APIE GYVASTĮ, MIRTĮ BEI MISTINIUS REIŠKINIUS (Pamąstymai)

APIE GYVASTĮ, MIRTĮ BEI MISTINIUS REIŠKINIUS

(Mano pamąstymai)

Sergejus Sokolovas, matematikas (Kaunas)

 2019 – 08 – 30

 Manau, metas susipažinti su kai kuriomis žiniomis apie vadinamuosius mistinius reiškinius, taip pat ir apie gyvasties bei mirties paslaptis.

Oficialusis ir įslaptintasis mokslas

Pradėsiu nuo to, kad Žemėje yra du mokslai: vienas – tai oficialiosios žinios, skirtos plačiosioms masėms (99,999 proc. planetos gyventojų), bei kitas – įslaptinta informacinė medžiaga, teprieinama didžiųjų valstybių specialiosioms.tarnyboms ir pasaulio galingiesiems, nes tie surinkti nevieši duomenys tarnauja būtent jų interesams.

Esu įsitikinęs, jog pirmasis mokslas ne tik klaidingai apibūdina daugelį būsenų, procesų bei faktų, bet ir neretai tikrovę pakeičia modeliu, kuris tėra naudingas pasaulio galiūnams. Anot pastarojo, žemiečiai yra vienintelė civilizacija Visatoje, o kitų nėra. Anomalūs reiškiniai, tokios pristatomos pozicijos teigimu, tėra kažkokie miražai, nebūti atmosferos veiksniai, tiesiog išsigalvojimai. Pastaroji išvada, aišku, lengviausia bei patogiausia.

Tik nedaugelis susimąsto, kodėl tam oficialiajam mokslui iki dabar neaiški kamuolinio žaibo prigimtis. Pasak mano minimo modelio, juk kamuolinis žaibas tėra gamtos reiškinys! Tai kokių būta kliūčių jo pažinimui?

Kažkas čia ne taip. Apie tokį dalyką paprasčiausiai tylima.

Visa tai lemia dvejopą žmonijos požiūrį į vadinamuosius anomaliuosius reiškinius (vaiduoklius, telepatiją, minties jėgą ir pan.): vieni mistifikuoja, kiti tiesiog neigia. Juk žmonės įprato galvoti ganėtinai banaliai, esą „jeigu aš kažko nesuprantu, tai to nėra“.

Taigi, šiuose savo pamąstymuose noriu pažymėti, jog vadinamieji anomalūs, mistiniai reiškiniai gali būti paaiškinti objektyviai – per mokslinio pažinimo prizmę.

Gyvybės procesų energetika

Gimęs asmuo gyvena, suvokia save, mąsto, bendrauja…. Žodžiu, vyksta jo gyvybinė veikla. Kokie gi energetiniai ištekliai palaiko tą egzistenciją?

„Energijos semiamasi iš maisto“ – skelbia oficialusis mokslas, nepavargstantis kartoti, esą gyvastis tėra organinių medžiagų egzistavimo forma“.

Ką gi, šis gražus sakinys ilgaamžis dėl to, kad jis smagus.

Ir tik kita – įslaptinta žinių sistema – kuo puikiausiai nutuokia apie tai, jog iš maisto gaunamos energijos (m. e.) žmogui tepakanka kūno (organizmo) fiziologiniams procesams palaikyti. Pavyzdžiui, panaudoję m. e. ekvivalenčias aktyvumo atsargas, galėtume išjudinti kad ir dirbtinius griaučius, kad jie bėgiotų ir „gąsdintų visus“. Tačiau būties veiklai plačiąja tos sąvokos prasme maisto energetinių išteklių tikrai nepakaktų. Tad iš kur atsiranda gyvybinius vyksmus palaikanti energetika? 

 

Atsakymas nedviprasmis – iš kosmoso, kadangi jis – neišsenkantis aktyvumo šaltinis. Tereikia mokėti iš Visatos jo pasisemti.

Be valgio žmogus numirs, kadangi m. e. maitina organizmą. Ji būtina, bet nepakankama sąlyga gyvasties dinamikai. Manau, kad be tos iš kosmoso pasisemtos energetikos žmogus pavirstų tik tais „bėgiojančiais griaučiais“.

Dabar pabandysiu paaiškinti, kokiu gi būdu žmogus semiasi to kosminio veiklumo. Juk galingo, net neišsemiamo energijos šaltinio egzistavimas savaime nelaiduoja prieigos prie jo! Reikalingas tarpininkas. Tai – biolaukas (aura).

Biolaukas – gyvybinio proceso pradas

Sakau: „Taip, būtent biolaukas yra tas aktyvumo kanalas, per kurį žmogus semiasi jo gyvasčiai reikalingos energijos iš kosminio šaltinio“.

Gyvūnai irgi pastaruosius turi, tik energetiškai silpnesnius (mažiau talpius). Augalai aurų neturi, tad gyvaisiais juos vadinti galima tik sąlyginai.

