Įdomi žinia iš Žemaitijos 
Šių metų sausio pradžioje tinklalapio www.dirst.lt internetinio leidinio ʺSkvarbus žvilgsnis į būtįʺ kūrybinė grupė gavo Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovo Gintauto Černeckio (Plungė) atsiųstą laikraštį ʺŽemaičių bibliofilasʺNr. 8. Informacinę medžiagą publikuojame dalimis mums prieinamu formatu.
Taigi, žemaičių knygiai. Manome, kad pravartu dirstelėti į jų pasaulėjautą...
Romualdas Černeckis
Jonas Paulauskas
Atsiuntė Gintautas Černeckis
SIMONO DAUKANTO BIBLIOFILŲ KLUBO LAIKRAŠTIS * 2018 M. gruodžio 6 D., KETVIRTADIENIS * ISSN 1392-9100 * NR. 8
(2 d.,II)
Leidiniai apie žygį Daukanto keliu
Simono Daukanto taku
Žygeivių maršrutai. Piešiniai ir parašai po jais dailininkės Gražinos Didelytės. Kaunas, 1998.
Šiame leidinyje lietuvių iškilioji dailininkė Gražina Didelytė užfiksavo 1975 metų žygio Daukanto taku vaizdus. Kolekcininkas ir leidėjas Domas Akstinas atrinko trisdešimt savitesnių piešinėlių ir nedideliu tiražu išleido knygelę, kurios dabar jau neįmanoma gauti.
Žygeiviai iš Panevėžio, Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Jonavos, Kybartų keliavo iš Lenkimų į Vilnių pėsčiomis, kaip prieš pusantro šimto metų į Vilniaus universitetą ėjo Daukantas. Tai simbolinis Daukanto kelio pakartojimas, kuris reiškė vidinį pasipriešinimą svetimai kultūrai. Žygio metu kur nors kaimo mokykloje, šventoriuje ar ant piliakalnio skaitytas Daukanto „Būdas“. Žygeiviai ėjo savaitgaliais, palikdami tarsi relikviją Daukanto knygą kurios nors pakelės bažnyčioj, mokykloj ar šiaip geram žmogui. Po kelių savaičių vėl tęsė kelionę, stebėdami atsiveriančią Lietuvą.
Gintaras Morkis
Nuo Kalvių per Lietuvą link Vilniaus
Žygis pėsčiomis S. Daukanto keliu. Iš kraštotyrininko užrašų. Knyga skirta Simono Daukanto bibliofilų klubo 15-ųjų metų sukakčiai. Plungė, 1999.
Šiame leidinyje aprašomas Simono Daukanto knygos mėgėjų klubo narių žygis pėsčiomis Daukanto keliu (1986–1988), kuriam prigijo pavadinimas „Nuo Kalvių per Lietuvą link Vilniaus“. Tai buvo ne tik savišvietos žygis po Lietuvos istoriją, bet tylus protestas sovietiniam režimui. Žygio metraštininko G. Morkio reportažai tuomečiame Plungės laikraštyje „Kibirkštis“ (dabar „Žemaitis“) tapo tikromis istorijos pamokomis.
Laikraštyje spausdinti straipsniai apie žygį sudėti į knygelę. Tačiau paskutinio žygio etapo „Tai mūsų paminklas didžiajam žemaičiui“ aprašymo laikraščio redakcija nesiryžo spausdinti.
1988 m. rugpjūčio mėnesį daukantiečiai ir prie jų prisijungę Vydūno klubo nariai iš Klaipėdos įžengė į Vilnių su trispalve ir užbaigė žygį. Martyno Mažvydo knygos mėgėjų klubo nariai Vilniaus universiteto S. Daukanto kiemelyje su gėlėmis sutiko žemaičius, atnešusius į „Alma Mater“ Nepriklausomybės vėliavą ir Daukanto dvasią.
Gražina Didelytė
Daukanto tako eskizai
Vilnius, 2012
Ši piešinių knyga papildo ankstesnį Gražinos Didelytės leidinį „Simono Daukanto taku“ (Kaunas, 1998). Tai meninė žygio atmintis, kuriai smulkmenų nereikia,– svarbiausia esmė. Dailininkės piešinėliai apibendrinti, raiškūs, lakoniški. Juose jaučiamas betarpiškumas ir nuoširdumas. Visa tai sustiprina pačios dailininkės piešinėliams parašyti trumpi ir taiklūs tekstai.
