VISI MŪSŲ KELIAI: SĄJŪDIS – KELIAS Į NEPRIKLAUSOMYBĘ  Baltijos kelyje IV

JUOZAS STEPANKEVIČIUS, JONAS PAULAUSKAS, PORTALO WWW.DIRST.LT KŪRYBINĖS GRUPĖS NARIAI

VISI MŪSŲ KELIAI: SĄJŪDIS – KELIAS Į NEPRIKLAUSOMYBĘ

Tęsiame publikaciją „Visi mūsų keliai – kelias į nepriklausomybę“.

Romualdas Černeckis, www.dirst.lt

2019 – 07 – 13

IV

 

 Baltijos kelyje

 

1989 m. rugpjūčio 23 d. (Juodojo kaspino dieną), kaip žinia, organizuotas visų trijų Pabaltijo respublikų laisvės troškimo „Baltijos kelias“, kuriame dalyvavo beveik visa Lietuva – tiek maži, tiek dideli, tiek lietuviai, tiek ir kitų tautybių žmonės, norėję laisvai gyventi savo gimtojoje šalyje.

Tada buvo paruoštas transportas nuvežti žmones į Vilniaus – Panevėžio – Latvijos sienos vietovę. Kad nesusidarytų grūstis, kiekvienas rajonas kelyje turėjo savo ruožą.. Su savimi dalyviai turėjo Lietuvos trispalves vėliavas, plakatus, žvakutes. Tai buvo įrodymas, kad respublika vieninga ir siekianti laisvės. Nespėję ar negalėję nutvykti į Baltijos kelią žinių apie padėtį šalyje, apie tai, kad Vilniuje bus nukeltas paminklas Leninui, klausėsi per radiją. Per jį, be to, skambėjo raginimai nevykdyti sovietinės vyriausybės nurodymų ir t.t. Numatytu laiku skraidė malūnsparniai, mėtydami lapelius ir gėles.

 

Žmonės šūkavo, džaugėsi, mojavo vėliavėlėmis, susiėmę už rankų stovėjo net keliomis eilėmis (kurie netilpo vienoje), laikė rankose uždegtas žvakutes. Tuo tarpu per radiją sklido uždegančios kalbos, skambėjo jaudinančios žymesnių  praeities ir jaunesnų to laikotarpio menininkų sukurtos patriotinės dainos. Tai buvo FANTASTIŠKA!

Dar ir šandien stebint per televiziją iš lėktuvo filmuotus kadrus akys paplūsta ašaromis – taip viskas jaudinančiai atrodo iki šiolei.Regis, niekas negalėtų nugalėti tautos, jokie tankai, patrankos, lėktuvai neįveiktų susirinkusių žmonių!

 

Įvyko pasaulyje dar nematyti dalykai – trys pavergtos tautos vieningai susikibusios rankomis nuo Vilniaus Katedros per Panevėžį, Rygą, Taliną parodė okupuotų šalių vienybę bendram tikslui – Laisvei. Tai buvo NEPAKARTOJAMA!

Susibūrimas tęsėsi visą dieną. Laisvės kelyje dalyviai stovėjo nesitraukdami, ten pat valgė, dalijosi atsineštu maistu, šnekėjosi. Ir džiaugdamiesi giedojo šventas bei patriotines giesmes, traukė dainas. Tai buvo NUOSTABU!

Grįždami namo šimtai autobusų ir lengvųjų mašinų vairuotojų be jokios pareigūnų pagalbos tvarkingai laikėsi eismo taisyklių. Rimtai, neskubėdami, vienas kitam pagarbiai užleisdami kelią jie važiavo nesukeldami jokių grūsčių. Atrodė, kad automagistralė dega nuo gausybės automobilių žibintų šviesų bei pakelėse stovinčių degančių žvakelių. Ir nebuvo nė vieno nelaimingo atsitikimo tokioje žmonių ir transporto masėje! ĮSPŪDINGA! NEPAMIRŠTAMA! TAUTOS JĖGA – VIENYBĖJE!

Ir dabar važiuojantys tuo Baltijos keliu gali matyti užrašus ant pakelėje pastatytų Laisvės ir Kančios kryžių.

„Mes lyg ir neverti šios nepriklausomybės, – sakė poetas Justinas Marcinkevičius, vertindamas mūsų žmones praėjus dešimtmečiams po jos paskelbimo. – Gal taip ir turi būti? Tada iš tiesų gyvenome euforijoje. Išgyvenome, galima sakyti, aukščiausią dvasinį pakilimą. Nors man aukščiausias šito išgyvento laikotarpio simbolis buvo ir liks BALTIJOS KELIAS. Tai – nepakartojamas dalykas, be galo jaudinantis savo dvasios dydžiu. Tokios gyvos, tokios herojiškos dvasios niekada daugiau nejaučiau. Net ir 1990 m. kovo 11-ąją. Baltijos kelyje iš tiesų buvo paskelbtas Nepriklausimybės Aktas. Žmonės, susiėmę už rankų, savaip balsavo už nepriklausomybę”.

„Nebeužtvenksi tu upės bėgimo, nors sau eitų ji pamažu. Nesulaikysi naujo kilimo, nors jį pasveikint tau ir baisu“, – maždaug prieš šimtą metų rašė mūsų poezijos ąžuolas Maironis. Ir kokius  pranašiškus žodžius ištarė jis!

Juk kaip šios eilutės atitinka dabartinį mūsų gyvenimą. Tuomet atgavę Nepriklausomybę kupini patriotiškos euforijos nepagalvojome, kaip reikės gyventi neturint rimtos strategijos raidos. Tai sukelia daug rūpesčių ir Lietuvos vadovybei, ir visai tautai, nes gerėjimo procesas vyksta gana vangiai. Bet optimizmo prarasti negalime, kadangi neturint vilties būtų labai sunku gyventi.

Juozas Stepankevičius 2014 m. rugpjūčio 22 d. vėl stovėdamas Baltijos kelyje ištarė: „Lietuvos kelininkai padėjo Lietuvai išgarsėti savo keliais, savo automagistralėmis Vilnius – Kaunas-Klaipėda ir Vilnius – Panėvėžys, savo ryžtingu darbu įtikindami Maskvą būtinai skirti lėšas šioms transporto arterijoms. Dirbome ir džiaugėmės, kad statome pirmasias automagistrales tiek Sovietų Sąjungoje, tiek Rytų Europoje. Noriu pažymėti, kad autostrada Vilnius-Panevėžys įsiamžino atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, nes „Baltijos kelias“ joje bus minimas amžiais. Tai – ne tik automagistralės, bet ir mūsų Tėvynės istorija! Valstybės piliečiai, turėdami kilnius tikslus, visada pasiekia pergalę be jokių karų ir be didelio kraujo praliejimo. To pasaulinio masto pavyzdys –trijų valstybių kelyje vienybės dėka pasiekta pergalė. Ateities kartoms būtina palikti gražius prisiminimus apie šį žygdarbį įamžinant visas vietas, kuriose mes, lietuviai ir kitų tautybių žmonės, stovėjome rankomis susikibę 1989 metų rugpjūčio23 dieną. Garbė Lietuvos kelininkams!”

Related posts