Žemaičių bibliofilas Nr.8 ( 11d., XI) Išėjo lietuvių periodinės spaudos bibliografija, Daukantinės Plungėje

Atsiuntė GINTAUTAS ČERNECKIS 

Žemaičių bibliofilas Nr.8 ( 11d., XI)

(Tęsinys XI) 

2019 – 07 – 25

Išėjo lietuvių periodinės spaudos bibliografija

Tomas Petreikis, Simono Daukanto ir Martyno Mažvydo bibliofilų klubų narys

Lietuvos bibliofilijos pasaulėlis yra pernelyg mažas, kad knygų kolekcininkai išvengtų žvilgsnio į periodiką. Didieji periodikos kolekcininkai Jonas Kirlys (1891 – 1895) ir Povilas Gasiūnas (1897 – 1966), visa galva nėrę į lietuvių periodikos kolekcionavimą, negalėjo išsiversti be išsamaus periodinės spaudos registro. Nepriklausomos Lietuvos metais pradėti rengti retrospektyvieji bibliografjos ir einamieji valstybinės bibliografijos darbai negalėjo patenkinti vis gilėjančių spaudos kolekcininkų poreikių. Natūraliai tiek Kirlys, tiek Gasiūnas rengė spaudos sąrašus, nes tik taip buvo galima kryptingai rinkti kolekcijas. Sovietmečiu Knygų rūmai, atsakingi už retrospektyviąją ir einamąją bibliografiją, užsibrėžė daug tikslų, kai ką spėjo ir atlikti. Bibliofilai iki šiol naudojasi bibliografijos rodyklėmis „Serija A, Knygos lietuvių kalba“ (1969 – 2006), apimančiomis laikotarpį nuo 1547 iki 1917 metų. Išleistas ir apypilnis kontrolinis sąrašas „Knygos lietuvių kalba, 1918 – 1940“ (8­sąs.,­1997 – 2003), kurio pagrindu bus rengiama išsami to laikmečio bibliografijos rodyklė.

Periodinės spaudos registro, vadinamos „Serija B“, rengimo darbai užtruko ilgokai. Knygų rūmai pradėjo, o Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka baigė kontrolinį sąrašą „Lietuviški periodiniai leidiniai, 1823 – 1940“ (fak. 1994), kuriame buvo užregistruoti 3364 periodiniai leidiniai. Kontrolinis sąrašas ilgą laiką buvo patikima atrama, bet ne galutinis fundamentinių bibliografinių tyrimų rezultatas. Rengėjų kolektyvas po 24 įtemptų darbo metų šiais metais bibliofilus nudžiugino nauju leidiniu „Lietuvos bibliografija. Serija B, Periodiniai leidiniai lietuvių kalba, 1823 – 1940“. Bibliografijos rodyklė apima laikotarpį nuo periodinių leidinių lietuvių kalba pasirodymo (1823 m.) iki Lietuvos sovietinės okupacijos ir aneksijos (1940 m. birželio 15 d.). Geografiškai leidinys apima visą pasaulį – nuo­ Charbino (dabartinėje Kinijoje) iki Urugvajaus. Visas leidinys yra padalytas į dvi dalis: pirmoji apima poligrafiniu būdu spausdintus leidinius, antroji – rankraštinius ir dauginimo priemonėmis spausdintus leidinius. Šiais metais išleista pirmoji dalis dėl savo apimties padalyta į dvi knygas, antrosios dalies dar reikės luktelėti.

Leidinys dvikalbis: tekstai spausdinami lietuvių ir anglų kalbomis. Pirmojoje bibliografijos rodyklės dalyje iš viso kruopščiai (egzempliorių lygmeniu!) aprašyti 1782 poligrafiniu būdu atspausdinti leidiniai lietuvių kalba. Ši rodyklė buvusį kontrolinį sąrašą kiekybiškai pralenkė 50 pozicijų, o kokybiškai praaugo vienadienių drugių gaudymo laikmetį. Bibliografinis aprašas išsamumo požiūriu neturi analogų: be pagrindinių aprašo elementų (antraštės, leidybos duomenų ir kt.), ypač išplėtota pastabų sritis, kuriose fiksuojami visi leidybos pasikeitimai (keitėsi leidėjas, redaktorius, spaustuvininkas, kalbinė struktūra, tiražas ir pan.). Nulenkiant galvą vargo pelėms – kruopštiesiems bibliografams – pasakytina, kad tik mažos tautos gali sau leisti rengti tokio išsamumo leidinius ir tikėtis padėti galutinį tašką.

Tiesa, šia kryptimi dar sovietiniais metais pirmieji jau buvo žengę latviai, bet senieji darbo standartai natūraliai paseno kartu su leidiniais. Mūsų bibliografai pirmiausiai iššniukštinėjo viešai prieinamas bibliotekas, užmezgė ryšius su Lietuvos ir užsienio bibliotekomis, muziejais ir archyvais, sugebėjo įtraukti ir žymiausius spaudos kolekcininkus. Siekdami išsamumo skaitė literatūrą ir sėdėjo archyvuose, kruopščiai registruodami ir tikrindami kiekvieną faktą. Bibliofilai ir kiti besidomintieji nuo šiol galės žinoti ne vien kas, kur, kada ir ką leido, bet pateikiama ir informacija, ar periodinis leidinys yra retas, kur saugomi egzemplioriai, kiek numerių išlikę ir pan. Norint įsigilinti ir išsklaidyti abejones, kurios dažnai kyla pradėjus analizuoti ir tikrinti atliktą darbą, tai bus galima atlikti pasinaudojant prie leidinio nurodyta pagrindine literatūra apie jį.