Piešinėliai liudija sovietinę Lietuvą, kur buvo daug praeities griovimo pėdsakų, skausmo žmonių veiduose, tragiškumo likimuose. Ne tokių tuometei valdžiai reikėjo piešinių, todėl dailininkė buvo represinių organų iškviesta ir griežtai pareikalauta pasitraukti iš žygio. Jai draugai sugalvojo slapyvardį– Mažulytė. Daukanto tako eskizai tapo ypatinga to žygio atmintimi.
Julius Beinortas
Mūsų žygis Simono Daukanto taku 1975 m
Panevėžys, 2017
Tai išliekamąją istorinę vertę turintis pasakojimas apie 1975 m. Lietuvos inteligentų suorganizuotą penkiolikos etapų kultūrinį pažintinį tyliosios rezistencijos žygį nuo Daukanto gimtinės Lenkimuose (Skuodo r.) iki Vilniaus universiteto. Knyga gausiai iliustruota kartu keliavusio fotografo Petro Dūdos nuotraukomis ir autentiškais žygio maršrutų žemėlapiais.
Parengė Aistė Talijūnienė
Ar Simono Daukanto mintys aktualios šiandien?
Sukanka 30 metų nuo Simono Daukanto bibliofilų klubo organizuoto žygio pėsčiomis Daukanto keliu „Nuo Kalvių per Lietuvą link Vilniaus“(1986–1988) ir pirmųjų Daukanto skaitymų Plungėje (1988). Gera proga atgaivinti atmintį ir pakalbinti šių įvykių liudininką– klubo pirmininką Gintautą Černeckį.
– Kodėl plungiškių bibliofilų klubas pasirinko Daukanto vardą?
Daukantas buvo knygos žmogus. Dvasios kunigaikštis. Išlaikė aukštesnį matmenį. Sugebėjo derinti mąstymą ir dorovę. Pasišventė lietuvybei. Sukūrė „Būdą“ – himną lietuvių tautos sielai.
Kokia buvo žygio pėsčiomis Daukanto keliu prasmė?
– Mūsų žygis reiškė tylų protestą ir išbandymą. Kiekvienas iš žygeivių turėjo apsispręsti: ar pasirengęs branginti lietuvybę ir eiti šviesos keliu? Tačiau sovietinio režimo sąlygomis toks asmens laisvės pasireiškimas buvo komunistinės valdžios nepageidaujamas. Sovietinė ideologija naikino individo sielą, formavo sovietinį žmogų, bet ne lietuvį. Tuomet prisiminėme Daukantą, kuris ragino kratytis svetimybių.
Ar šiandien žygis Daukanto keliu turėtų prasmę?
– Be abejonės, turėtų, nes lietuvių kultūros atgimimo idėja nėra palaidota. Atkūrus Lietuvos valstybingumą, turėjo atsirasti palankios sąlygos lietuviškai kultūrai klestėti. Bet lietuvis vėl lipa ant grėblio.
Ką turite omenyje?
– Turiu galvoje „Globalios Lietuvos“ vizionierius, kuriems lietuviškas pasaulis nėra vertybė. Globalios Lietuvos idėja yra iliuzija. Panašiai lengvatikiams galvas kvaršino sovietiniai ideologai, skelbdami raudonąjį rojų žemėje. Žinome, kuo tai baigėsi. Sovietizmas ir globalizmas yra šėtoniški projektai žmonėms mulkinti. Globalizmo ideologai siekia užvaldyti žmonių sąmonę, kad turtingieji ir dykaduoniai galėtų išsilaikyti valdžioje ir dar labiau praturtėti. Bet šie dirbtini projektai prieštarauja žmogaus prigimčiai. Pagal Kūrėjo planą, kiekviena tauta turi evoliucionuoti natūraliai.
Daukantiečiai ir vydūniečiai, tęsdami žygį nuo „Kalvių per Lietuvą link Vilniaus“, prie Ąžuolų karalienės Vilniaus rajone. 1988 m. rugpjūčio 21 d.
– Kodėl 1988 m. sumanėte pirmuosius Daukanto skaitymus Plungėje?
