KULTŪRA, TRADICIJOS
Žemaičių bibliofilas Nr. 9. (VIII d.)
Klubo 35 metų sukakties proginis leidinys
Atsiuntė GINTAUTAS ČERNECKIS (Plungė)
2020 – 06 – 06
Ikonografinė Klaipėdos istorijos studija ir Kęstučio Demerecko leidykla „Libra Memelensis
Leidykla „Libra Memelensis“ išleido solidų lietuvių ir vokiečių „Klaipėdos vaizdų albumą“ (2017), kurio pagrindą sudaro nematyti miesto vaizdai. Didžioji jų dauguma XIX a. pab. – XX a. vid. nuotraukos. Šia proga kalbinu albumo sudarytoją, istoriką, leidyklos vadovą Kęstutį Demerecką.
– Albumo įžangoje rašote, kad gal net du dešimtmečius buvo siekta išleisti tokią knygą, kurioje būtų galima parodyti Klaipėdos miestą po 1923 m., kai Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos. Kodėl šis leidinys pasirodė tik 2017 metais?
– Medžiaga knygai buvo rinkta ne vieną dešimtmetį. Paskutiniais metais susikaupė nemažai naujų, nematytų senųjų Klaipėdos nuotraukų autoriaus ir kitų kolekcininkų rinkiniuose. Į Klaipėdą likimo valia iš Vokietijos perkeltas Klaipėdos krašto darbo grupės archyvas (ADM. archyvas; vok. Arbeitsgemeinschaft der Memmellandkreise e. V.), kurį priglaudė Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka. Tai milžiniškas nuotraukų ir kitos ikonografinės medžiagos rinkinys iš asmeninių archyvų, kolekcininkų ir laikraščio „Memeler Dampfboot“ leidyklos archyvo. Nepaskelbti šios medžiagos, aišku, ją įvardijus, atrinkus ir išstudijavus, būtų nemažas praradimas Klaipėdos istorijai. Esame išleidę Johano Zembrickio Klaipėdos istorijos tris tomus, tad vaizdinė medžiaga, surinkta šiame albume, labai svariai užbaigia mūsų leidyklos užsibrėžtą tikslą – kiek galima pilniau atskleisti Klaipėdos istoriją šiuo laikiniame tyrimųetape.
– Paprastai kolekcininkai retai kada renka senas nuotraukas, jos jiems neturi kolekcinės vertės. Bet Jūs jas kaupiate ir šiame albume Jūsų nuotraukų rinkinys yra vienas iš didžiausių. Kada ir kodėl susidomėjote senomis nuotraukomis?
– Sena fotografija yra vienintelis istorijos, kuri joje užfiksuota, liudininkas. Atvirukų buvo leidžiama daug ir didžiuliais tiražais. Juose pavaizduoti reprezentaciniai miestų ir kaimų vaizdai. Nuotraukose dažnai užfiksuota visiškai kita miesto dalis, nereprezentacinė ar nežinoma. Daugiausia susijusi su žmonių gyvenimu, jų kasdienybe ir poilsiu. Sovietmečiu gauti bent perfotografuoti seną Klaipėdos atviruką buvo labai retas atvejis, o įsigyti išvis buvo neįmanoma. Net mokslo tikslais. 1977 m. dar studijuodamas pradėjau dirbti Paminklų konservavimo instituto Klaipėdos filial fotografu. Mano darbo užduotis buvo fiksuoti konkretų paveldo objektą: kaimą, sodybą, malūną ir iš leisti fotofiksacijos bylą. Jau tuomet supratau, kad atskleidžiant paveldo objekto istorinę praeitį didžiulę reikšmę turi senos nuotraukos, ypač ruošiant paminklą restauruoti. Nuo tada pradėjau kaupti senas archyvines nuotraukas, o jeigu jų negalima buvo įsigyti, tekdavo perfotografuoti. Taip susirinko šimtai negatyvų. Vėliau nuotraukomis pradėjo prekiauti antikvarai savo knygynuose. Pasirausęs jų rinkiniuose aptikau ne vieną niekur nematytą Klaipėdos, Šilutės, Palangos ir kt. miestų bei kaimų nuotrauką. Be to, labai praversdavo apsilankyti antikvarų mugėse Kaune, Profsąjungų rūmuose Vilniuje ant Tauro kalno. Taip susikaupė milžiniška kolekcija, be kurios negalėtų gyvuoti ir mūsų leidykla. Nes norint publikuoti kokį vaizdą reikia prašyti muziejaus leidimo, kolekcininko sutikimo arba turėti savo rinkinyje. Šiandien mūsų leidyklos rinkinyje – didžioji dauguma XIX a. Klaipėdos litografijų, šimtai senųjų atvirukų ir nuotraukų.
