BŪTIS: KULTŪRA, TRADICIJOS (INFORMACIJA)

TAUTINIŲ KOSTIUMŲ RINKINIO

NUOTRAUKŲ PARODOJE

I 

Surengė tautinių kostiumų fotografijų parodą

ROMUALDAS ČERNECKIS, www.dirst.lt

2019 – 11 – 13

Vievio kultūros centro (VKC) patalpose nuo lapkričio 11 d. organizuota Lietuvos nacionalinio kultūros centro (LNKC) tautinių kostiumų rinkinio nuotraukų paroda „Lietuvių tautinis kostiumas“. Ji vyks iki lapkričio 29 d.

Rengėjai – LNKC ir VKC.

Eksponuodami fotografijas organizatoriai pateikė ganėtinai išsamią teminę informaciją, pažymėję, jog kostiumai pagaminti 2003 m. ir pirmą kartą parodyti tų pačių metų Dainų šventės renginiuose. Fotografijos buvo parengtos ir panaudotos knygai „Lietuvių tautinis kostiumas“ iliustruoti (išleido „Baltos lankos“, 2006 m., 2008 m.). Šiuo leidiniu užbaigta LKNC vykdyta Liaudies kostiumų rekonstravimo programa, XXI a. pradžioje reikšmingai pastūmėjusi lietuvių tautinio kostiumo stilistiką kiek galima tikslesnio tradicinės XIX a. kaimo aprangos kopijavimo link. Dauguma parodoje matomų rekonstruotų kostiumų buvo ne kartą įvairių gamintojų nukopijuoti ir spėjo plačiai paplisti.

Taip pat atkreipę dėmesį, kad Lietuvoje tradiciniais drabužiais kaimiečiai visuotinai vikėjo maždaug iki XIX a. aštuntojo dešimtmečio. Vėliau šventadieniams vis dažniau pradėjo siūdinti miesto mados drabužiai. XX a. pradžioje vietiniai, bet jau artimesni miesto madai, liaudiškojo kostiumo variantai dar dėvėti Dzūkijoje, Klaipėdos krašte. Kitur buvo naudojami tik pavieniai praktiški (pvz., didelės vilnonės skaros) arba su papročiais susiję (pvz., juostos).

Ir paminėję, jog praeitin pasitraukusio šventadieninio liaudies kostiumo grožį paveldėjo jo įpėdinis – tautinis kostiumas, tapęs svarbiu tautos simboliu, mūsų protėvių nagingumo ir jų meninio skonio atspindžiu.

Pasak ekspozicijos rengėjų, Lietuvoje tautiniai kostiumai pradėti kurti gana vėlai, tik XXI a. ir XX a. sandūroje. Kadangi kaimuose tuo laiku visaverčiai tradiciniai drabužiai jau nebevilkėti, juos atkurti tapo nelengvu iššūkiu. Noras vilkėti tautinius kostiumus iš pradžių smarkiai lenkė autentiškų kaimo drabužių rinkimo, muziejaus steigimo, mokslinių tyrinėjimų procesą. Be to, būta nemažai laikotarpių, kai kostiumo kūrėjus labiau domino ne istorinis tikslumas, o kūribiški perdirbiniai, kuriami prisitaikant prie šiuolaikinių madų arba specifinių scenos reikalavimų. XX a. paskutiniais dešimtmečiais visuotinis stilizuotų tautinių kostiumų įsigalėjimas Lietuvoje sukėlė aštrų poreikį atgaivinti šiai aprangai būtiną ryšį su istoriniais liaudies drabužiais, tikruoju, meniškai labai vertingu paveldu.

Jie pateikė žinių, kad fotografijose matomi kostiumai buvo pagaminti kopijuojant tradicinius, daugiausia muziejuose saugomus XIX a. kaimiečių išeiginius drabužius. Daugeliu atvejų stengtasi atkurti tuos, kurių išlikę tikrieji fragmentai, skiautės, taip pat atsidūrusius užsienyje arba šiaip mažiau žinomus. Be abejo, panaudoti  ir nuo seno visiems gerai žinomi, ne vieno dailininko dėmesį patraukę rūbai – jie pelnytai buvo laikomi gražiausiais. Kai kurie kostiumo elementai atkurti papildomai remiantis ikonografiniais bei rašytiniais šaltiniais, paskelbtais liaudies kostiumo tyrinėtojų darbais ar kitokia pagalbine medžiaga. Stengtasi nustatyti ir atsirinkti būdingiausius, tarp jų – meniniu požiūriu vertingiausius pavyzdžius, išryškinant kiekvieno etnografinio regiono savitumą.

Rekonstruotus kostiumus fotografavo Rymantas Penkauskas, ilgai ir priekabiai rinkęs lietuvių gamtovaizdžio kampelius, padėjusius atskleisti tradicinių drabužių spalvas bei formas. Šios nuotraukos gerai įvertinos tarptautinėse parodose.