– Prasidėjo Sąjūdis. Mes svajojome apie laisvą Lietuvą ir lietuvių tautos atgimimą. Mums reikėjo susigrąžinti atmintį ir pagarbą gimtajai kalbai. Skaitymai buvo skirti Daukanto 195-osioms gimimo metinėms. Pranešimus skaitė žinomi šalies mokslo žmonės: istorikas Rimantas Vėbra („S. Daukantas– lietuvių tautiniame atgimime“), knygotyrininkasVladas Žukas („S. Daukantas ir knyga“), filologė Irena Kubilienė („Žemaičių knygnešiai“), istorikas Romas Batūra („S. Daukantas ir Lietuvos istorija“), istorikas Antanas Tyla („Knygnešystė ir Lietuvių tautinis atgimimas“). Daukanto skaitymus pradėjo Plungės 4-osios vidurinės mokyklos folklorinis ansamblis Mažosios Lietuvos himnu. Tai buvo laisvo žodžio šventė.
– Daukantas savo veikale „Istorija žemaitiška“ išreiškė mintis, kurios nėra svetimos šiai dienai: „paniekinta kalba– pavergimo ženklas, dorybė– būtina sąlyga laisvei pasiekti; išdavikai atsiranda iš egoizmo“. Istorikas buvo įsitikinęs, kad be tautos atminties negali būti savigarbos.
– Tikrai taip, baudžiauninkams istorijos nereikia.
– Daukantui lietuvybė buvo šventas reikalas. Ar Jums lietuvybė yra vertybė?
– Be lietuvybės negali būti Lietuvos valstybės. Lietuvybė yra bendras mūsų tautos reikalas.
Daukantas turėjo atsakymą, kodėl toliau prasminga likti lietuviais. Deja, dabar daugelis negali atsakyti į šį klausimą. Istorikui tautinis atgimimas reiškė ne siaurą nacionalizmą, o galingą kultūros proveržį. Aukštos kultūros siekiamybė buvo ir tebėra lietuvių tautos išlikimo sąlyga.
– Ačiū už pokalbį. 
Plungės IV vidurinės mokyklos (dabar – Senamiesčio) folklorinis ansamblis pirmuosiuose Daukanto skaitymuose „Linų audinių“ fabriko kultūros namų salėje gieda Mažosios Lietuvos himną „Lietuviais esame mes gimę“. 1988 m., Kristinos Paulauskaitės nuotrauka.
Kalbino Aistė Talijūnienė
Vėl perskaičius Romualdo Granausko esė
„Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“
(Dviejų mokytojų pokalbis)
O ta klasė buvo Mosėdžio klebonijoj, (…) ir mūsų Mokytojas vaikščiojo tarp suolų,
jo veidas buvo taip pat apšviestas (…) Aš daugiau stebėjau jo veidą, negu klausiausi žodžių – taip man buvo įdomiau. Daukantas, Valančius, Nezabitauskiai… Tos pavardės buvo daug kartų girdėtos (… ) Kalviai… Nasrėnai… Baidotai… Tai jų gimtinės (…), juk tai visai šalia Mosėdžio! (…) Juk jie visi turėjo čia vaikščioti (…).Kai Daukantą tėvas vežė arkliais į Kalvarijos mokyklą, tai per kur jau taip vežė, kad ne per Mosėdį? Per Šates, Barstyčius – pro kur gi daugiau?..
Istorikas: Rašytojas prisiminė savo Mokytoją, kuris paaugliams sugebėjo priartinti Daukantą, Valančių ir kitus žemaičių šviesuolius. Kaip saviškius, kurie praeityje vaikščiojo šalia, kalbėjo ir rašė tarmiškai. Granauskui tai suvokt buvo svarbiausia. Kas su mumis pasidarė, kad dabartinė mokykla vis labiau tolsta nuo savo šaknų, nuo gimtosios vietos pažinimo?
