KULTŪRA, TRADICIJOS
Žemaičių bibliofilas Nr. 9. (VIId.)
Klubo 35 metų sukakties proginis leidinys
Atsiuntė GINTAUTAS ČERNECKIS (Plungė)
2020 – 05 – 07
Gražina Talijūnienė, Klaipėda
Savamokslis knygos mėgėjas Petras Spurgana
Iš senųjų rankraščių
Tarp dausų praskynęs
kelią
ir pamiršęs juodą žemę
siekiu ten,kur žvaigždės
mainos,
žygio godos –mano
dainos.
Petras Spurgana
Mano senelio Petro Spurganos gyvenime knyga buvo stebuklas. Ji mokė, guodė, teikė žinias, skatino kūrybą ir buvo visas jo gyvenimo universitetas.
Petras Spurgana gimė Petro ir Magdalenos šeimoje 1904 m. birželio 9 d. Bučių kaime, Židikų parapijoje, dabartiniame Mažeikių rajone. Mirė 1990 m. liepos 18 d., palaidotas Židikų kapinėse. Ilgametis Židikų bažnyčios vargonininkas. Buvo šeštas vaikas šeimoje, tačiau išgyveno tik jis ir brolis Tadas, kiti mirė vaikystėje.
Petras Spurgana (viduryje su varlyte) būryje su aktoriais. Apie 1929 – 1931 m.
Petras Spurgana Židikų bažnyčioje prie vargonų. 1985 m.
Kaip senelis rašė savo prisiminimuose: „Rašto“ mane išmokė mama iš maldaknygės, tiek temokėjau skaityti. Tėvas buvo visiškas beraštis. Man lengvai sekėsi skaityti, net namiškiai stebėjosi, kaip aš taip lengvai galiu „įkirsti į raštą“, tiesiog išsyk perskaityti, net nešlebezdavojus“. Senelis labai pagarbiai ir šiltai atsiliepia apie savo mamą, atvėrusią duris į mokslo ir Knygų pasaulį. Rašo: „Ji buvo švelnaus būdo, visada rami, daršti, kantri ir karštai tikinti. Mokėjo daug senoviškų liaudies dainų, buvo linksma“. Apie ją išlikęs dar vienas atsiminimas: „Vieną sykį mama nedrąsiai tėvui prasitarė, jog reikėtų Petrą kaip nors į mokyklą įtaisyti. Tėvas griežtai atkirto nereikia, nes kunigu nebus, o ir neturėtume iš ko išleisti. Iš raštininko irgi maža nauda. Gyventi galima ir be mokslų“. Su širdgėla prisiminė: „Taip ir atlikau ant vienų knygų, kurias labai mėgau skaityti, iš jų šį tą išmokau. Tai šitokie mano universitetai, likau savamokslis“.
Paauglystėje noras skaityti, mokytis dar labiau sustiprėjo. Likimas seneliui buvo palankus. Tuo metu į Židikus atvyko rašytoja Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana. Apsigyveno klebonijoje, kur jau gyveno jos mama Stanislava ir sesuo Zofija. Židikuose ji organizavo pirmą lietuvišką mokyklą, skatino jaunimą skaityti, domėtis. Subūrė chorą. Senelis prisiminimuose rašė: „Čia su ja aš ir susipažinau. Karo metais nebuvo jokių bibliotekų, kur būtų galima gauti pasiskaityti knygų, o aš iš mažens jas mėgau. Pečkauskaitė klebonijoje buvo įrengusi nemažą biblioteką, lentynos nuo žemės iki lubų prikrautos knygų. Tai mes, jaunimas, eidavom pas ją pasirinkti knygų, paskaityti.
Toj bibliotekoj daugiausia religinio turinio knygos, pasakos, pamokymai, apysakos, to meto lietuvių rašytojų, kaip Vaičaičio, Kudirkos, Lazdynų Pelėdos, na ir jos pačios raštų. Buvo ir verstinės literatūros, kaip lenkų rašytojo Senkevičiaus ir kt.“. Senelis prisimena, kad rašytoja buvo labai išsilavinusi, apsiskaičiusi, bet paprasta ir maloni. Gražiai bendraudavo su kaimo žmonėmis. Paklausdavo, kaip sekasi, jei reikėdavo – padėdavo. Užsiėmė labdara. Skatindavo skaityti, domėtis, duodavo knygų į namus. Prisiminimuose rašo: „Taip mano akiratis ėmė plėstis ir šviesėti“.
