BŪTIS: KŪRYBA
ROMUALDO ČERNECKIO
54/165
EPIZODAI VIII
ROMUALDAS ČERNECKIS, www.dirst.lt 
2021 – 02 – 09
Veiveriuose
1966 – 67 m. mano paauglystės laikotarpis palaipsniui peraugo į jaunystės metus. Tada Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto Istorijos – filologijos fakultete pradėjau studijuoti rusų kalbą ir literatūrą. Žodžiu, tapau fuksu. Kadangi dingtelėjo kita mintis, tai to laikmečio neužmirštus epizodus papasakosiu vėliau.
Dabar gi prisiminiau apsilankymo pas senelius Veiveriuose kelis momentus. Antai, vieną kartą man, bambliui, senelis papasakojo, jog seniai seniai turėjęs 3- 4 brolius, kurie Sibire besiėmę su meškomis. Tiek teliko atmintyje...
Kitą kartą besisvečiuojant Veiveriuose močiutė pasiguodė, jog dėl mano tėvuko Albino ji praverkusi akis, kadangi buvo gavusi baisią , jog jis Antrojo pasaulinio karo metais mūšiuose žuvęs.
Ir iš džiaugsmo skruostais riedėjo ašaros, kai sūnus grįžo gyvas…
Tėvelis buvo paprastas 16 – sios lietuviškosios divizijos kareivukas, kuris kovėsi pirmose fronto linijose, o nebuvo štabų žiurkė, tad kasdien žiūrėjo mirčiai į akis. Matyt, todėl jis bent jau man, vaikui, labai mažai pasakojo apie karo laikus.
Šios šykščios prisiminimų akimirkos man pravertė rūsčiame gyvenimo kelyje.
Tie paauglystės laikų neprieteliai man ir dabar likę tikrais asmenškais priešais su savo „baimių“ nesąmonėmis (šmeižtais, šantažais ir pan.). Jie tokie buvo, yra ir bus, kol gyvenu! Žinoma, omenyje neturiu niekuo dėtų žmonių.
Kita vertus, gyventi be priešų nuobodu ir neįdomu. Jeigu jų realiai nebūtų, tada reikėtų išsigalvoti…
