BŪTIS: KULTŪRA, TRADICIJOS
2019 – 12 – 18
Kaip informavome gruodžio 12 d., portalo www.dirst.lt internetinio leidinio „SKVARBUS ŽVILGSNIS Į BŪTĮ“ kūrybinė grupė ir toliau plėtoja bendradarbiavimą, glaudesnius tarpusavio ryšius su PLUNGĖS SIMONO DAUKANTO BIBLIOFILŲ KLUBU (VAD. GINTAUTAS ČERNECKIS).
Tad tęsiame atsiųstos medžiagos publikavimą.
Žemaičių bibliofilas Nr.9 (Id.)
Klubo 35 metų sukakties proginis leidinys
Atsiuntė GINTAUTAS ČERNECKIS (Plungė)
2019 – 12 – 18
Trisdešimt penktus metus Plungės Simono Daukanto bibliofilų klubas verčia bibliofilijos ir knygos kultūros vagą Žemaitijoje. Tai viena iš trijų (Vilniaus Martyno Mažvydo bibliofilų klubas, XXVII knygos mėgėjų draugija) tokio pobūdžio organizacijų, šiuo metu veikiančių Lietuvoje.
Sutelkęs bendraminčius, Simono Daukanto bibliofilų klubas rengia konferencijas „Žemaičių knyga“, knygų parodas, skaitytojų konkursus, viktorinas, susitikimus su knygos žmonėmis, leidžia laikraštį „Žemaičių bibliofilas“, kurio tikslas – ugdyti visuomenę, gebančią gerbti Knygą ir lietuvišką spausdintą Žodį. Tai žemaičių knygių draugija, ištikima tradicijai – dvasiniam tobulėjimui per knygą. Tikėjimas tautos gyvybingumu ir protėvių sukurtomis vertybėmis suteikia jėgų tęsti praeities kultūrininkų darbus.
Išlaikydami bibliofilijos profilį, Plungės knygiai stovi lietuviško spausdinto žodžio sargyboje ir kūrybingai priima modernumo iššūkius. Į žemaičių bibliofilų sąjūdį įsitraukia dešimtys knygos mėgėjų, kuriame noriai dalyvauja jaunimas, nes bendravimas su knygomis yra subtiliausias bendravimo būdas. Tinkamų knygų skaitymas ir jų kolekcionavimas yra tikrasis lavinimasis, kuris tobulina sielą ir įprasmina žmogaus gyvenimą.
Toks lavinimasis veda į pasaulinės literatūros lobyno pažinimą. Šiame kelyje skaitytojas geriau pažįsta save ir įgyja vidinį turtą, kuris yra neįkainojamas. Simono Daukanto bibliofilų klubui artima Vydūno galvosena apie universalią žmogiškumo pasaulėžiūrą, kuri vienija visuomenę ir užtikrina jos kultūrinį vystymąsi. Bet tam reikalingas žmogaus vidinio gyvenimo taurinimas, kuris vartotojiškoje visuomenėje neturi vietos.
Nors bibliofilas yra retas paukštis mūsų šalies kultūros padangėje, tačiau plungiečiai parodė, kad galima sėkmingai puoselėti knygos kultūrą nedideliame Žemaitijos mieste, jeigu tam yra tinkamos sąlygos: kultūrinė bendruomenė ir asmenybės.Tik tuomet įmanomas bibliofilų gyvavimas ir toks reiškinys kaip vietos dvasia.
Vienintelėje pasaulyje knygnešių šalyje lietuviškas spausdintas žodis turėtų būti ypatingai branginamas. Bet kaip yra realybėje?
Viena vertus, kuriamas Lietuvos knygos muziejus, prasmingus darbus nuveikė Lietuvos knygnešio draugija, gausėja Vilniaus knygų mugės lankytojų.
Kita vertus, nyksta nacionalinė spausdinto žodžio žiniasklaida, naikinamos kaimų bibliotekos, užsimota panaikinti bibliotekas mokyklose, vaikai auga nepratinami skaityti. Skurstanti kultūrinė spauda yra ne vien tik valdančiųjų, bet ir visuomenės bendras reikalas.
Save gerbianti tauta negali likti abejinga dvasiniam skurdui ir bendros kultūros nuosmukiui.
Bibliofilo kalendorius
Juozui Tumui-Vaižgatui – 150
(1869–1933)
Apie bibliofiliją, dar kar tą perskaičius Vaižgantą
Šių metų vasario 11 d. Simono Daukanto bibliofilų klubo susirinkime buvo pristatytas ir aptartas J. Tumo-Vaižganto straipsnis „Dvejopa bibliofilybė“ („XXVII knygos mėgėjų metraštis“, Kaunas, 2004, t. 1). Jaunieji klubo bičiuliai buvo paraginti perskaityti Tumo straipsnį ir pasidalinti mintimis, kas yra bibliofilas šių dienų akimis?