Kol žmogus gyvas, t.y. kol nesusidėvėjo ar kitaip neišėjo iš rikiuotės jo kūnas (fiziologinis apvalkalas), tol asmens biolaukas yra su tuo organizmu lokaliai susijęs. Nors atskirais, itin retais atvejais, aura gali plėstis ir į tolesnes erdves (telepatijos prigimtis), gali siųsti ir kryptingus energetinius srautus į fiziologinio apvalkalo išorę (minties jėga). Juk žmonių auros nėra vienodos.

Kodėl slaptasis mokslas aktyviai domisi biolaukais? Viena iš priežasčių ta, jog skverbimasis į aurų paslaptis ateityje gali suteikti galimybių skaityti žmonių mintis, ir netgi per atstumą. Regis, nereikia aiškinti, kas laukia civilizacijos, jei pasaulio galiūnai įgys tokių galimybių…

Pomirtinis gyvenimas

Na, o dabar apie tai, „kas po mirties“. Kaip aukščiau minėjau, asmens mirtis – tai žmogaus fiziologinio apvalkalo veiklos pabaiga. Ir tuomet biolaukas nuo organizmo tampa nebepriklausomas. Savarankiškas…

Tokia tapusi aura gali (nors nebūtinai) įsigyti kitokį kūną, bet jokiais būdais ne gyvūno (dėl energetinės talpos neatitikimo). Šitaip kilęs individas savo ankstesnį gyvenimą užmirš, nes visa atmintis išliks ankstesniame organizme, numirusi kartu su juo.

Todėl vargu ar prasminga tai vadinti „antruoju gyvenimu“.

Savarankiškasis biolaukas gali susirasti sau naują fiziologinį apvalkalą greitai arba per didžiulį laiko tarpą, o gali ir visai neįsikūnyti. Tai – atsitiktinis procesas.

Auros juda erdvėje teleportacijos principu – viename erdvės taške „išnyksta“, o kitame „atgimsta“. Abudu juos gali skirti net keli šviesmečiai! Tai įmanoma dėl to, kad savarankiški biolaukai ir toliau semiasi galingos kosmoso energijos.

Beje, teleportacijos principu Visatos erdves skrodžia ir kitų, už mus žymiai pažangesnių, civilizacijų erdvėlaiviai (NSO). Kitaip kitų žvaigždžių, planetų gyventojai negalėtų pasiekti Saulės sistemos, o atitinkamų faktų užfiksuota daugybė, nors, pagal oficialų modelį – „to nėra“.

Taigi, savarankiškieji (palikusieji mirusius fiziologinius apvalkalus) biolaukai ir toliau semiasi kosmoso energijos. Kaupia, bet neeikvoja jos, taip susitelkdami didžiulę energetinę galią. Būtent dėl to ir įmanoma biolaukų teleportacija, būtent dėl šios priežasties aura gali susirast sau fiziologinį apvalkalą, t.y. naujai įsikūnyti ir tolimų žvaigždžių planetose.

Ir dar kartą apie anomaliuosius reiškinius

Tačiau grįžkime prie anomaliųjų reiškinių.

Dėl jau minėtos savarankiškojo biolauko energetinės galios, aura gali jonizuoti atmosferos dujas ir tokiu būdu įsigyti ne fiziologinį, o plazminį apvalkalą. Tokio šuolio tikimybė itin maža, o ir plazminio apvalkalo egzistavimo trukmė neilga. Tačiau tai, nors reta, bet įmanoma. Taip yra paaiškinami vadinamieji vaiduokliai su visomis jų įmanomomis apraiškomis.

Taigi, čia nėra jokios mistikos. Viską įmanoma paaiškinti moksliškai, jei tik atsisakyti mokslui primetamų modelių – savotiškų „religijų“. Pagrindas – tas pats jo Didenybė energijos tvermės dėsnis! 

Pamąstymų pradžioje minėtas kamuolinis žaibas – taipogi viena iš savarankiškų biolaukų plazminių apvalkalų (vaiduoklių). Todėl šio prigimtis lig šiol „oficialiai nežinoma“: juk neištarsi B, nuslėpęs A…

Taigi, kiekvienas reiškinys gali būti paaiškintas moksliškai, remiantis gamtos dėsniais, kurie yra objektyvūs todėl, kad galioja visoje Visatoje, be to, yra nepriklausomi nuo mūsų ir žmonijosinformacijos  apie juos. Homo sapiens žinios, jų apimtis, kas be ko, priklauso nuo daugelio subjektyvių veiksnių.

Ir todėl, kai girdžiu kažkieno kažkam skirtą raginimą „sugrįžti į tikrovę“, iš karto taisaureikia pakilti iki tikrovės!

Jeigu mes ko nors dar nenutuokiame, , tai nereiškia, kad to nėra….

Portalas www.dirst.lt: internetinio leidinio „Skvarbus žvilgsnis į būtį“ kūrybinės grupės nariai, žinoma, dėkingi autoriui už įdomius, intriguojančius pamąstymus. Kas be ko, dabartinėje internetinėje erdvėje panašios informacinės medžiagos yra pakankamai. Kita vertus, didžiulėje žinių kaupyklėje ne visada ir ne viską besuseksi…. Ačiū… 

Romualdas Černeckis

Related posts