Atsiuntė GINTAUTAS ČERNECKIS 
Žemaičių bibliofilas Nr. 8 (9 d., IX)
Pokalbis apie lakonikas
Literatė Ilona Linkevičienė kalbina lakonikų autorių Gintautą Černeckį
(Tęsinys IX)
2019 – 05 – 24
…….
– Kas yra lakonika? Kokią ji neša žinią?
– Lakonika– minties kūryba. Vidinio potyrio pranešimas. Toks mąstančios sielos simbolinis
kalbėjimas. Simbolinio mąstymo ypatybė – vaizduotės siekimas apimti visumą. Lakonikose kalbama apie žmogų, augantį iš vidaus. Jose atsispindi vidinio pasaulio skaidrumas. Poetas Vladas Braziūnas knygos „Lakonikos“ sutiktuvėse Vilniaus universiteto P. Smuglevičiaus salėje pastebėjo, „jog šios lakonikos – šviesos laiškai suklusti dar gebančiai sielai“. Perskaitęs lakoniką Tie nuskaidrėjimai/ kasdien darbuojantis/ šviesos lauke/ nelaukiant dovanų, poetas tarė: „Iš tų nuskaidrėjimų ir randasi lakonika, individualus, intymus žanras, toks eilėraštis. Gražiai rymantis erdviame švariame puslapyje“. Anot poeto, lakonikos beveik neturi kasdienybės ribų – ribojančių: „Nebent retkarčiais vos gali nuspėti buvus kokią konkrečią situaciją kaip pirmą eilėraščio impulsą, bet ir tai nedrįstum tvirtinti. Nes lakonikos visas konkretybes plečia ir bendrina– iki gryno sielos įvykio“.
– Kaip atsirado„lakonikos“pavadinimas?
– „Lakonikos“ graikiškai – „trumpai, glaustai“. Lakoniškai kalbėjo spartiečiai. Lakonija – istorinis Graikijos regionas Peloponeso pietvakariuose. Joje įsigalėjo vienintelis miestas – Sparta. Nuo VIII a. pr. Kr. Sparta valdė ne tik Lakoniją, bet užkariavo gretimą Mesenijos regioną. Lakoniškas kalbėjimo būdas artimas ir žemaičiams. Poetas Stasys Anglickis yra pasakęs, kad „žemaičiai daugiau linkę į esmę, į mintis, į refleksus<…>. Toksai yra ir žemaičių stilius: sakiniai esmingi, kalba glausta.<…> Tai nulemia, žinoma, ir žemaičių nenoras daug kalbėti bei palinkimas keliais žodžiais daug pasakyti. Jie moka iš savęs išgauti tokį paprastumą, kokį retai kur galima rasti. O tikras, didelis menas visuomet yra paprastas“. Poetas Rimvydas Stankevičius straipsnyje „Lietuva didelė!“ laikraštyje „Respublika“ 2012 m. birželio 27 d. atsiliepė apie knygą „Lakonikos“: „Pats terminas, matyt, autoriaus naujadaras, reiškia tam tikra (per visą knygą išlaikyta) ritmika sukonstruotą, rytais gaiviai dvelkiantį ketureilį – sinkope paremtos semantinės struktūros – kažką tarpinio tarp haiku ir sentencijos“.
– Kas sąlygojo lakonikų atsiradimą?
– Kelias į save, kurį pasirinkus gyvenimas sąlygojamas iš vidaus. Tai kitas būdas gyventi. Tai dvasinis kelias, kuris nerūpi šiuolaikinei civilizacijai. Apie šį sielos įvykį pranešu lakonikoje: Bundantysis/švinta/ iš vidaus.
– Paaiškinkite plačiau. Ką tai reiškia?
– Tai reiškia sugrįžti į Namus. Į tikrąją žmogaus prigimtį. Į Gelmę. Ir gyventi nuosavą gyvenimą. Kai nebesinori pertvarkyti pasaulio. Apie tai rašau lakonikoje:Sugrįžę namo/ sėja ugnines sėklas/ ir stato baidykles/ nuo juodvarnių.
– Kas gali ryžtis tokiam žingsniui?