Fundamentinės bibliografijos rodyklės pasižymi analitiniais straipsniais, įvedančiais skaitytoją į temą ir laikmetį. Su lietuvių spaudos istorija supažindina šių eilučių autorius studijoje „Profesionalioji lietuvių periodika: leidybos ir spaudos 1823 – 1940 m. raidos istorija“. Studijoje apibendrinami naujausi bibliografiniai duomenys, pateikiamas nuoseklus lietuvių periodikos profesionalizacijos portretas. Rodyklę papildančios reikšmingiausių periodinių leidinių iliustracijos parengtos kaip nuoseklus to metu periodikos vizualinės ir tipologinės kaitos veidrodis. Kiekvienas bibliofilas su šia knyga dirbs individualiai, bet jų dėmesiui yra parengtos asmenvardžių, chronologinė, kolektyvų, leidėjų, publikavimo vietų, spaustuvių ir nerastų leidinių rodyklės. Pastaroji intriguojanti – čia užregistruojami tik iš šaltinių žinomi, bet šiuo metu neišlikę leidiniai. Noriu atkreipti dėmesį, kad šiame sąraše slepiasi ir bibliofilinio detektyvo užkratas. Pavyzdžiui, minėtasis Kirlys Spaudos muziejuje Žagarėje saugojo pirmąjį Amerikoje leisto lietuviško laikraščio „Gazieta lietuwiszka“ (1879 – 1880) numerį, bet jis Antrojo pasaulinio karo metais dingo. Išliko tik antraštinio lapo fotografijos fragmentas. Įdėmus skaitytojas ras ir daugiau intrigų: sunku rasti neišlikusį leidinį, bet lengviau rasti neišlikusį numerį. Kaip nustatė bibliografai, tokių numerių tikrai mūsų bibliofilų lentynose yra, jų ateityje gali atsirasti ir daugiau. Šių atradimų reikėtų palinkėti įdėmiems skaitytojams, kartu paskatinant aktyviau dalytis savo kolekcijų turtais su nacionalinės bibliografijos rengėjais. Nuo sutelktų pastangų priklauso, ar turėsime išsamų spaudos istorijos paveikslą, ar tik apypilnį jo vaizdinį. Slepiasi ir antroji intriga: dalis tiražo platinama su specialiu dailininkės Elonos Marijos Ložytės kurtu dėklu, sujungiančiu dvi knygas į vieną kūrinį.

Daukantinės Plungėje

Ingrida BERTAŠIŪTĖ, Simono Daukanto bibliofilų klubo narė, Plungės Senamiesčio mokyklos moksleivė

Laura BERTAŠIŪTĖ, Simono Daukanto bibliofilų klubo narė, Plungės „Saulės“ gimnazijos moksleivė

Spalio 17 d. popietę Žemaičių dailės muziejus pakvietė plungiškius apsilankyti parodoje „Simono Daukanto tekstai Arvydo Každailio grafikoje“. Tai buvo prasmingas pratęsimas daukantinių, kurias pradėjo Plungės bibliofilai, kovo 15 d. Plungės rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje organizavę renginį iš ciklo „Laikas ir asmenybė“ SIMONUI DAUKANTUI 225.

Renginį pradėjo muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Skurdauskienė, akcentuodama, kad Daukantas  – vienas iš lietuvybės stulpų. Apie iškilų tautinio atgimimo veikėją ir pirmosios Lietuvos istorijos, parašytos gimtąja kalba, autorių mintimis pasidalino Senamiesčio mokyklos istorijos mokytojas, Simono Daukanto bibliofilų klubo pirmininkas Gintautas Černeckis. Jis perskaitė savo eilėraštį „Daukantinės Papilėje“ ir priminė susirinkusiesiems „Būdo“ prakalboje istoriko parašytus ir svarbią žinią nešančius žodžius: „Namų savo neužmiršk“. Apgailestavo, kad beveik nepažįstame Daukanto, nes mažai kas skaito jo veikalus. Kad gilinantis į „Istoriją žemaitišką“ negalima nepastebėti autoriaus gero profesinio pasirengimo, griežtos chronologijos, panaudotų šaltinių gausos. Kad Daukantas Lietuvos istorijos subjektu laikė ne valdovus, o lietuvių tautą. Labai svarbu žinoti, jog istorija formuoja žmogų tiek, kiek jis ją prisimena ir supranta, kiek gali iš jos pasimokyti.

Foto: „Saulės“ gimnazijos moksleiviai, vadovaujami mokytojos Jolantos Mažuknės, parengę literatūrinę meninę kompoziciją „Daukantas pareina“.

„Saulės“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Jolanta Mažuknė savo kalboje pažymėjo Daukanto dvasinio palikimo reikšmę. Jos parengti gimnazistai Brigita Dyburytė, Mykolas Mažukna, Rytis Mikutavičius, Kipras Šukys, Deimantė Žvirblytė parodė literatūrinę, meninę kompoziciją – „Daukantas pareina“ pagal Justino Marcinkevičiaus draminę apysaką „Daukantas“. Dyburytė paįvairino renginį saksofono garsais.

Muziejaus vyr. fondų saugotoja Danutė Einikienė pristatė Lietuvos dailininką, grafiką, knygų iliustratorių, heraldikos simbolių kūrėją Arvydą Každailį, kuris sukūrė daugiau kaip šimtą miestų ir miestelių herbų, vėliavų, Lietuvos istorinę valstybės vėliavą, LR Prezidento vėliavą, Lietuvos valstybės didįjį herbą. 1986 m. Každailis sukūrė 54 iliustracijų ciklą Daukanto „Būdui“. 1987 m. už šį ciklą dailininkas apdovanotas III Pabaltijo knygų dailės trienalės Didžiuoju gintaro prizu.

Renginio dalyviai galėjo susipažinti su įspūdingomis dailininko iliustracijomis parodoje.

 

Related posts