Žemaičių bibliofilas Nr. 8. (5 d.,V)

(Tęsinys 5)

Atsiuntė Gintautas Černeckis

Žemaičių bibliofilas Nr. 8. (5 d.,V)

T. P.
X ir Y bibliofilų klubų narys

Pamirštų knygų beieškant 

Bibliofilinė knyga B. A. D. „Aphorismes“ (Paris, 1912), spausdinta veleniniame popieriuje
ir įrišta prancūzišku įrišimu, seniau antikvariate kainavusi 25 rub.

Ekspedicijos dalyvio užrašai

Viskas prasidėjo šiltą birželio 9 d. rytą – šeštadienį. Kaip įprastai šeštadieniais nuo ankstyvo ryto Vilniaus kolekcininkai renkasi kolekcininkų klube Karoliniškėse, prie „Karolinos“ viešbučio. Rytas nebuvo niekuo ypatingas: prekeiviai išstatę savo prekes laukė klientų, tarp jų maišėsi perpirkliai, ieškodami savo klientams reikiamų daiktų, dokumentų, knygų, paveikslų ir kt. Pirkėjai žvalgėsi, klausinėjo, derėjosi. Turgaus prekyba be derybų neįsivaizduojama, nebent kaina būtų sąžininga ir derėdamasis galėtum įžeisti prekeivį. Pirkėjai suka ratus, tarp jų prisėsdami kavinėje atsigerti kavos, arbatos ar ko nors kito. Po to jie vėl pakyla ir viskas prasideda iš pradžių. Pardavėjų nuo ryto gausėja, dažnai jau ir stovintys papildo staliukus atsivežtomis ar ką tik iš žmonių įsigytomis prekėmis.
Tądien mūsų maža bibliofilų kompanija, kurią galima rasti prie stalelio geriančią kavą ir arbatą, negalėjo pasigirti didesniais įsigijimais. Tokiais atvejais esant geresniam orui paprastai dar kylame ir aplankome „blusų turgų“ prie „Compensa“ koncertų salės. Apie 11–12 val. visos žvalgybos būna baigtos ir kuriam laikui širdyje būna ramu. Tik ne šį kartą…Vieną mūsų bičiulį Ž. J. pasiekė informacija, kad kažkur už Vilniaus yra prekeivis, turintis daug senų knygų, vyks prekyba „blusturgio“ kainomis. Kolekcininkų klubo kavinėje arbatą ir kavą gurkšnojusių bibliofilų kompanija nebuvo didelė, tad ši žinia nesukėlė didesnio atgarsio. Trūko aiškesnių orientyrų, kuriuos dar turėjo patikslinti šią žinią paskleidęs žinomas Vilniaus bukinistas A.S. Kolekcininkų klube nuolat senkant senųjų knygų ištekliams, kiekviena žinutė apie knygas darosi svarbi. Knygų alkio blaškomas T. P. sutarė su Ž. J., ,kad A. S. patikslinus išvykimo laiką reikia važiuoti ir tikrinti. Visko pasitaiko, per tingumą galima pražiopsoti gerą laimikį!
Popiet išaiškėjus detalėms, knygų ekspedicija nusikėlė į Aukštadvario apylinkes, netoli Napoleono kepurės piliakalnio. Ant kalvos buvo įsikūrusi nebaigta statyti sodyba. Įvažiuodami į kiemą matėme kažkokius krovininius konteinerius, kieme ant žemės prikrauta sendaikčių, matėsi netvarkingai sukrautų tarpukario periodikos komplektų, stovėjo ūkinis pastatas ir dviaukštis angliško tipo autobusas. Pastarasis jau nebevažiavo, prie jo buvo pristatyta veranda. Kieme iškaba skelbė, kad veikia „blusturgis“, bet tai, kas matėsi ant žemės, mūsų nedomino. Jaunas kaubojiškos išvaizdos vyras pasilabinęs pranešė, kad laukė mūsų atvykstant. „Blusturgio“ savininkas iš matymo pažįstamas– anksčiau matytas Vilniuje prekiaujantis sendaikčiais. Vyras minėjo, kad čia knygas su kompanija vežė keletą dienų, jų čia esą įvairių, reikia žiūrėti ir rinktis. Aptarus kainų orientyrus prasidėjo žvalgyba ir paieškos, vietų pasiskirstymas. A. S. ėmėsi peržiūrėti dviaukščiame autobuse sukrautas knygas. Strategiškai šis sprendimas buvo geras: ieškai vienas, ką randi – tas tavo, bet buvo vienas trūkumas. Karštą dieną autobusas buvo įkaitęs, tad A. S. plušėjo žliaugiant prakaitui.