– Baigėte Valstybinės konservatorijos Klaipėdos teatro meno fakultetą, kur įgijote lietuvių kalbos ir režisūros specialybę, tačiau leidžiate istorines knygas. Leidiniai „Klaipėda, 1945–1965: foto albumas“, „Klaipėdos dvarai“, „Klaipėda senuosiuose atvirukuose“ tris kartus laimėjo konkurso „Klaipėdos knyga“ pagrindinį prizą. Iš kokių paskatų ėmėtės istoriko darbo?
–Istoriku savęs nevadinu, nors kaip kultūros paveldo ekspertas esu atlikęs ne vieną gatvės, pastato, uosto ar aikštės istorinį tyrimą. Leidybinis darbas privertė imtis tiriamųjų istorijos knygų rašymo. Pavyzdžiui, neradau nė vieno istoriko, kuris parašytų knygą apie žymiausią Klaipėdos labdarį žydą Julių Liudviką Vynerį. Teko parašyti pačiam. Tokiomis pat aplinkybėmis reikėjo imtis KLASCO istorijos, Baltijos laivų statyklos istorijos (su bendraautoriais) ir Klaipėdos uosto istorinės studijos, pastarosios išėjo net du leidimai.
– Jūsų 1994 m. įsteigtą leidyklą „Libra Memelensis“ galima pavadinti Klaipėdos krašto spausdintos kultūros puoselėtoja. Kaip šilutiškis, gyvenantis Rusnėje atkurtoje autentiškoje žvejo sodyboje (2010 m. buvo pripažinta etnografiškiausia Nemuno deltos regioniniame parke ir viena iš keturių Lietuvoje), pasidarė neabejingas Klaipėdos krašto istorijai?
–Pradėkime nuo pradžių. Mokydamasis Klaipėdos konservatorijoje (taip ji tuo metu vadinosi) pas doc. Jurgį Mališauską keletą metų rašiau tęstinį kursinį darbą „Lietuviški užrašai ant paminklų Klaipėdos krašto senosiose kapinėse“. Vasaromis teko apvažinėti beveik visą kraštą ir išvaikščioti apleistas kapines fiksuojant užrašus ant kryžių ar paminklų. Darbas sudarė 12 tomų. Šiuo metu saugomas Istorijos instituto bibliotekoje, Vilniuje. Vėliau dar studijuodamas dirbau Paminklų konservavimo institute, dar vėliau –Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. Visa tai sukūrė galimybę giliau pažvelgti į Mažosios Lietuvos, Klaipėdos istoriją, kuri sovietmečiu buvo ignoruojama. Johano Zembrickio Klaipėdos istorijos knygos buvo platinamos rankraštinės, surinktos mašinėle, verstos mėgėjų. Todėl vienu svarbiausių leidyklos uždavinių laikiau grąžinti Klaipėdai jos istoriją. Seniausias Lietuvos miestas buvo kaip mankurtas, be atminties ir be praeities.
– Jūsų leidykla leisdama atvirukus prisideda prie atvirlaiškių tradicijos puoselėjimo. Kodėl atvirukas nėra menkavertis? Ar šiais laikais dar galima sugrąžinti atvirlaiškių siuntimo tradiciją?
–Atviruko svarbą supratau jaunystėje – tai vaizdas, kuris nuo siuntėjo keliaudamas pas gavėją pereina per daugybę rankų, jį pamato daugybė akių. Įsivaizduokite, mūsų išleistą Klaipėdos atviruką išsiunčia į Australiją, Argentiną… Tik tuomet supranti, kokią svarbią žinią jis turi nešti. Esame išleidę daugiau kaip 200 rūšių skirtingų atvirukų. Atvirlaiškių siuntimo tradicijos niekur nedingo, tik sumažėjo, nes ir paprastų laiškų beveik neberašome ir voke nesiunčiame, tai perleidome internetui ir telefonui. Tačiau atvirukų siuntimo tradicija atgyja tarp jaunimo, ypač studentų. Atsirado atvirukų pasikeitimo viso pasaulio mastu tradicija. Aišku, daugiausia mūsų atvirukų parduoda turizmo informacijos centrai ir muziejai.
