BŪTIS: KULTŪRA, TRADICIJOS

DIRST: KŪČIOS!

  140

♦♦

WWW.DIRST.LT 

2020 – 12 – 24             

Šaltinis: Interneto erdvė

Dirst: ogi jau išaušo Kūčių rytas!..

Šiaurės ašigalis gruodžio 22 d. buvo labiausiai nukrypęs nuo Saulės. Pas mus tada fiksuotas trumpiausias šviesusis paros metas.

Nuo gruodžio 25 d. saulė vėl ims kopti aukštyn į dangaus skliautą. Tas jos virsmo taškas vadinamas saulėgrąža.

Kaip tik tuo laiku sulaukiame vienos didžiausių metų švenčių – šv. Kalėdų, o gruodžio 24 d., jų išvakarėse,  Lietuvoje švenčiamos Kūčios – viena archaiškiausių švenčių, siejama su virsmo, žiemos saulėgrįžos laikotarpiu. Paprastai tariant, apie Kūčias ima po truputį ilgėti diena – šviesusis paros metas. Šis laikotarpis yra priešprieša vasaros saulėgrįžai, kuomet gamtos ciklas pasiekia aukščiausią klestėjimo tašką. Per Kūčias gyvybingumo kreivė vėl ima kilti aukštyn iš žemiausio taško į gyvenimą, atkutimą.

Kai kurie tradicijos momentai

Lietuvių protėviai žodį „kūčia“ per slavus iš senovės graikų pasiskolinę XVII amžiuje. Tą pačią prasmę, kaip mūsų „kūčia“, turi graikiškas žodis „kukkia“. Tai bičių medumi pasaldintas patiekalas iš aguonų, kviečių, pupų, žirnių ar miežių ir, svarbiausia, skirtas į puotą pakviestoms protėvių vėlėms vaišinti, kuris suvalgomas pačių aukotojų.

Kviečiai ir žirniai – svarbiausia kūčios sudedamoji dalis. Ilgainiui šio ritualinio patiekalo vardu imta vadinti ir toji diena, gruodžio 24 – oji, kada kūčia valgoma.

Kūčios Lietuvoje – tai giminių, artimiausių draugų šventė, kurios metu paprastai valgoma tradicinė Kūčių vakarienė.

Papročių besilaikančioms šeimininkėms tada rūpi pasigaminti 12 patiekalų,  kurie tradiciškai dėliojami ant baltos staltiesės, po kuria dedama šieno, o naktį protėvių būtį prisimenantys ir gerbiantys žmonės domisi kitu papročiu –burtais…

Visų pirma, Kūčių valgiai gaminami be mėsos, o po vakarienės valgiai paprastai nenukraunami nuo stalo, paliekami per naktį prosenių vėlėms.

Senovėje ši naktis buvo ypatingas stebuklų ir burtų metas. Vienas labiausiai paplitusių   – šiaudo traukimas iš po staltiesės. Kiekvienas vakarienės dalyvis paeiliui traukia šiaudą, o tuomet pasipila komentarai ir pranašystės: jei šiaudas ilgas – laukia ilgas gyvenimas, jei storas – sotus gyvenimas, jei šiaudas šakojasi – oi kiek įvairiausių improvizacijų tenka išklausyti ištraukusiajam… Burti galima ir iš šešėlių, kurie susidaro ant sienų šeimynai susėdus prie Kūčių stalo. Ryškūs šešėliai reiškia turtingą ir sotų gyvenimą.

Seniau per Kūčias eidavo laukan stebėti dangų. Žvaigždėtas dangus reikšdavęs derlingus metus. Lietus pranašaudavo gerus miežius. Tarp jaunimo įdomiausi būdavo vadinamieji vedybų burtai. Išėjusios merginos klausydavosi, iš kurios pusės šunys loja – iš ten lauk piršlių. Taip pat parnešę glėbį malkų skaičiuodavo – jei porinis skaičius, lauk vestuvių. Kiti apglėbdavo tvorą ir skaičiuodavo tvoros kuolus – laukti porinių metų ar ne. Senovėje Kūčių dieną po darbų prieš sėdant vakarienės būdavo kuriama pirtis. Apsiprausimas buvo vienas svarbiausių Kūčių ritualų.

Sunkių darbų tą dieną nedirbta. Moterys tvarkydavosi namuose, ruošdavo valgius šventėms. Vyrai parūpindavo malkų, pašaro gyvuliams, aptvarkydavo kiemą, iškūrendavo pirtį, tais šiaudais, per kuriuos būdavo nukošiami žirniai „kūčiai“, apraišiodavo obelis. Vakarop visi būtinai maudydavosi, persirengdavo švariais marškiniai.

Suvalkijoje, kur XVIII a. Prūsijos valdžia pirtis, kaip ir Mažojoje Lietuvoje, buvo išnaikinusi, prišildydavo keletą katilų vandens ir prausdavosi kubile.

Kalėdų papročiuose vienodai reikšmingos ir šventės išvakarės, vadinamoji Kūčių naktis, ir dvi dienas trunkanti pati Kalėdų šventė, ir visi šventvakariai (jaunimo vakarėliai) iki pat Trijų karalių.