Eidamas 17 uosius metus senelis išmoko siūti. Keletą mėnesių pasimokė pas meistrą ir pradėjo savarankiškai dirbti. Apie tai atsiminimuose liudija: „Maždaug tuo metu, kai aš pradėjau siūti, ėmiau šį tą rašinėti. Pradėjau nuo eilėraščių. Bet kas blogiausia, nebuvau susipažinęs, kaip tai daroma. Tada ir kreipiausi į rašytoją Šatrijos Raganą. Jai parodžiau savo „Kūrybą“, o ji man atvirai pasakė – „eilėraščių rašyti nemoki“. Tuo pačiu ji nuoširdžiai man paaiškino, kad eilėrašty būtinai turi būti ritmas. Kaži kiek aš jų ir neparašiau. Kai kuriuos pirmuosius mano eilėraščius išspausdino „Pavasario“ žurnaliukas“.
Petras Spurgana (sėdi pirmas iš dešinės) su pavasarininkais. 1935 m.
Kadangi senelis gražiai nuo vaikystės dainavo, buvo pakviestas į bažnyčios chorą giedoti. Vėliau išmoko savarankiškai groti vargonais, tapo vargonininku. Kūrė net muziką. Taip įgijo dar vieną specialybę. Aktyviai dalyvavo tuometėse jaunimo organizacijose. „Židikuose įsteigta katalikiško jaunimo organizacija „Pavasaris“, įsirašiau ir aš jos nariu. Susirinkimus darydavome sekmadieniais, su paskaitom, referatais, kuriuos patys paruošdavom ir skaitydavom“. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Apie ta yra minėjęs: „Grįžęs iš armijos, pradėjau rašinėti, pasigavęs laisvą valandėlę, rašiau noveles, apysakas, net pasakas. Vėliau kibau ir į scenos vaidinimus, į dramaturgiją. Parašiau fantastinę pjesę „Karaliaus dukterų mirtis“, iš kaimo buities „Mes išeinam“, istorinę dramą „Skirmantė“ ir daug smulkių dalykėlių [visa tai yra dingę per karą]. Buvau nuvežęs net į Kauną pas „Sakalo“ bendrovės direktorių [Petrą] Kniukštą, kad išleistų. Rankraščio jis nepapeikė, bet išleisti atsisakė. Patarė kreiptis į Valstybės teatrą“. Valstybės teatro kūrinys nepasiekė, bet Židikuose tikrai buvo vaidinamas Blaivybės draugijos salėje, kuri pastatyta rašytojos Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos rūpesčiu. Kaip rašo savo prisiminimuose Klemensas Arlauskas, „ir po rašytojos mirties čia buvo pastatyta daug gražių ir pamokančių bei istorinių veikalų, kaip „Skirmantė“, kurią parašė vietinis dramaturgas mėgėjas Petras Spurgana“.
Karo metais sovietų kareiviai gyveno Židikų klebonijoje, tai knygas naudojo kaip kurą. Nepavydėtinas likimas ištiko senelio biblioteką.
Nors senelis ir nebaigė jokių mokslų, bet knygos jam įskiepijo meilę grožiui, menui, pagarbą darbui ir žmonėms. Vidinė kultūra, sielos tyrumas, ramybė spinduliavo iš senelio akių. Kiek prisimenu senelį, kai tik turėjo laivo laiko nuo darbų, tai skaitydavo, rašė, domėjosi naujausia literatūra, ypač mėgo lietuvių rašytojų kūrinius. Žurnalas „Pergalė“, laikraštis „Literatūra ir menas“, knygos apie pasaulio pažinimą, teatrą visada būdavo ant jo darbo stalo. Mūsų šeimoje knyga yra gerbiama. Tai perėmėme iš senelio, kurio šviesus atminimas neišblės iš mūsų atminties.
Vienintelė Petro Spurganos trijų veiksmo komedija „Nesusipratimai“. 1938 m. išleido Kauno leidykla „Sakalas“.