Autobuse knygos buvo be tvarkos išmaišytos, bet tarp jų būta ir geros būklės tarpukariu leistų knygų, senesnės buvo sukrautos kitur. Po kurio laiko A. S. prisistatė ir į ūkinį pastatą, kuriame po knygas rausėsi T. P. ir Ž. J. Ūkiniame pastate iš viso buvo keturios išilgai sustatytos knygų lentynos. Knygas dengė storas dulkių sluoksnis, ten buvo šiek tiek tvarkos, bet knygas reikėjo peržiūrėti iš eilės. Žinodami kolegų interesus apie surastą įdomesnį leidinį, atradimais pasidalijame, tad dviese, o vėliau trise lentynas peržiūrėjome per keletą valandų. Iš ūkiniame pastate buvusių knygų buvo galima susidaryti nuomonę, kad čia tik didelės bibliotekos likučiai.
Radome knygos istorijos veikalų užsienio kalbomis, kurių paprastai asmeninėse inteligentų bibliotekose nesutiksi. Tai intrigavo, bet aiškiai matėsi, kad geresniosios knygų dalies čia nėra, nors pavienių vertingesnių leidinių galima rasti. Viena bėda lydėjo vertingesnius leidinius: dauguma dėl prastų laikymo sąlygų buvo suirę, paveikti drėgmės. Nemažai defektuotų leidinių. Didelę dalį leidinių sudarė knygos rusų kalba. T. P. interesus atitiko tik keletas leidinių, pasižyminčių bibliofiline išvaizda, leistų Žemaitijoje, ar knygos istorijos tema. Ž . J. atsirinkta krūva buvo didesnė, bet ne tokia didelė, kaip bukinisto A . S.
Vėliau vyko trumpos derybos. Tarp knygų taip pat buvo nedidelis pluoštas dokumentų bei tarpukarinė adresų knygelė. Joje savininkas vedė savo vertingesnių knygų sąrašus. Iš viso jame užregistruota apie 460 leidinių, daugiausiai leistų 1918–1940 metais.
Sąrašas liudijo, kad iš tikro knygų turėta retų ir vertingų. Prekeivis atskleidė, kad tai veikiausiai Antano Būgos užrašai, mat, ir šios knygos yra jo.

Kauno antikvaras Antanas Būga (1914–1996?)

Gal šis asmuo ir būtų likęs anonimu, jei ne kitą šeštadienį D. K. papasakoti ekspedicijos įspūdžiai. D . K.prisiminė, kad jis dar sovietmečiu lankėsi pas Kauno antikvariato darbuotoją A. Būgą, kuris turėjo didelę senų knygų spintą. Tada ir išaiškėjo, kad mes naršėme po kitados didelės Kauno antikvaro bibliotekos likučius. Prekeivis prasitarė, kad mes buvome antrieji šio „blusturgio“ svečiai. Dalis konteinerių iki šiol dar neatidaryta. Išvadas parašys laikas, bet iš šios bibliotekos likimo istorijos galima ir pasimokyti keleto dalykų: 1) nerizikuosi – nieko nelaimėsi; 2) nežymėsi savo bibliotekos nuosavybės ženklu – nepaliksi atminties apie save; 3) nebendrausi– nieko ir nesužinosi.

Bus daugiau. 

Related posts