: “Ką iš žemės paėmėme, grąžiname jai. Tegul kasmet pasikartoja gyvybės ratas“. Tuo tarpu dainose apie „jievarą“ parodomas tiltas tarp mūsų bei anapusio pasaulio, kur gyvena derlių išauginti padėjusios protėvių vėlės.
Po baudžiavos panaikinimo „jievaro“ nebepindavo, kadangi kaime įsigalėjo pabaigtuvių vainiko paprotys. Tada samdiniai pastarąjį įteikdavo šeimininkams, teigdami, kad „laimę parnešę“ ir uždėdavo ant jų galvų su prasmingais palinkėjimais. Tą vainiką kabindavo gerojon trobos kerčion. Kitur ūkių valdytojams nupindavo juostas su šluotelėmis. Apjuosti rugiais jie anas merkdavo į vandenį ir pašlakstydavo visus talkininkus – tebūnie ateinantys metai dosnūs visiems. Tada prasidėdavo linksmybės, kurių metu jaunimas šėliodavo. Taigi papročiai mokė tarpusavio paramos, bendruomeniškumo, meilės darbui.
Nuo saulėgrįžos diena jau sutrumpėja beveik visa valanda. Tad Oninės – prinokusio derliaus vasaros šventė.
Šventėje
Varduvininkių pagerbimą po vidurdienio šokdamos pradėjo Vievio gimnazistės kartu su kiek jaunesniu žiežmariečiu Ignu. Vėliau Onas pasveikino, apie šią puoselėjamą tradiciją papasakojo VKC kultūros renginių organizatorė Agnė Muškietaitė, pasirodė moterų etnografinis ansamblis ʺGinėjaʺ, Jonavos KC liaudiškos muzikos kapela ʺJonėʺ(Romas Petkevičius), vietos trečiojo amžiaus universiteto linijinių šokių kolektyvo (Nijolė Anskaitienė) atstovės.
Kol vieni koncertavo ar sukosi šokių sukūriuose, kiti domėjosi netoliese įsikūrusiomis kūrybinėmis dirbtuvėlėmis, skirtomis visiems – vaikams, jaunimėliui bei suaugusiems, kur ʺAktėvystėsʺ aktyvistai, pavyzdžiui, mokė mušti sviestą, daryti žvakutes, vaišino duona, sviestu, medumi, blynais, gaiviaisiais gėrimais.
Šventei įpusėjus varduvininkes pagerbė VKC direktorė Audronė Stepankevičiūtė . Ji papuošė Onas Vievio neįgaliųjų draugijos supintais varpų vainikais bei įteikė joms seniūno Zenono Pukėno paruoštus prizus.
Kas be ko, šventusieji skirstytis dar neskubėjo: juk skambant malonioms melodijoms pašokti jiems buvo smagu. Be to, organizatoriai paruošė originalų stalą, prie kurio atsisėdę besilinksminusieji pasivaišino gaiviaisiais gėrimais, rugine duona, įvairiais saldumynais.
Regis, žmonėms iškilmės patiko.
Nuotraukos: 
