SENJORŲ DIENOS // DIDŽIOSIOS LDK MOTERYS (II- OJI DALIS, INFORMACIJA) # 2020 – 01 – 20

SENJORŲ DIENOS

DIDŽIOSIOS LDK MOTERYS

 (II- OJI DALIS, INFORMACIJA)

 JONAS PAULAUSKAS, www.dirst.lt 

2020 – 01  – 20

Tai kita šio teminio ciklo dalis. Pirmoji buvo 2019 m. gruodį (apie tai 2019 – 12 – 03 parašiau straipsnį).

Kodėl pristatytos tik moterys?

Sausio 16 – ąją Vilniaus mokytojų namų Didžioji salė vėl buvo sausakimša, kadangi Justiniškių senjorų klubas „Palaima“ pakvietė vilniečius ir miesto svečius į savo improvizacijų vakaro „Didžios Lietuvos moterys“ antrąją dalį.

Tą dieną organizatoriai sudarė galimybes žiūrovams pasivaikščioti atminties keliais po XVI – XIX a. Lietuvą – per gilius įspaudus šalies istorijoje palikusių to laikotarpio didžių moterų  išgyvenimus.

Kodėl gi Lietuvos istoriją rengėjai pristatė per moteris?

Kaip teigė improvizacijų vakaro vedėja klubo „Palaima“ narė Irena Paulauskienė, „nuo seniausių laikų moterų viešajame gyvenime  nebuvo daug. Jų asmenybėms atsiskleisti nebuvo didelių galimybių, tad jos dažniausiai likdavo vyrų („didžiavyrių“)  šešėlyje. Bet Lietuvos istorija žino ir ryškias moteris, kurios savo polėkiais ir darbais prilygo ar net lenkė vyrus. Kaip žinia, dailiosios lyties gyvenimas raiškesnis, romantiškesnis, todėl ir įdomesnis. Ji giliau nei vyrai jaučia, yra arčiau gamtos ir žemės, arčiau žmogaus širdies. Per jų ryškius išgyvenimus galime dabar suprasti ir panagrinėti to laikmečio istorinę – kultūrinę situaciją“.

Vakare Justiniškių senjorų klubas „Palaima“, pasitelkęs improvizacijas, žiūrovams pristatė laikmetį, kuriame gyveno tokios istrinės asmenybės moterys, kaip  Lenkijos karalienė LDK kunigaikštienė Bona Sforca,  kunigaikštienė Marija de Neri Oginskienė, kunigaikštienė Uršulė Pranciška Radvilienė, lietuvybės, lietuvių kalbos platintoja ir puoselėtoja  Marija Šlapelienė, didžiojo sukilėlių vado Zigmanto Sierakausko žmona Apolonija – Dalevskytė – Sierakauskienė.

Garsiosios LDK atstovės

Bonos Sforcos gyvenimą Lietuvoje  improvizavusi klubo senjorė papasakojo susirinkusiesiems apie šios neeilinės moters išgyvenimus ir dramą. Galingos Italijoje Sforcų giminės atstovė, atvykusi į Lietuvą XVI amžiuje, rado ją, naujokę, krikščioniškoje Vakarų Europoje su dar giliomis pagonybės sąsajomis. Tapusi Lenkijos karaliene ir Lietuvos kunigaikštiene, Bona aktyviai ėmė stiprinti Lietuvos ekonomines galias, paskatino labai efektyvią žemės reformą. Jos dėka šalyje prasidėjo Renesanso kultūrinės pertvarkos. Žymi moteris įtvirtino sūnaus Žygimanto Augusto teises į paveldimą Karūnos sostą. Deja, greitai susidūrė su Lietuvos didikų prieštaravimais keisti amžiais nusistovėjusią šalyje sistemą. Tai ir lėmė jos, kaip valdovės ir motinos, asmeninę gyvenimo dramą. Kai prasidėjo konfliktas su sūnumi, su skaudančia širdimi Bona grįžo į Italiją.

Nemažiau ryškų pėdsaką Lietuvos kultūros istorijoje paliko ir Uršulė – Pranciška. Kukli bajoraitė, ištekėjusi už vieno turtingiausių Abiejų Tautų Respublikos didiko kunigaikščio Mykolo Radvilos, tapo žinoma rašytoja, dramaturgė, rūmų teatro įkūrėja.

Teatras atliko ir edukacinį vaidmenį, kuriam ji pati rašė dramas, adaptavo kitų rašytojų pjeses, statė net operas bei operetes, kurios muziką taip pat kūrė Uršulė.

Bet giliausią pėdsaką ji paliko baroko literatūros lankose. Dalis švietėjos  kūrinių liko rankraščiuose, o jai gyvai esant, deja, tebuvo išspausdinti „Perspėjimai dukrai Onai“.

Labai įdomus ir jai pačiai netikėtas buvo dar vienos kilmingos Lietuvos moters – kunigaikštienės Marijos Oginskienės gyvenimo kelias. Jaunystëje Marija garsëjo savo grožiu, puikiu dainavimu, vëlesniais metais – ir savo organizaciniais sugebëjimais. Linksma, graži Italijos smuklininko Neri dukra sužavėjo savo dainavimu ir grožiu smuklėn užsukusį bekeliaujantį didiką iš Lietuvos – kunigaikštį kompozitorių ir kultūros veikėją Mykolą Kleopą Oginskį. Kilmingas žmogus parsivežė ją į Lietuvą ir  vedė.