Lituanistė: Lietuvos mokyklą tris dešimtmečius purto tiek reformų, kad baigia nutraukyti mūsų šaknis ir su gimtine, ir su kultūra… Šį rudenį pradėjau mokyti penktokus, kasryt penkiolika kilometrų vežamus į mūsų mokyklą. Su jais klasėje iš viso sėdi trisdešimt mokinių, tiems vaikams aš galiu skirti tris kartus mažiau laiko, nei jiems skyrė kaimo mokytojas, po pamokų jie skuba į autobusą, vėl važiuos penkiolika kilometrų. Jų apylinkėse per trejus metus uždarė dvi mokyklas, nes tėvai norėjo mokyti vaikus mieste moderniai. Bet ar kokybiškai? Tokiomis sąlygomis mokydamas vaikus jau esi ne mokytojas,o gamybininkas vadybininkas.
Motina basa stovėjo kieme netoli kūdros, o juodvarnis jai kalbėjo nuo didelio medžio viršūnės: ,,Štai tu nešiojiesi po širdimi savo vaiką, kurį pavadinsi Simonu, ir dažnai galvoji, koks bus jo likimas. Tu jį pagimdysi, o po metų išneši į kiemą, pirmąsyk pastatysi basą ant žolės, nes jau bus atėjęs laikas jam vaikščioti. Atsimink: patį pirmą žingsnį jis žengs nelaisvos Lietuvos žeme. Rusai ir prūsai jau bus sudraskę jo Tėvynę į gabalus, o jos laisvę, kaip akių šviesą, atėmę šimtmečiams. Lietuva dar bandys spurdėti jų naguose, nes jau yra gimęs ir Kosciuška, ir Jasinskis, o tu vėliau savo vaikui pasakysi, kad gimė jis ne rusų Lietuvoje, o Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kad jo gyslomis teka dar laisvo žemaičio kraujas ir kad tu pati, palikusi jį lopšyje pusmergės globai, važiavai pas sukilėlius ir buvai kartu su jais mūšyje, kulkos švilpė apie tavo galvą, vyrai krito aplinkui, pažnekterdami kaip medžiai, o jaunuoliai– kaip liaunesni medeliai, ir kai jis paklaus, kur dabar jų kapai, tu atsakysi, jog nežinai, kuriame miške, po kuriomis eglėmis jie palaidoti,– nebijok jam to pasakyti, tegul jam atrodo, jog po kiekviena egle yra sukilėlio kapas,– tai nepalaužia žmogaus,o tik atkaklesnę daro jo širdį,– tavo vaiko širdies ilgai reikės Lietuvai, net ir tada, kai jau seniai bus nutilus“.
Lituanistė: Taip buvo – kaimo buityje griežta tvarka, tradicinė moralė, aiškios pareigos, bendrumo jausmas ne tik su savais ir kaimynais, bet ir su ankstesnėmis kartomis, kiekvienas save suvokė kaip tėvų ir protėvių gyvenimo tąsą.
Istorikas: Beveik kasdien girdime, kaip koks nors televizijos žvaigždėnas niekina lietuvių literatūrą ar senobines mūsų dainas, pavadina lietuvių kultūrą baudžiavine. Arba kad Vilniaus miesčioniui užkliūva Žemaitės paminklas. Arba globalėjančių intelektualų svaičiojimus apie lietuvių literatūros provincialumą. Tokie yra be savo vidinio turinio. Jų galvos prikimštos informacijos. Tokie neturi gilaus proto ir jausminio sąlyčio su kultūra.
Tokiems nieko švento nėra. Granauskas įžvelgė Žemaitijos krašto žmonėse dvasinę šviesą.