Pranešėjas G. Černeckis atskleidė žinomo rašytojo, spaudos, visuomenės ir kultūros veikėjo, dvasininko J. Tumo-Vaižganto ypatingą pagarbą knygoms ir jo požiūrį į bibliofiliją. Dėmesio sulaukė knygotyrininkės Nijolės Lietuvninkaitės monografija „Skaitantis Vaižgantas“ (2015). Pačiam Tumui bibliofilija buvo ne pramoga, bet svarbi būties dalis, todėl jis negailėjo karčių žodžių bibliomanams, kuriuos vadino „pramogieriais“: „Dabartiniais laikais knygos yra turtingųjų reikalas arba pramoga <..>. Kam knygos pramoga, tie katras sau renkas taip pat po daug, po kelis ir po keliolika tūkstančių; po tiek, kad vieno žmogaus amžiaus negana joms paskaityti. Pramogierius jų neskaito; jam gana žinoti, kad jo rinkiny, ne kame kitur, esti retai berandamų knygų, praktiškos vertės neturinčių.<…> Kitam pramogieriui rūpi prisirinkti knygų pasižiūrėti gražių: ant nepaprastai brangaus popieriaus, nepaprastai gražiai atmuštų ir nepaprastai gražiai iliustruotų. Juo brangiau, juo geriau. Ji dar labiau pabranginama turtingu aptaisu. Neretenybė, o mokama jai šimtais ir net tūkstančiais.<…>
Vaižganto biblioteka Aleksoto g. 4, Kaune
Rimtas tai ar nerimtas užsiėmimas tokia knygų pramoga, bibliofilybė? Kol ji nepereina į bibliomaniją, bent nekenksmingas tiems, kurie tesi, kurių biudžeto pusiausvyros nesuardo ši silpnybė.<…> Jei tad aš daugiau mėgiu knygų turinį, jų vidų, ne išvaizdą, ne išorę, jei negaudau gražiųjų nei retųjų, bet vartoju jas tik mokslo reikalui, tai ar aš esu bibliofilas, knygų mėgėjas, ar ne?“
Be abejonės, Tumas buvo uolus skaitytojas, tačiau klubo nariai negalėjo beatodairiškai pritarti gana impulsyviai jo nuostatai, kad bibliofilui knygos apdaras, iliustracijos, popierius, retumas turėtų mažiau rūpėti negu knygos turinys. Kaip akcentavo N. Lietuvninkaitė, „Vaižgantas buvo aktyviojo skaitymo kultūros atstovas – pagrindinį dėmesį skyrė knygos turiniui, tačiau jam rūpėjo ir estetinė vertė. Tai įrodė ir kurdamas Aktyviai reikšdamas savo mintis apie knygas ir skaitymo kultūrą spaudoje“.
Tumo asmeninė biblioteka ne tik praturtino jo kūrybines galias, bet buvo atvira studentams, mokslininkams, bičiuliams. Jam rūpėjo, kad Lietuvos visuomenė pamėgtų skaityti, pajustų dvasinį artumą su knyga. Pagarbos verta ir Tumo testamentinė valia jo sukurtą biblioteką skirti akademinės bendruomenės poreikiams. Vaižgantas savo straipsnyje akcentavo, kad XIX a. antroje pusėje „knygos virto lietuvio kultūrintai sielai esminiu dalyku“.
Šiuo tarpu, arba tikriau iki šiam tarpui, lietuvių raštingumas buvo žymiai pakilęs; ne, geriau pavadintume tai skaitlingumu. Dvasiškai supopuliarino knygas lietuvių tarpe religijos tikslais,skaitlingumą padarė kultūrinės garbės požymiu.<…> Skaityk mano knygelę apie kun. K. Skrodzkį, 95 % vaikų išmokiusį skaityti ir poteriauti: tokį procentą skaitlingų senų žmonių esu radęs kuliškiuose.
Tumo – Vaižganto ekslibrisai
Kitur gal ne tiek gerai buvo, bet procentas skaitlingų visur siekė to nebūtume taip aiškiai pasergėję, kad rusų tautininkai nebūtų knygų uždraudę. Drausti draudė ir labai smarkiai, tačiau valstybės sienos sargyba tiek tepajėgė knygų plaukimą iš svetimos šalies sustabdyti, kiek, nelyginant, „vėjo pūtimą“.
