BŪTIS: SENJORŲ DIENOS / KELININKAI / KŪRYBA
JUOZO STEPANKEVIČIAUS
9/22
PRISIMINIMŲ AIDAI
APIE
KELIUS XIII
JUOZAS STEPANKEVIČIUS, www.dirst.lt
2021 – 03-05
♦♦
Tiktai keliai suartins žmones,
Tik per kelius sugrįžta toluma!
2006 – 05 – 06
Tik “Keldai” tapus akcine bendrove šalies kelininkų vadovybė iš mūsų įmonės atėmė automagistralės Vilnius – Kaunas eksploatavimą nuo sostinės iki Kaišiadorių sankryžos. Beje, šia transporto arterija Vievio kelininkai rūpinosi nuo 1946 m. rugpjūčio 1 d., kada ji dar nebuvo automagistralė, o tik paprasčiausias žvyrkelis.
Kai Lenkija okupavo Vilniaus kraštą, susisiekimas tarp Vilniaus ir Kauno nutrūko. Vievis – miestelis netoli pasienio zonos – tebuvo užkampis.
Vėliau, 1939 metais, kai Lietuva kraštą atgavo, prasidėjo kelio Vilnius – Kaunas rekonstrukcija. Pirmiausia tarp Vievio ir Žiežmarių pradėta tiesti nauja trasa. Vokiečių okupacijos metais statyba tęsėsi: dirbo karo belaisviai ir žydų tautybės žmonės, bet 1943 m. fronte pablogėjus padėčiai pertvarkymas nutrūko.
1944 m. Lietuvos susisiekimo sistemai pradėjus vadovauti Vladislovui Martinaičiui, o vėliau, 1956m., jam tapus Automobilių transport ir plentų ministru prestižinį kelią reikėjo atnaujinti, kadangi į sostinę padidėjo automobilių srautai.
Vilniaus – Kauno automagistralės statyba ypač pagyvėjo nuo 1965 m., kai į darbą įsijungė 4 kelininkų organizacijos: Vilniaus TSV-2, Vievio KSV- 6, Ukmergės KSV-2 bei Kauno TSV-1. Ir per 5 įtempus darbo metus automagistralė buvo pastatyta bei priduota eksploatavimui.
Bedirbdami iš pradžių stiprinome seną žvyrkelio dangą. Tam ruošėme naują bei taisėme seną akmens grindinį, po to ant jo klojome sumaišymo būdu paruoštą palengvinto tipo juodąją dangą. Keliui tvarkyti veždavome atitinkamos sudėties žvyro mišinį, suformuodavome tam tikros gargždo medžiagos volą, vėliau pylėme minkštos B-5 markės bitumą, su senais mechanizmais visa tai maišėme tol, kol pasidarydavo paslankus mišinys. Tada panaudodami autogreiderį reikiamu pločiu ir storiu jį klojome ant kieto pagrindo.
Pažymėsiu, jog tai kaprizingas darbas, reikalavęs daug kantrybės ir ištvermės. Juk sumaišymą galima buvo atlikti tik labai šiltomis dienomis, kai oro temperatūra siekdavo ne mažiau nei +25⁰ C. Šis ruošimo būdas labai bijojo lietaus, nes praskiesdavo bitumą ir pastarasis netekdavo rišlumo.
Darydavome ir kitaip: juodąją dangą permirkydavome. Išveždavome atitinkamą skaldą, ją reikiamu storiu paskleisdavome, kietinome. Po to pylėme kiek kietesnį BN-1 markės bitumą, kyliavome smulkesnę skaldą, vadintą skaldele, atitinkamo svorio valciniais volais vėl darėme kietesne ir pagaliau, išpylę 0,8 l/m² bitumo, padengę jį labai smulkia medžiaga akmens dulkėmis arba žvyro išlakomis), ruošėme uždaromąjį sluoksnį. Po to vėl pakietinus reguliuojant buvo paleidžiamas eismas. Taip 1952 m. juodąją dangą įrengėme tarp Kauno ir Lazdėnų.
Kaip žinia, 1830 – 1939 m. Lenkija Vilniaus krašte nuo Lazdėnų iki Vilniaus įrengė kelią, 5 m pločiu jį išgrįsdami inž. Trelinskio suprojektuotais betono kubeliais. Padidėjus eismui, mes praplatinome dangą iki 7 m, papildomai iš vienos ir kitos kelio pusės ją išgrįsdami po 1 m pločio.
Šis kelias egzistavo iki 1970 m., kol nauja Vilniaus – Kauno automagistralė buvo priduota eksploatavimui. Beje, jo 2,5 km ruožas tarp Lazdėnų ir Rykantų paliktas kaip Vievio kelių muziejaus eksponatas. Ištiesinus kitos nenaudojamos zonos buvo panaikintos, kubeliai išvogti.
Pabaiga