Ilgos ir tamsios yra rudens naktys Lietuvoje, bet šiame pašaly – pervis ilgesnės ir tamsesnės. (…) Atrodytų, jog ir žmonės čia turėtų gyventi tamsūs, maži, net persikreipę, pajuodę nuo savo tamsumo, tačiau iš tikrųjų taip nėra. (…) Todėl nereikėtų stebėtis, kad palaidoję savo sukilėlius eglynuose visą laiką ir toliau galvojo apie laisvę: rudens naktimis, gaidžiams negiedant, prie liepinių balanų, verkiant vaikams lopšiuose. Gal vaikų verksmas jiems ir padėjo suprasti tiesą, kuri iš čia kaip blausi ryto šviesa pamažu skverbėsi gilyn į Lietuvą: mokslas taip pat yra laisvė, o nežinojimas – tai geležiniai lenciūgai ant kaklo ir ąžuolinės šiekštos ant kojų. Ko jie patys nepasiekė dalgiais ir šakėmis – gal pasieks jų vaikai per knygą ir plunksną. Kaip tatai reikėjo auklėti savo vaikus, apie ką ir kaip jiems pasakoti, kokias dvasines vertybes jiems teigti, kad šie baukštūs kaimo vaikeliai, suvežti į vienuolynų mokyklas, savo atkaklumu ir darbštumu verstų stebėtis net iš tolimojo Vilniaus universiteto atsiųstus tikrintojus ir vizitatorius? Ksaveras Bogušas, pats toks vizitatorius būdamas, negalėjo žemaičių vaikais atsistebėti. Jau Simonas buvo atvežtas ratuose į Kretingą ir paliktas bernardinams(…). Nieko dar nebuvo nuveikę savo kraštui tie klūpantys paaugliai, pablyškę ir ploni kaip diegai, ir tik labai patyrusi akis, tokia kaip Ksavero Bogušo, tegalėjo įžvelgti juose ne vien gležnus lapelius ir žiedus,bet ir būsimą vaisių. 
Derkinčių sodybos namo sienoje įmontuotas iš medžio skobtas Daukanto atvaizdas. 1986 m., Mosėdis
Istorikas: Daukantas yra Lietuvos istorijos tėvas. Kaip lietuvių tautinio atgimimo pradininkas, žemaičių lituanistinio kultūros sąjūdžio iškiliausias veikėjas, brėžė dvasinės tėvynės kontūrus. Kaip paskutinis vaidila, paliko testamentą – Lietuvos istoriją, kurią parašė saviškiams žemaitiškai, kad jie suprastų ir pasididžiuotų, kad yra lietuviai. Taip jis pagerbė motinos kalbą ir užguitus tautiečius. Tik didelės sielos žmogus galėjo atjausti ir atlikti tokį dvasios žygdarbį. Šiais metais Daukantui 225-eri. Gera proga tinkamai pagerbti Didįjį Žemaitį. Bet ar mes pažįstame Daukantą?
Lituanistė: Labai mažai. Jo kūriniai tiek XX amžiaus pradžioje, tiek dabar labiau minimi nei skaitomi. ,,Patsai Daukantas išrodo tenai lyg rūko aptraukta stovyla, tėvynės labui dirbanti ir vargą vargstanti, bet galinga savo dvasia, į kurią galima įdėti kokį nori turinį“,– 1913 metais rašė Daukanto gyvenimo ir kūrybos tyrėjas Augustinas Janulaitis.
Daukantas yra vienas didžiausių tautos sūnų – niekas tuo neabejoja, nors mes vis tolstame ir tolstame nuo jo ir patys nežinom, kur tolstame, kurion pusėn, kokia kryptimi ir linkme. Tolstame, bet niekaip nenutolstame. Kaip nuo horizonto: niekada tiek nepriartėsi, kad ranka pasiektum, bet niekada taip toli nenutolsi, kad visai nematytum.(…) Iš visų biografijų, kurias tekdavo mokytis mokykloje, Daukanto – pati pilkiausia, pati neišraiškingiausia, tartum jis tyčia būtų taip gyvenęs, kad niekaip neįsidėmėtum. Tik tas vienas faktas, kurį visi žino: kaip jis 1814 metais, jau rudeniop, pėsčias iš gimtųjų Kalvių išėjo į Vilnių.(…). Kokios ateitys ir pasiryžimai švietėsi tada Daukanto dvasioje!..(…) Deja, svetimas pasiryžimas tegali mus tik minutėlei įkvėpti, o mūsų laikas, nors ir susideda iš minčių, bet neteka vientisu srautu kaip upė, o byra kaip atskiros smiltys nuo kastuvo, pusto žarstojas tuštybės vėjas, ir duobė po kojomis vis gilėja– tam ji ir duobė, kad jos gilumas būtų matuojamas mūsų tuštybe.