Klubo nariai prisiminė lietuviškojo spausdinto žodžio sergėtojus Kuliuose: kun. Kazimiero Skrodzkio švietėjišką veiklą ir Vaižganto aktyvų dalyvavimą knygnešystės sąjūdyje. K. Skrodzkis, kunigavęs Kuliuose 1831–1874 m., rūpinosi švietimu, parapinėmis mokyklomis. Lietuviškos spaudos draudimo metais slapta nuo žandarų išmokė Kulių gyventojus skaityti. Spėjama, kad į švietėjišką darbą jį galėjo pastūmėti Simonas Daukantas. Norėdamas tautiškai šviesti žemaičius, savo lėšomis kunigas išspausdino knygą „Trumpas katekizmas arba pamokimas diel prigudimo jaunuomenės“ (1856).
Vikaras J. Tumas-Vaižgantas, 1898–1901 m. dirbdamas Žemaitijoje, tapo lietuviškos spaudos platintoju, slaptų lietuviškų mokyklų kūrėju. Kuliuose klebonijoje įrengė saugią slėptuvę. Miestelis buvo slapto lietuviško veikimo prieš Rusijos valdžios vykdomą nutautinimo politiką vienas iš židinių. Iš Kulių lietuviška spauda plito po Žemaitiją ir už jos ribų. Tumas redagavo „Tėvynės sargą“ ir už paties surinktas lėšas pradėjo leisti pirmąjį lietuvių inteligentams skirtą žurnalą „Žinyčia“. Tumas savo straipsnyje pabrėžė senųjų lietuvių ypatingą santykį su spaudiniu. „Senlietuviai spaudinį gerbte gerbė, šventu daiktu laikė, nes ten Dievo vardas buvo minimas.
<…> Kai šiaipjau spaudinys tesivadino – knygelė, maloninimo prasme, tai maldų spaudinys buvo vadinamas daugiskaita: knygos, kaip Šventraštis vadinasi tiesiog – knyga, Biblija; suprask, knygų knyga ir vardo ji neprivalo. „Knygos“ reiškė Dievo garbę, šventą daiktą, lygų su religinių brolijų ženklais, „brostvomis“, nešiojamomis ir bučiuojamomis su pagarba. Lietuvis, knygas paskaitęs, pabučiuodavo tekstą vienoje pusėje ir antroje arba užvožęs sykį pabučiuodavo apdarą, kur priešakinė pusė buvo pažymima tam tikslui kryželiu. Knygos padėti tikroji vieta buvo pati garbingoji visoje gryčioje, stalas, kur buvo dedama „Dievo dovana“ – duona, būtinasis kūnui maitinti dalykas. Tiek pat brangios ir sielai būtinos rodės maldų knygos. <…> Katalikai dėdavo pirmajame stalo gale, prie krikštasuolės, kad kas klastelėjęs toje vietoje pailsėti, parankėje turėtų knygų nusitverti. <…>Gerbė senlietuviai knygas, jau ką gi! O vienok jų knygos, kurių berandame, nepaprastai smarkiai nusidėvėjusios, kampukai užsilankstę ar net nuplyšę, apdarai suirę, tekstai suteršti prakaituotais ar riebiais, vis tiek nešvariais pirštais, ir iš viso knygos sučiurusios, surūkusios. Argi ir tai reiškia senlietuvių mėgimą knygų? Be jokio abejojimo. <…> Senlietuvio bibliofilybė man neabejotina ir nepaprastai garbinga, daug garbingesnė, neg mūsų dabartinė bibliofilybė, kada mes knygos beveik neliečiame, o palietę tuoj valome ir stengiamės per amžius išlaikyti tokį egzempliorių, koks iš spaudos mašinos išėjo.<…> Taigi, senlietuviai buvo gilesni bibliofilai, neg mes, ir man rodos verčiausias egzempliorius bus tas, kuris daugiau šimtų kartų bus atsiradęs rankose ir nuo tarnavimo vos besilaikąs, neg tas, kurio niekas nė nepalytėjo“.
Visų pirma skaitytojui į akis krinta išskirtinis, turtingas rašytojo žodynas. Supratingesni atlaidžiau vertins Tumo požiūrį į bibliofiliją, nes jam svarbiau buvo ne elitinis bibliofilų nutolimas nuo visuomenės, bet siekimas išjudinti žmones, įtraukti juos į kultūrinį gyvenimą.
Klubo nariai pritarė minčiai, kad žodžiai apie knygos tarnystę žmonėms asocijuojasi su paties Tumo pasišventimu lietuvių kultūrai. Per stebėtinai trumpą laiką, vos du laisvės dešimtmečius, lietuvių inteligentija sukūrė europinio lygio nacionalinę kultūrą. Tai buvo stebuklas, kuris nustebino mūsų kaimynus lenkus ir rusus. Lietuvių literatūros klasikas Vaižgantas buvo vienas iš tų šviesuolių, kurie savo neišsenkančia energija prisidėjo prie modernios Lietuvos kūrimo.
Parengė Mindaugas Talijūnas,
Simono Daukanto bibliofilų klubo narys
(Bus daugiau, pradžia)