Gintautas Černeckis, Simono Daukanto bibliofilų klubo pirmininkas
Aplankius Vilniaus bibliofilus
Šių metų balandžio 26 – 27 d. Simo no Daukanto bibliofilų klubo nariai Mindaugas Talijūnas ir šių eilučių autorius dalyvavo parodos „Mažosios Lietuvos ikonografija“ atidaryme Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje, lankė Vilniaus kolekcininkų klubą ir svečiavosi bibliofilo Gintauto Trumpio namuose.
Ikonografinės kolekcijos paroda – D. Kauno gimtadienio dovana visiems
Paroda „Mažosios Lietuvos ikonografija“ parengta iš Vilniaus universiteto profesoriaus akademiko Domo Kauno ikonografijos rinkinio ir skirta jo 70 – mečio sukaktuvėms. Parodos atidarymo dieną, balandžio 26 ąją, Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje šurmuliavo svečiai: knygotyrininkai, bibliofilai, kolekcininkai, bičiuliai. Atvykę anksčiau, turėjome pakankamai laiko apžiūrėti atvirukų ir nuotraukų stendus. Malonu buvo sutikti Martyno Mažvydo bibliofilų klubo narius ir su jais pasidalinti parodos įspūdžiais. Sužinojome, kad dėl vietos stokos parodos autorius galėjo parodyti vos penktąją dalį savo rinkinio, bet ir tiek mums darė įspūdį. Stenduose prieš mūsų akis atsivėrė Mažoji Lietuva. Nors šis kraštas nuskendo praeityje, bet šia kolekcija jis buvo vaizdžiai priartintas prie žiūrovo.
Renginį vedė profesorė Aušra Navickienė. Po trumpos įžangos renginio vedėja paprašė D. Kauną pristatyti savo ikonografinį rinkinį. Parodos autorius atskleidė, kad atvirukus pradėjo kaupti 1970 m. kartu su Klaipėdos krašto kaimuose renkamomis senomis knygomis, nuotraukomis ir dokumentais. Tai buvo susiję su Vilniaus universiteto profesoriaus Vlado Žuko skatinimu gilintis į Mažosios Lietuvos lietuvių rankraštinį ir spausdintinį paveldą. Pirmosios atvirukų kolekcionavimo – filokartijos – pamokos buvo gautos bendraujant su vokiečių antikvarais ir lietuvių kolekcininkais. Šioje parodoje eksponuotos kolekcijos seniausi atvirukai siekia 1897 m.
Anot kalbėtojo, iš pradžių atvirukus gausiau ir dažniau leido Karaliaučiaus, Tilžės, Klaipėdos, Gumbinės, Įsručio ir kitų miestų knygynai, muziejai, viešbučiai, religinės bei pasaulietinės organizacijos, fotografai, didieji ir smulkieji verslininkai, įžengus į XX a. – visi, kam netrūko idėjų ir lėšų.
Parodoje atvirukams skirti dešimt stendų, kurie išdėstyti taip, kad formuotų teminį maršrutą: 1) krašto etnografija (lietuvių tipai, bendruomeninis gyvenimas, kraštovaizdis ir kaimų pastatai), 2) krašto etnografija (turgūs, žvejų gyvenimas, laivyba), 3) kultūros ir politikos veikėjai, 4) Kristijono Donelaičio gyvenimo ir kūrybos geografija, 5) Kuršių nerija, 6) Tilžė – Lietuvos sostinė, 7) Klaipėda (gatvės, aikštės, krantinės, paminklai), 8) Klaipėda (architektūros paminklai), 9) senasis ir naujasis Karaliaučius, 10) Vokiečių ordino pilys.
Vienas iš atvirukų parodos stendų „Kultūros ir politikos veikėjai“
Kitas atvirukų parodos stendas „Krašto etnografija“
Kolekcijos autorius pabrėžė, kad iliustruotas atvirukas yra smulkus ikonografinis dokumentas. Kaip ir kiekvienas dokumentas, jis yra svarbus praeities liudininkas. Atviruko tekstas yra rankraštinis dokumentas, galintis suteikti labai vertingos informacijos. Atvirukas siunčia žinią, kurią galima įvairiais būdais perskaityti. Jo vaizdas siuntėjui tuomet buvo reikšmingas vaizdinis pranešimas adresatui, dabar mums jis įdomus kaip visiškai pasikeitusios ar išnykusios vietovės vaizdas. Jo vaizdas ir be teksto atspindi siuntėjo jausmus ir pažiūras. Be to, atvirukas buvo naudojamas ir kaip priemonė tautiškumui skatinti.