– Jūs akcentuojate, kad be uosto nebūtų Klaipėdos ir keliate klausimą apie nusipelniusių uostui žmonių, tokių kaip Samuelis Lilenthalis, Karlas Heinrichas Veitas, įamžinimą. Kaip į tai reaguoja Klaipėdos miesto savivaldybė?
– Nestoviu prie savivaldybės durų ir nesibeldžiu. Klaipėda tampa lietuviško kičo miestu. Esame išleidę ne vieną leidinį apie garbingus Klaipėdos miesto ir krašto žmones. Jie pastatė miestus, įrengė uostus, nutiesė gatves ir pasodino parkus. Tačiau dabar bandoma masiškai reprezentuoti, kad tai padarė lietuviai – paminklinės lentos jiems kabinamos ant kiekvieno kampo, reikia ar nereikia. Dar klausiama, gal žinai, kur rasti laisvą aikštę tokiam ir tokiam lietuvininkui. Bet miestą sukūrė ne jie, o tie, kurių paminklus miesto kapinėse sovietmečio epogėjuje nuvertė Vykdomojo komiteto pirmininko nurodymu ir įkūrė Tarybinį skulptūrų parką. Miestas lėtai bunda ir negali taip lengvai atsikratyti kičo. Linkiu jam naujo požiūrio, europietiško, pasaulietiško.
– Leidykla „Libra Memelensis“ vykdo plačią kultūrinę veiklą: leidžia daug grožinės literatūros, miesto erdvėse rengia senųjų fotografijų, graviūrų, albumų parodas. Neabejotinai priklausote kultūros pašauktųjų luomui. Sveikintinas Jūsų užmojis sugrąžinti Klaipėdos miestui atmintį, o kokie leidyklos ateities planai?
–Leidykla 2018 m. pabaigoje išleido knygą „Klaipėda senuose žemėlapiuose“. Tai leidinys, vertas kiekvieno istoriko knygų lentynos. Pirmą kartą albume chronologine tvarka pateikti svarbiausi Klaipėdos ir jos apylinkių žemėlapiai, įvardyti jų autoriai ir nuopelnai miestui. Leidinys ypatingai geros albuminės kokybės ir niekada nepasenstantis. 2019 m. baigiame keleto metų darbą – albumą „Kretingos krašto praeities vaizdai“, kurį parengėme kartu su Kretingos rajono Kultūros ir sporto skyriumi, Kretingos muziejumi. Tai unikalus leidinys Lietuvos spausdintų knygų padangėje – ikonografinė Kretingos krašto enciklopedija, kurioje surinktos fotografijos iš Kretingos žmonių asmeninių albumų, muziejų, kolekcionierių. Fotografijose atsispindi krašto gyvenimas nuo XIX a. vid. iki Antrojo pasaulinio karo. 2020 m. pavasarį, tikimės, šviesą išvys mano studija „Nemuno delta. Penkių šimtmečių akimirka“ (apie 500 psl.), kurioje pasitelkdamas senuosius žemėlapius nagrinėju Nemuno deltos vystymosi eigą ir jos reikšmę pamario kaimams bei miesteliams. Svajojame išleisti studiją apie lietuvišką vytinę, nes dabar kiekvieną naują pastatytą didesnį medinį laivą vadina vytine, o buvo kitaip, lietuviška vytinė – mūsų burinio laivyno pasididžiavimas, ji galėjo gabenti iki 200 tonų prekių.
Kalbino Simono Daukanto bibliofilų klubo narys Mindaugas Talijūnas
GINTAUTAS ČERNECKIS
Iš lakonikų ciklo
„Lietuviško žodžio kalvėj“
***
Pašaipūnų liežuviai
plaka Baublio keistuolį,
pagerbusį artoją
lyg rūpintojėlį palaukėj.
***
Žmogus yra Strazdas
ir giesmininkas
iš Dievo malonės,
bet svetimas ponams.
