BŪTIS: PAMĄSTYMAI

MANO NUOMONĖ APIE MATEMATIKOS

DĖSTYMĄ

SERGEJUS SOKOLOVAS, matematikas (Kaunas)  

2020 – 08 – 11

Siunčiu savo pamąstymus portalui www.dirst.lt ir prašau paskelbti  mano nuomonę tinklalapio internetiniame leidinyje „Skvarbus žvilgsnis į būtį“. 

Griežtai atkertu: matematikos egzamino rezultatai nėra blogi, o problemų reikia ieškoti visai kitgur

Matematikos valstybinio egzamino rezultatus daugelis apibūdina kaip blogus. Mat,  trečdalis abiturientų šio egzamino neišlaikė.

Daugelis ieško kaltų. Kaltina egzamino užduotis (neteigiu, kad jos idealios, bet tai – kita tema), su karantinu susijusius sunkumus (neneigiu jų, bet ruošimasis gyvenimui negali orientuotis vien į šiltnamio sąlygas), mokytojus (užuot padėkoję, kad jų dar yra).

Tačiau beveik niekas nekelia PATIES MOKINIO ATSAKOMYBĖS KLAUSIMO. Didelė dalis tėvų nesidomi savo vaikų mokslais. Jie lyg dreuotos papūgos kartoja, kad mokykla privalo išmokyti, mokytojas privalo išaiškinti“. Tas „privalo“ tokių neatsakingų tėvelių sąmonėje nustelbia objektyviosios tiesos suvokimą, jog MOKYMASIS YRA INDIVIDUALAUS, O NE „GRUPINIO“ POBŪDŽIO VYKSMAS. Rūpestingi tėveliai laiku pasirūpina vaikų mokymusi, taip pat ir papildomu, jei jo reikia. Juk kiekvienas mokinys yra vis kitoks, kiekvieno ugdytinio pasaulėjauta bei domėjimaisi yra vis kitoniški. Vienam vaikui pakanka mokymosi klasėje, kitam – ne.

Beje, yra ir tokių mokinių, kurie nori ir gali pasiekti žymiai daugiau nei yra numatyta „programoje“ (bet kokio grupinio mokymo „šventa karvė“). Tokiems gabiems vaikams irgi nepakanka grupinio mokymo klasėje.

Deja, gabūs mokiniai pas mus užmiršti. Svarbiausia, kad būtų „geri egzaminų rezultatai“. O jie „labai blogi“. Neva. Nes pas mus jau tapo tradicija kaltinti veidrodį…

Gerbiamieji! Daug blogybių yra dabartinėje švietimo sistemoje. Tačiau jau antri metai valstybė nustojo baimintis veidrodžio, t.y. bijoti „blogų rezultatų“. Ir tai išties džiugina! Juk viskas paprasta. Patikrinus egzamino darbus, ateina dar nepaskelbtų, galima sakyti, modeliuojamų rezultatų akimirka. Nustatysi žemesnę kartelę – gausi geresnius „skelbtinus rezultatus“. O išdrįsi nemanipuliuoti kartele (apatine taškų riba) – gausi „prastesnius“ rezultatus. Tačiau jie objektyviau atspindės tikrąją padėtį! Tai kokius rezultatus laikytume geresniais: ar tuos „aukštesnius“, gaunamus manipuliuojant apatine taškų riba, ar objektyvius, kuomet to manipuliavimo nėra? Jau 2019 metais, patikrinus matematikos egzamino darbus paaiškėjo, jog net 21 procentas laikiusiųjų matematikos valstybinį egzaminą surinko ne daugiau 9 taškų (iš 60), 18 procentų kandidatų surinko ne daugiau 8 taškų, o 14 procentų – ne daugiau 7 taškų. Jeigu tuomet būtų nustatyta aštuonių taškų apatinė riba, tai 2019 metais egzamino būtų neišlaikę tik 14 procentų kandidatų, ir galima būtų girtis neblogais „švietimo reformos“ vaisiais. Bet buvo pasielgta principingai, buvo pritaikyta iš anksčiau numatyta devynių taškų riba. Taip ir išėjo, kad 2019 metų matematikos egzamino neišlaikė 18 procentų kandidatų. Tada irgi kai kas kalbėjo apie „blogą rezultatą“. Matyt, panašūs ir šie metais. Vėl buvo pritaikyta iš anksto numatyta (projektinė) apatinė devynių taškų riba. Todėl paskelbti rezultatai objektyviai atspindi tikrovišką padėtį, ir vien jau todėl ŠIE REZULTATAI YRA GERI! Aišku, įtakos turėjo karantino veiksnys, t.y. tris paskutinius mėnesius vykęs nuotolinis mokymas(is). Tačiau kaip taikliai buvo pastebėjusi Švietimo sociacijos vadovo pavaduotoja Asta Ramonytė, mokiniai egzaminui turi ruoštis kur kas ilgiau nei tris mėnesius. Šie rezultatai yra geri ir ta prasme, kad taps įspėjimu, anokiu signalu ateinančioms abiturientų laidoms – mokykitės, nes nuolaidžiavimo nebus. Ar virusais, ar plytomis snigs – žinios bus vertinamos objektyviai.

Man nepatiko skubota bei populistinė švietimo ministro Monkevičiaus reakcija į paskelbtus matematikos egzamino rezultatus. Antai, „reikia mokinius sudominti matematika“.

Tenka priminti gerbiamam ministrui, jog mokykla – ne vaikų darželis, o matematikos mokymasis – rimtas ir nelengvas darbas, o ne išlepusių vaikelių žaidimas. Gal, sakau, gerbiamas ministras nurodys ir universitetų studentus sudominti dėstomais dalykais?

Ko iš tikrųjų reikia, kad mokymo procesas vyktų sklandžiau?

Pirma, būtina mažinti mokinių skaičių klasėse. Puikus variantas – per matematikos pamokas klasės suskirstymas į pogrupius, nes mokymasis, kaip jau minėjau, yra individualus, o ne grupinis vyksmas.

Antra – ne „sudominti“, o ugdyti moksleivių ATSAKOMYBĘ ir PAREIGĄ MOKYTIS. Taip pat aiškiau apibrėžti moksleivių tėvų atsakomybę už vaikų mokymąsi. Reikia nustoti kelti moksleivius į aukštesnę klasę su neigiamais metiniais pažymiais.

Trečia – atsisakyti nuostatos, esą „visi turi tapti studentais“. Na, nebus studentais valstybės finansuojamose studijose tas trečdalis, kuris neišlaikė matematikos egzamino, kur gi čia tragedija? Ar kitokių specialybių, kitų darbų nėra?

Ketvirta – aštuntoje bei dešimtoje klasėse TIKROSIOS, o ne butaforinės, ŽINIŲ PATIKROS, kurių neišlaikę aštuntokai nekeltini į devintąją klasę, o neišlaikę PUPP dešimtokai – į vienuoliktąją klasę.

Penkta – didinti matematikos pamokų skaičių, atsisakant populistinės nuostatos, esą „visi dalykai vienodai svarbūs“. Reikia skirti apibrėžtą savaitinių valandų skaičių geometrijos pamokoms. Dabar ji dėstoma bendrame matematikos pamokų kontekste ir dažnai tiesiog apleidžiama, o tai turi įtakos ir egzamino rezultatams.

Įgyvendinus minėtas griežtas priemones per trejus – ketverius metus mokymosi vyksmo kokybė pagerėtų iš esmės, nes tokiu atveju signalas, jog nuolaidų nebus, būtų pasiųstas ne vien dvyliktokams, bet ir kur kas jaunesnių klasių moksleiviams.