Nuotraukoms teko trys stendai: sienos „bilderukų“ (paveikslėlių) ir mažojo formato albumų nuotraukų. Išskirtinis bilderis – Gumbinės bažnyčios choro nuotrauka (1910). Parodoje kaip dailės ikonografijos pavyzdžiai teikti du kūriniai: Martyno Kavolio tapybos portretas (dailininkas Linas Julijonas Jankus, 1978m.) ir senojo Karaliaučiaus ir universiteto panoraminis vaizdas (grafika, sausa adata, dailininko signatūra – H.K., 1920m.).
Akademikas prof. habil. dr. Domas Kaunas (centre) su paruoštais doktorantais. Vilniaus universiteto bibliotekos Baltoji salė. 2019 04 26.
Pasisakymo pabaigoje rinkinio savininkas patikino susirinkusiuosius, kad jo rinkinys yra atviras tyrėjams ir leidėjams, ir jis jau ne kartą naudotas informaciniams veikalams, ypač Mažosios Lietuvos enciklopedijai, liustruoti. Po to renginio vedėja suteikė žodį prof. D. Kauno parengtiems doktorantams, kurių išsirikiavo net keturiolika. Jų vardu sveikinimo žodį tarė ir dovaną – puodynę medaus – įteikė prof. Arvydas Pacevičius. Į parodą pažvelgti fotografijos istoriko akimis buvo paprašytas Lietuvos fotografijos istorijos tyrėjas ir kolekcininkas, Martyno Mažvydo bibliofilų klubo pirmininkas Dainius Junevičius. Jis priminė susirinkusiesiems, kad akademiko D. Kauno dėka atvirukas atsidūrė „Knygotyros“ žurnale ir buvo pripažintas tyrimo vertu objektu. Kad akademikas gali didžiuotis savąja kryptinga ir visuomenei naudinga kolekcija, kuri neleidžia Mažajai Lietuvai nugrimzti į nežinią.
Renginio pabaigoje dr. Tomas Petreikis pristatė akademiko jubiliejui skirtus, kolegų parengtus leidinius: Rasos Pukėnienės parengtą leidinį „Domas Kaunas. Bibliografijos rodyklė, 2009 – 2019“ (2019) ir Lauros Molytės parengtą leidinį „Akademinė mokslo epistolika. Domui Kaunui adresuotų laiškų rinkinio Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje bibliografija“ (2019). Šie leidiniai parodos dalyviams buvo dovanojami.
Valdovų rūmuose šventė tęsiasi
Po parodos pristatymo buvome pakviesti į Nacionalinį muziejų, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmus. Prie įėjimo į rūmus mus pasitiko didžiulis plakatas, kviečiantis į parodą: „Simonas Daukantas „Aš dėl lietuvystės pamatus dedu“ 2019 m. kovo 14 d. gegužės 12 d., rengėjai – Nacionalinis muziejus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas“. Galima buvo tik pasvajoti apie jo įsigijimą (šių eilučių autoriaus tylus pageidavimas, matyt, pasiekė Dievo ausį: liepos mėnesį Valdovų rūmai padovanojo jį Simono Daukanto klubui). Į kavinę susirinkus svečiams, prasidėjo jubiliato pagerbimo ceremonija.
Akademiką sveikino Lietuvos mokslų akademijos prezidentas, prof. Jūras Banys ir įteikė jam ką tik nukaldintą Mokslo akademijos atminimo sidabro medalį (Nr. 001). Vilniaus universiteto rektoriaus padėką perskaitė Komunikacijos fakulteto dekanas prof. Rimvydas Laužikas. Šiltai pasveikino Vilniaus universiteto bibliotekos Informacijos paslaugų departamento direktorė dr. Marija Prokopčik. Sveikinimo žodį tarė Lietuvos mokslo akademijos Vrublevskių bibliotekos direktorius dr. Sigitas Narbutas. Akademiko nuopelnus Lietuvos mokslui pažymėjo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius prof. Renaldas Gudauskas. Reikšmingais akademiko darbais pasidžiaugė Vydūno draugijos įkūrėjas, vadovas ir garbės pirmininkas dr. Vaclovas Bagdonavičius. Gražų sveikinimą išgirdome iš Vilniaus Martyno Mažvydo bibliofilų klubo atstovų. Plungės Simono Daukanto bibliofilų klubo nariai Mindaugas Talijūnas, dr. T. Petreikis ir šių eilučių autorius padėkojo akademikui už ilgametę bičiulystę ir reikšmingą paramą bibliofilų sąjūdžiui Žemaičiuose. Originalus buvo Pagėgių savivaldybės Martyno Jankaus muziejaus direktorės Liudmilos Burzdžiuvienės ir jos kolektyvo pasveikinimas. Susidomėję klausėmės brolių, pusbrolių ir šeimos narių nuoširdžių prisiminimų apie akademiko jaunystę.