***
Tik dorybėj
Vargo Pelė regi
lietuvių atgimimą
iš valstiečių.
***
Žemaičių Piemuo,
apaštalavęs blaivybę,
priartina vargdienius
prie Dievo namų.
***
Lyg pavasario daigas
gimtasis žodis kalasi
Lauryno Ivinskio
žemaitiškame kalendoriuje.
***
Žemaičiai apsėda „Alma Mater“,
tačiau jų nėra
filomatų ir filaretų
slaptose draugijose.
***
Carinė rusų valdžia
padaro Lietuvą juodą
be savos mokyklos
ir lietuviško rašto.
***
Odė „Šlovė Žemaičių“
įkvepia bendraminčius
rašyti gimtąja kalba
apie savo Tėvynę.
***
Kurdamas biblioteką,
jaunasis grafas Plateris
stato paminklą
lietuviškai knygai.
***
Varganų pirkių knygnešiai
Neša caro draudžiamas
lietuviškas knygas iš Rytprūsių,
kad būtų gyvi dvasioje.
***
Vienuoliui Pabrėžai
rūpi šventas žodis,
kuris prikeltų
žemaičių sielas.
***
Mokytasis Jucevičius
grožisi legenda
apie Jūratę ir Kastytį,
bet tokių yra maža.
***
Veltui caro žandarai
spendžia spąstus
Baltajam Ereliui,
Aukštas jo skrydis.
***
Nezabitauskis keliauja
po neatrastą Žemaitiją,
dovanodamas jai
lietuvišką elementorių.
***
Poetui Klementui
smagu traukti
žemaitišką giesmelę
kaip paguodą vientaučiams.
***
Gimtosios kalbos kalvėj
per šimtas meistrų
grūdina lietuvišką žodį
iki jį uždraudžiant.
***
Carizmo persekiojamas
poetas Arminas – Trupinėlis
aukoja savo gyvenimą
lietuvybės labui.
***
Liaudies pokštininkas
Kajetonas Aleknavičius
eiliuoja feljetonus
ir moko gražaus elgesio.
***
Užnemunės rašytoją
Antaną Tatarę
caro valdžia ištremia
už sukilimo rėmimą.
***
Literatūros arimuose
Dagilis lyg mažas paukštelis
maitina vis dar gyvą tautą
su „Lietuvišku šiupiniu“.
***
Surinkę tūkstančius dainų,
Broliai Juškos
užrašytą lobį
skelbia knygose.
***
Oi, kaip skamba po kaimus
Silvestro Valiūno
istorinė „Birutės“ daina
ir jo burleska.
***
Pralaimėjus sukilimui,
Mikalojus Akelaitis
kaip vaidila garbina
lietuvišką spausdintą žodį.
***
Prano Vaičaičio
kūrybos vainike
žėri poezijos perlas
„Yra šalis“.
***
Žvangindamas grandines
Sibiro rūdynuose,
sukilėlis Julius Anusavičius
miklina poeto plunksną.
***
Lyg stabmeldys
Andrius Vištelis –
„Op!op!“ kalbina
upių tėvą Nemunėlį.
***
Vienužis parašo
„Dainas lietuvininko Žemaičiuose“
ir jas išdainuoja
vargo broliams.
***
„Aušrai“ auštant,
Jonas Basanavičius
mato Lietuvą
prašvitusia dvasia.
***
Iš klėtelės aidi
poezijos meistro
gyva giesmė
Anykščių šilui.
***
„Varpo“ dūžiais
užrūstinęs tironą,
pasišventėlis daktaras
vienija tautiečius.
***
Atgavus lietuvišką spaudą,
Pietario „Algimantas“
sugrįžta į Tėvynę
iš rūsčios tremties.
***
Lietuvninkai gieda
Jurgio Zauerveino himną
„Lietuviais esame mes gimę“
ir dūžta germanizacijos banga.
***
Savo raštais ir gyvenimu
Vydūnas parodo baltų ainiams
saulėto žmogaus kelią
ir nelieka vienišas.
2019 m. lapkričio 23 d. / ŠEŠTADIENIS, Nr. 9 / ŽEMAIČIŲ BIBLIOFILAS
Bus daugiau (pradžia 2019 – 12 – 18)