Istorikas: Vilniaus universitete žemaičių studentai, laikydamiesi drauge, pasiryžo švietėjiška veikla kelti savo tautiečių sąmoningumą ir kultūros lygį. Žemaičiai žinojo apie slaptųjų Filomatų ir Filaretų draugijų veiklą, bet juos vienijo lietuviška dvasia. Visais laikais iš Vilniaus universiteto sklido šviesa. Sovietmečiu universiteto studentai aktyviai dalyvavo etnokultūriniame sąjūdyje, romuviečių veikloje. Baltų religijos ir mitologijos tyrinėtojo Norberto Vėliaus organizuotose ekspedicijose studentai rinko lietuvių tautosaką, užrašinėjo dainas. Sukauptas lobynas sugulė į knygas. Nors gyventa komunistinio režimo sąlygomis, bet Universitetas, vadovaujamas rektoriaus Jono Kubiliaus, išliko lietuviškas. Šiandien globalizacijos vėjai baigia išpustyti Universiteto lietuvišką turinį, dingo ir ateinančiųjų idealai.
Lituanistė: Daug dėstytojų ir mokytojų tiesiog neturi galimybės ramiai dirbti, nes nuolat yra verčiami dalyvauti pseudoveiklose ir pseudodarbuose. Pavyzdžiui, šį rugsėjį ir spalį pagrindinis mokytojų užsiėmimas – skaičiuoti kiekvieną savo žingsnį ir jį paversti pinigais, nes vykdoma dar viena reforma – etatinis apmokėjimas.
Noreikos nuotrauka
Tą vakarą, tą savo didįjį Sekmadienį, kurio taip kantriai laukė, Daukantas sėdėjo
kambarėlyje vienas.(….). Prieš jį ant stalo gulėjo jo „Būdas“, tik nežaliavo rūtos šakelė – iš kur ją gausi užpustytame akmeniniame rusų mieste?(…) Net jo pavardės nebuvo ant knygos viršelio. ,,Parašė Jokybs Laukys“, net ir slaptavardyje vietoje Jokūbs – „Jokybs“. Bet tai smulkmenos, visa tai niekai.(…) jis juk negali padėti savo pavardės! Ir rašyti, ir leisti knygas jis turi slapta, apsimetęs kitu, visiems rodytis vidutinybių vidutinybe, darbe ir bendraudamas, slėpti savo mintis, idėjas, erudiciją. Viešpatie, už ką baudi tautą, jeigu iš jos sūnų, karščiausiai mylinčių tave, atimi net vardus ir pavardes? Nejaugi niekuomet neateis Tavo Diena, kaip štai neatėjo didysis Sekmadienis, nejaugi tu nebeatsistosi, neatsitiesi, nejaugi ir liksi maišu apmauta pavargėlė, visų stumdoma ir skriaudžiama? (…) Ir užmerksi tyliai akis, o ant tavo blakstienų kris tos pilkosios dulkės, kol papilkės tavo veidas ir tavo drabužiai ir tu visa pasidarysi kaip žemė, ir susiliesi su ta žeme, ir tapsi niekieno jau neįžiūrima ir neatpažįstama… Šita mintis Daukantui buvo pati skaudžiausia.
Lituanistė: Daukantas suprato, kad žmogus neturi kitokios egzistavimo formos, kaip tik buvimą tautoje. Jei žmogus išeina iš savo prigimtosios tautos, tai įeina į kurios nors kitos tautos būtį. Mūsų laikais yra nemažai manančių, kad įsiliejimas į kitas, dažniausiai didžiąsias, tautas nėra blogai, kad taip atsiveria platesnės galimybės gerai gyventi, kurti. Vis dėlto reikėtų suprasti, kad gražiausias Dievo sukurto pasaulio ypatumas yra tautų įvairovė, kad tik toje įvairovėje skleidžiasi universalios žmogiškosios vertybės – dorybė, šviesa, tiesa.
Istorikas: Per istorijos pamoką klausiu penktokų, kas jie yra: lietuviai ar europiečiai? Ir jie nežino, ką pasakyti. Tada jų kitaip klausiu: kas save laiko europiečiais? Pakyla rankų miškas. Vėl jų klausiu: kas save laiko žemaičiais? Mokiniai žiūri man į akis ir tik keli iš jų neryžtingai kilsteli rankeles.Tada aš iškeliu ranką. Ir visi mokiniai pakelia rankas…
2018 m. spalio 12 d.
Kalbėjosi Plungės Senamiesčio mokyklos mokytojai Irena Stonkienė ir Gintautas Černeckis
Bus daugiau