Martyno Mažvydo bibliofilų klubo nariai pasiūlė svečiams iš Plungės kitą dieną atvykti Į Vilniaus kolekcininkų klubą. Kvietimą priėmėme.
Vilniaus kolekcininkų susirinkimas ir bibliofilo Gintauto Trumpio asmeninė biblioteka
Balandžio 27 d. rytą nuvykome į Vilniaus kolekcininkų susirinkimą Karoliniškėse, prie viešbučio „Karolina Park Hotel“. Buvo gera proga susipažinti su Vilniaus kolekcininkų pasiūla. Plungiškius domino senoji lituanistinė knyga, spaudiniai, susiję su Žemaitija, atvirukai ir statulėlės tema „Žmogus su knyga“. Kelis atvirukus pavyko įsigyti šių eilučių autoriui. Po valandėlės bibliofilai jau dalinosi „sumedžiotais trofėjais“ prie kavos puodelio. Padėkoję už svetingumą, atsisveikinome su Martyno Mažvydo bibliofilų klubo nariais. G. Trumpis pasiūlė apsilankyti jo asmeninėje bibliotekoje ir pakeliui pasižvalgyti Dariaus antikvariate, įsikūrusiame „Sendaikčių mugėje“ (Kalvarijų g.). Netrukus ten nuvykome ieškoti mus dominančių spaudinių.
Plungės bibliofilai žvalgosi, ko vertingo turi Vilniaus bukinistai
Antikvariate nieko nepešėme, tačiau G. Trumpio asmeninė biblioteka padarė įspūdį. Jos šeimininkas – ilgametis klubo bičiulis, nuolatinis konferencijų „Žemaičių knyga“ pranešėjas ir dalyvis, laikraščio „Žemaičių bibliofilas“ bendradarbis. Susidomėję klausėmės mūsų bičiulio pasakojimo, kaip jam atsivėrė bibliofilijos pasaulis ir buvo sukaupta daugiau kaip 13 tūkstančių knygų. Pašnekovas 1974 m. baigė Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą ir įgijo inžinieriaus geologo ir hidrogeologo specialybę. Buvo uolus knygų skaitytojas mokykloje ir universitete. Darbo reikalais daug važinėjo ir iš kelionių parsiveždavo knygų, kurias pradėjo kryptingai kolekcionuoti. Pamažu ryškėjo dominančios temos: knygos apie knygas, miniatiūrinė knyga, Mažoji Lietuva su ypatingu dėmesiu Kuršių nerijai, knygos apie Vilnių, tremties archyvas ir kt. Dėmesys krypo ne tik į knygų turinį, bet ir į jų amžių, retumą, išorę, knygos dailininkus, spaustuves. Knygas įsigydavo knygynuose, antikvariatuose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, knygų aukcionuose, knygų mugėse, kiekvieną šeštadienį ant Tauro kalno – Vilniaus kolekcininkų klube. Kiekvieno mėnesio antrą sekmadienį dažnai vykdavo į Rygą, kur susiburdavo Baltijos kolekcininkai. Apie 2001 m. susipažino su Rygos, Sankt Peterburgo, Maskvos bibliofilais. Asmeninėje bibliotekoje atsirado įdomių mažų tiražų bibliofilinių leidinių iš Rusijos, Ukrainos, Vokietijos, Izraelio. Sutrumpintus knygų aprašus pradėjo kurti apie 1980 m., kai padaugėjo knygų. Turi sukaupęs apie9,5 tūkst. kortelių katalogą. Kortelės sudėliotos pagal temas, temos viduje chronologiškai išdėstant jas pagal kalbas abėcėliškai. Prieš 10 metų subrendo mintis sudaryti asmeninės bibliotekos spausdintinį katalogą. Kadangi knygų buvo daug, todėl nutarė pradėti leisti ne visos bibliotekos katalogą, bet katalogą atskiromis knygomis pagal temas. Mūsų pašnekovas pažymėjo, kad pirmasis asmeninės bibliotekos katalogas („Knygos apie knygas“, 2014) – ne kelių mėnesių, o kelių dešimčių metų darbo rezultatas. Iš viso kataloge užfiksuoti 2176 leidiniai: 1140 lotyniškomis ir 1036 kirilikos raidėmis. Išspausdinta 117 egzempliorių, iš kurių 17 – vardinių, 51 –numeruotas. Visi egzemplioriai pasirašyti autoriaus (šių eilučių autoriui skirtas 19 numeris su šiltu įrašu).