– Tokiam žingsniui reikia nuoširdumo, drąsos ir minties aštrumo. Dvasios žygeivis nutildo paprastą protą, kuris nukreiptas į išorę. Tą įkyrų plepį, kuris kaip žvirblis čirškia ir šokinėja iš vienos vietos į kitą, keldamas sumaištį. Atsikrato iliuzijų. Kitaip tariant, nustoja gaudyti vėją laukuose.
– Lakonikose dažnai pasikartoja ugnies motyvas. Ką tai reiškia kūrėjui?
– Ugnis yra Dieviškosios Kosminės Sąmonės simbolis. Ji virsta mintimi, kuri yra kūrybos pagrindas. Be minties nėra mąstymo. Mintis yra subtiliausia energija ir evoliucijos variklis. Tai ji yra Dvasios kibirkštis, uždeganti širdį.
– Ką reiškia Saulės Gėlė? Ugninė Gėlė?
– Jos reiškia dvasinės sąmonės būseną, kurioje pasireiškia tikroji žmogaus prigimtis – Dvasia. Vydūnas savo raštuose nurodė kelią, kaip tapti saulėtu žmogumi. Jo saulėta natūra nešė ugninę energiją ir skleidė šviesą lietuvių tautai.
– Ar lakonikų autorius dėl savo idėjų ir stilistinių atradimų nesibaimina likti nesuprastas ir pasmerktas būti kultūros paribiuose?
– Būdrauju ir tiek. Stoviu sielos sargyboje ir nuoširdžiai dalinuosi vidinio pasaulio šviesa, kurią patiriu kelyje į save. Žmogus susiduria su melo pasauliu, bet nepraranda gebėjimo mylėti ir patirti ypatingą išmintį – džiaugsmą. Apie tai siunčiu žinią pakeleiviams.
– Ačiū už pokalbį.
Iš lakonikų ciklo„Ugnies rate“, Gintautas Černeckis
Dail. G. Didelytės graviūra Dail. G. Didelytės graviūra Dail. G. Didelytės graviūra
Atgimimas“ „Šviesa II“ „Žalčio pasaka“
|
XVIII Tikrasis pilnas Spurdančių minčių, Kurias pagavęs tuoj paleidžia gelmėn. XIX Plunksnuotas kūnas Šauna aukštyn, jo žvilgsnis toks nesudrumstas. XX Laukta žinia išskleidžia Sielos burę,metas Eiti pėdomis negrįžtančiojo.
XXI Tik nuskaidrėjęs atranda Mylimąją sielos soste,tie pasimatymai.
XXII Neužtenka maldos, tenka Kautis už brolį Nusilpusį tamsiųjų nelaisvėj.
XXIII Kasdienybėn pasviręs Ištaria piktą žodį,dangus negirdi jo skundo. |
XXIV Atjaustas gaunasi kaip želmuo po lietaus, bet ne visas pabūna šviesoj.
XXV Vos keli eina per dykumą ir kalbasi su širdimi, jų smėlis neužpusto.
XXVI Vienišas sodas tarytum laukinis, skinant jo vaisių nėra kam dėkoti.
XXVII Gyvenimo vainiko nepaleidęs pasroviui, iriasi pats vienas į saulėtą krantą.
XXIX Užmigus piktoji lyg marga Išnara neturi galios Išbaidyti sparnuočio.
XXIX Kur apačios tamsios, ten Kilnusis kaip vėjas paleidžia nuo kalno ugnelėlės sėklas.
|
XXX Daugiau ugnies ant aukuro ir toks lengvumas, kai mažo žmogaus nėra.
XXXI Skydas blyksi, kai svetimi Meta juodą šešėlį ant saulėtų namų.
XXXII Nubudę iš vidaus džiaugiasi Kasdien ir jų giedrumas Artina nutolusį.
XXXIII Saulei tekant ne sodo Paukštelis Tylusis Augina sielai sparnus.
XXXIV Pagavęs ugnies kibirkštį, Kitam paduoda ranką, taip kelias veriasi į tolumas. XXXV Toks tikras nuoširdumo Ilgesys pakeleivių Veiduose ir apsikabinimas.
|
(Bus daugiau)