Vėliau, palikęs Vilniaus šurmulį, Oginskis su Marija pasitraukë į Zalesės dvarą Baltarusijoje. Kai tapo Rusijos imperijos senatoriumi, jo žmona gavo aristokratišką titulą ir pradejo vadintis Marija de Neri. Ji, kaip senatorienė, dažnai dalyvaudavo imperatoriaus rengiamuose pokyliuose Sankt Peterburge. Marija pasižymëjo aštriu protu, sumanumu, finansistės gebėjimais. To reikėjo, nes Mykolas Kleopas  buvo labai išlaidus. Ji padėjo vyrui sutvarkyti Zalesės, Vilniaus, Rietavo dvarų reikalus, kitus ūkinius klausimus.  Gyvenimo pabaigoje, mirus vyrui,  Marija de Neri-Oginskienė grįžo į Italiją, kur ir  iškeliavo Anapilin 1851 m. rugsejo 21 d. Pizoje (Toskanos, kuri yra centrinėje Italijoje, mieste).

XIX a. pabaigoje Lietuvoje kalbėta rusų, lenkų, prancūzų, žydų kalbomis. Lietuviškai šnekėjo tik prastuomenė, o kilmingesni stengėsi bendrauti lenkiškai. Todėl amžių sandūroje atsirado šviesuolių, pradėjusių plėtoti ir puoselėti lietuvių kalbą. Tokia buvo ir iš sulenkėjusių lietuvių šeimos kilusi Marija Piaseckaitė – Šlapelienė, platinusi lietuviškas knygas.

Šviesuolė buvo ne tik knygininkė, bet ir kultūros veikėja. Kiekvienas bent kiek besidomintis lietuvių muzikos istorija žino, kad M. Piaseckaitė-Šlapelienė yra pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ pirmoji atlikėja.

Visai lietuvių kultūros istorijai Marija svarbi ir tuo, jog daugiau nei 40 metų buvo pirmoji moteris, kurios knygynas Vilniuje visų penkių okupacijų metais veikė kaip lietuvybės bastionas. Lenkų valdymo metais jame platinta drausta lietuviška literatūra, šelpti besilankę lietuvių moksleiviai. Ten sunkiu laikmečiu pagalbos prašė įvairūs knygyno lankytojai, kartais rašytojai, dažnai pasidalinti naujienomis ar nuomonėmis užėję visuomenės veikėjai. Šlapelių namai, ypač po Jono Basanavičiaus mirties, tapo lietuvių susibūrimo ir pasitarimų vieta, „užuovėja“.

Tai buvo asmenybė, kuri Lietuvą ir lietuvybę mylėjo labiau už save pačią.

1861 m. Lenkijoje ir Lietuvoje prasidėjo dažnai bažnyčiose vykdavusios politinės manifestacijos. Jų metu giedoti himnai, giesmės. Tuose renginiuose aktyviai dalyvavo ir Dalevskių šeima, kurios keturi sūnūs ir šešios dukros svajojo apie laisvą Tėvynę.

Iš vienos manifestacijos namo grįžusi Apolonija susipažino su Rusijos generalinio štabo kapitonu, slaptu rengiamo sukilimo organizatoriumi Zigmantu Sierakausku, aplankiusiu jos brolius. Ji tapo karininko žmona.

Deja, likimas neilgai sutuoktiniams leido gyventi kartu. Prasidėjęs sukilimas perskyrė abiejų būtį. Pasipriešinimui pralaimėjus ir carui sušaudžius vyrą  Apolonija buvo išsiųsta į tremtį Naugarde. Vėliau moteriai  leista gyventi Peterburge, tačiau po narodniko D. Karakozovo pasikėsinimo į caro Aleksandro II gyvybę jai teko persikelti į Samarą. Po to su dukromis persikėlė gyventi į Varšuvą, kur ir mirė Pirmojo pasaulinio karo metu.

Ir vėl džiugino romansų ansamblis „Juodoji rožė“

Sentimentalią improvizacijų vakaro dvasią  ir šį kartą palaikė  Vilniaus mokytojų namų žinomas romansų ansamblis „Juodoji rožė“,  didžių Lietuvos moterų pasakojimus paįvairinęs nuostabiais, meilę ir gyvenimą šlovinančiais romansais.

Tai 1997 m. įkurtas vienminčių moterų sambūris, kuriam brangios jausmingos močiučių ir mamų meilės dainos.  Kolektyvo repertuare virš 170 šio žanro vokalinių kūrinių.

Sujaudinti Justiniškių senjorų klubo „Palaima“pasirodymu žiūrovai niekaip nenorėjo skirstytis. Jie kartu su atlikėjomis dainavo, skandavo, nešė gėles į sceną.Ir prašė šį ciklą tęsti dar ilgai ilgai…

Related posts