Pamąstymai: Ar dabar įmanoma Lietuvoje sukurti gerovės valstybę?

ROMUALDAS ČERNECKISwww.dirst.lt


Pamąstymai: Ar dabar įmanoma Lietuvoje sukurti gerovės valstybę?

2019 – 07 – 14

Šį liepos savaitgalį Lietuvoje įvyko keletas ženklesnių dėmesio vertų visuomeninių politinių renginių. Pavyzdžiui, surengta naujojo šalies prezidento Gitano Nausėdos inauguracija, kurios metu šalies aukščiausio rango vadovas pasiryžo kurti gerovės valstybę, respublikiniame forume apie valdžios ir krašto bendruomenės problemų konstruktyvių aptarimų svarbą viešai diskutavo politikai bei visuomenininkai.

Tai stebint iškilo kirbančių minčių, kuriomis nusprendžiau pasidalinti portale www.dirst.lt.

Pirmiausia – kokia„gerovės valstybės“ sąvokos reikšmė?

Žinoma, savo pamąstymus pradėsiu nuo minimos sąvokos reikšmės. Matyt, kiekvienas individas „gerovės valstybės“ idėją supranta savaip. Deja, supratimas priklauso ir nuo jo asmeninų ar grupinių egoistinių interesų, t. y. nuo asmens savanaudiškumo bei egocentrizmo vyravimo lygio sąmonėje bei veiksmuose.

Plati ši sąvoka, tad didesnį dėmesį atreipsiu į man rūpimą morale pagrįstą socialinio teisingumo aktualiją. Apie ją pliurpia visi, kas tik netingi, beje, dažnai „užmiršdami“ svarbiausią doros aspektą.

Manau, jog pavydžiai žvelgiant į Švediją pirmus realius žingsnius ta linkme reikėtų pradėti, o ir tęsti akivaizdžiais efektyviais veiklos rezultatais geresnio gyvenimo lygmeniu susilyginus bent jau su kaimynėmis Estija ar Lenkija. Įtakingos šalies politinės, verslo bei visuomeninėms jėgos norėdamos galėtų tai padaryti. Tada gi jau galima būtų konkuruoti ir su skandinavais…

Prieštaringasis individo ego

Prieštaringajam individo charakteriui, kuriame slypi ir gėrio, ir blogio pradai, tai nėra lengvas uždavinys. Bet, pavyzdžiui, latviai, lenkai, švedai, pasirinkę moralaus pragmatizmo kryptį, sąžiningo, atsakingo darbo lygmenyje pasiekė apčiuopiamų rezultatų. Kuo lietuviai menkesni?…

Deja, netgi mano aukščiau paminėtame forume dalyvavę politikai ir visuomenininkai, kurie bent jau tokio delikataus pobūdžio veidrodiniame renginyje privalėtų prilaikyti savo emocijas bei išmintingai elgtis, diskusijoje ne visada išvengė asmeniškumų. Stebint pokalbį susidarė įspūdis, jog dalis jų tegirdi save, tevertina savo egocentriškumą, ir toliau tebando prakišti visuomenę įvairiomis prasmėmis jau suskaldžiusias asmenines pažiūras.

Siekis ir įgyvendinimo rezultatas, tikimybė bei realybė, pareigingumas ir neatsakingumas

Apmąstant prezidento paskelbto svarbaus tikslo siekį labai svarbu akcentuoti aspiracijos (pažado) ir reikalo įgyvendinimo (įvykdymo) rezultato, tikimybės (galimybės) bei realybės (konkretaus atlikimo), pareigingumo (sąžiningumo) ir neatsakingumo (nerūpestingumo) santykį.