Antrojo G. Trumpio katalogo („Mažoji Lietuva“, 2017) pagrindinė tema – Mažoji Lietuva. Šio katalogo turinį sudaro įvairesnės tematikos knygos, dauguma jų nelietuvių kalba: apie kraštą, jo žmones ir jų likimus, istorinius įvykius, rašytojų literatūrinį palikimą, atsiminimai, istorinės ir literatūrinės monografijos apie šio krašto gyvenvietes, miestelius ir miestus.
Bibliofilas Gintautas Trumpis asmeninėje bibliotekoje. Vilnius, 2019 m.
Katalogas užbaigiamas knygomis, išleistomis iki 2016 metų pabaigos. Katalogo struktūra pagal laikotarpius paliekama beveik ta pati, kaip ir pirmojoje knygoje: iki 1918 m. vasario 16 d.; 1918 – 1944 m.; 1945 – 1990 m. (sovietinis laikotarpis); 1990 – 2016 m. (po Nepriklausomybės atkūrimo). Šiame kataloge įrašyti 1552 leidiniai: 1398 lotyniškomis ir 154 kirilikos raidėmis. Dauguma leidinių yra lietuvių kalba – 1141, vokiečių kalba – 234, kitomis – 177 (malonu asmeniškai turėti ir šį katalogą, taip pat pažymėtą 19 numeriu ir dar su autografu). Abu katalogai – bibliofiliniai leidiniai: profesionaliai parengti, patrauklūs akiai (dailininkė Marija Elona Ložytė), gausiai iliustruoti.
Aptarę G. Trumpio katalogus, kibome į gausaus miniatiūrinių leidinių rinkinio atidžią apžiūrą ir kitas knygų įdomybes. Neįmanoma nupasakoti kolekcininko asmenybės subtilybių. Reikia pamatyti knygių supančią aplinką ir išgirsti jį kalbant apie svarbiausią savo gyvenimo kūrinį – asmeninę biblioteką. Visos bibliotekos nepamatėme, nes dėl vietos stokos knygos yra patalpintos bene trijose skirtingose vietose, beliko pasikliauti vaizduote. Pro mūsų akis nepraslydo ne vien tik spaudiniai, bet ir dailės kūriniai, kuriuose buvo vaizduojamas žmogus su knyga. Žinodamas svečių interesą – statulėlės su knygų atvaizdais – namų šeimininkas be atodūsio atsisveikino su kai kuriomis įsigytomis vertybėmis, akcentuodamas, kad jos mums labiau reikalingos.
Būtume galėję kalbėtis iki išnaktų apie geriausias bibliofilų drauges knygas, tačiau metas buvo ruoštis kelionėn į Plungę. Padėkoję bibliotekos šeimininkui už nuoširdų priėmimą, palinkėjome jo rengiamam trečiam katalogui apie Vilnių sėkmingai išvysti pasaulį (P. S.: linkėjimai išsipildė).
Šios vienos iš mažiausių pasaulyje knygelės formatas 5×5 mm be viršelio ir 6×6 mm su viršeliu, viena malda 7 kalbomis, išleido Gutenbergo muziejus. Bibliofilas Gintautas Trumpis asmeninėje bibliotekoje. Vilnius, 2019 m. Vienas iš atvirukų parodos stendų „Krašto etnografija“.
2019 m. lapkričio 23 d. / ŠEŠTADIENIS, Nr. 9 / ŽEMAIČIŲ BIBLIOFILAS
Bus daugiau (pradžia 2019 – 12 – 18)
