IŠMINTIS / KŪRYBA
KORONAVIRUSO PANDEMIJOS FONE:
LAKONIKOS – APIE DVASINGUMĄ XI
GINTAUTAS ČERNECKIS, Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovas (Plungė)
2020 – 08 – 17
LAKONIKOS
CCXXI
Kartūs nedorėlių vaisiai,
kas nuo jų nusisuka,
yra išjuokiamas,
bet dangaus numylėtas.
CCXXII
.Taip atsitinka –
gražiausias žiedas
skleidžiasi širdy
nuo saulės bučinio.
CCXXIII
Prieš daugel metų
užkurtą ugnį
ant šventų kalnų
išsaugo giesmės.
CCXXIV
Pagarbusis kreipiasi
į mielaširdingus,
kad jie išliktų kantrūs
mintyse ir žodžiuose.
CCXXV
Meilės kelias
veda namo,
nes jame nėra
žvėries pėdsakų.
CCXXVI
Nepasitikiu tamsa
ir jos pavidalais,
ugnies šokyje –
vien pelenai.
CCXXVII
Vaikai kviečia
į lauką
pašėlti su vėju
atvira širdimi.
CCXXVIII
Kvailys nežino,
kas su juo darosi, –
sudrumstas protas
nepagauna akimirkos.
CCXXIX
Pasilieku ganyti
baltus debesis,
bet ne vienas –
su juodu varnu.
CCXXX
Šviesiausiasis brolis
aukoja brangenybę,
kad mažutėliai pažintų
praėjusį keliu.
CCXXXI
Visą naktį
bastūnai beldžiasi
į širdį –
užsisklendimo metas.
CCXXXII
Lakštingalų slėnyje
dainuojančiam gyvenimą
žiedlapiai krinta
ant galvos.
CCXXXIII
sveikinu švytėjimą
žmogaus viduje,
kuris neturi
vardo ir pavidalo.
CCXXXIV
Ryto valandą,
paniręs į gelmę,
atranda perlą
ir gėrisi juo.
CCXXXV
Iš namų
tas giedras linksmumas
ir bičiulių balsai
iš arti.
CCXXXVI
Saulagėlės šviesa
veda laiptais
gyvybės saugotojus
į kalno viršūnę.
CCXXXVII
Pačioj gelmėj
gyvoji ugnis
paleidžia pelenais
juodąsias sėklas.
CCXXXVIII
Rūstusis svečias įeina
į lengvatikių namus,
bet jie nepasirengę
grąžinti skolą.
CCXXXIX
Griuvėsių dulkėse
sužeistas protas
tik mėgdžioja
žmogaus paveikslą.
CCXL
Nesantaikos viesulas
nusiaubia sodą,
užtemdo akis –
gaji piktybės sėkla.
(Bus daugiau)