Lietuvos būtyje prieštaringa jų visuma akivaizdžiai telieka nepadoraus elgesio terpėje, kurią puikiai pastebi tautos išmintis („Pažadėjai – patiešijai, nepadarei – negriešijai“, „Su kitu elkis taip, kaip norėtum, kad jis elgtųsi su tavimi“, “Kaip pašauksi, taip atsilieps”…). Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Antai visam pasauliui garsiai skelbta, jog „Lietuva – drąsi šalis“, kad „Lietuva – tiltas tarp Europos ir Rusijos“. Kur nūnai visa tai? Apsijuokus tylima! Be abejo, negražu, kai įlindę įtakingų tarptautinių jėgų (JAV, ES, NATO) užantin rėksniai Lietuvoje pastoviai bailiai bliauna „rusai puola!“ arba visaip koneveikia kaimynus. Blogai, kai panašūs „veikėjai“ iš kasdieninės būties pradangino prasmingą politinio pobūdžio frazeologiją „Trys Baltijos sesės“. Po to anie veidmainiškai stebisi, kodėl apie respubliką laiks nuo laiko susidaro didesnė ar mažesnė psichologinio, moralinio, ekonominio ar kitokio priešiškumo atmosfera. Ir tokių neprogmatiškų diplomatinių paradigmų yra pakankamai.

Kita vertus, šeimininkai viešai nesityčioja iš savo kvailų tarnų, netgi juos visaip pamalonina. Tuo tarpu, ką jie įgyvendindami savo interesus iš tikrųjų galvoja apie savo sąjungininkus parodo kad ir nūnai vis blogėjančių santykių pagreitis tarp JAV bei ES, Vokietijos ir Ukrainos, JAV ir Turkijos.

Apninkančių abejonių priežastys 

Abejonių, ar pavyks G. Nausėdai sukurti Lietuvoje gerovės valstybę tikrai iškyla. Visų pirma, dėl individo prieštaringosios prigimties. Kas gi dabar pasakys, ar lietuvaičiams bent dalinai pavyks pažaboti savo egoizmą, puikybę, kvailumą, bailumą, kitas neigiamas savo charakterio savybes, ar jie bent atsigręš, dirstels į gėrio vertybes, nors į sąžiningumą, išmintį, pareigingumą, drąsą…

Be to, ilgametė gyvenimiška patirtis leidžia palyginti ankstesnių tarybinių laikų ir nūdienius visuomeninius skaudulius. Antai besikuriant Sąjūdžiui teko pasiklausyti aistringų to judėjimo aktyvistų kalbų apie tuometinius piktnaudžiaujančius valdininkus. Teisingai kalbėjo! Bet štai prabėgo daug metų. Dabar keikto blogio nebeliko? Kur tau! Biurokratai tapo dar šlykštesni, deramai nekontroliuojami dar agresyvesni, nepaisantys daugelio žmonių interesų…

Ir su tokiais siekti kilnių tikslų? Įdomu, ar kas nors imsis juos auklėti? Ar pajėgs?

Kas be ko, anuometiniais tarybiniais laikais irgi visuose visuomenės sluoksniuose buvo amoralumo apraiškų: negatyviai reiškėsi ir partinės „grietinėlės“, ir „paprastų žmonių“ atstovai. Bet kontrolės organai veikė ryžtingiau. Dabar gi blogis (vagystės, kyšininkavimas, ištvirkavimas, girtavimas, narkotikų naudojimas ir t.t.) ypač suvešėjo. Visi tai mato, pripažįsta, skelbia. Tik pažaboti visuomenės piktžaizdes valdantieji nenori ar negali, kadangi ES (Briuselis)  įvairaus plauko nusikaltėliams reikalauja „demokratijos“…

Ir tai tik kelios priežastys, kodėl, pavyzdžiui, daugelis tautiečių emigruoja iš šalies, kodėl pusė balsavimo teisę turinčių gyventojų neina į rinkimus bei aktualiais krašto klausimais nereiškia savo nuomonės – juk beprasmiška, nes „tarnautojai“ viską pasuka savaip.

Gerai, kad prezidentas stengiasi matyti Lietuvą kaip vieningą šalį. Tačiau tik jo noro neužtenka, kad ir kokias pareigas beužimtų, kad ir kiek asmeninių pastangų bepadėtų!

Štai ir kirba abejonės: ar patikės naujuoju šalies vadovu G. Nausėda liūdnoką realią padėtį matantys žmonės?  ar susitelks apie jį kilniam tikslui pasiekti?…

Related posts