BŪTIS: KŪRYBA
ROMUALDO ČERNECKIO
84/185
EPIZODAI X
ROMUALDAS ČERNECKIS, www.dirst.lt 
2021 – 03 – 09
Studentavimo metai. Kazachstane
Atėjo 1967 m. vasara. Kiek anksčiau į Vilniaus universiteto studentų statybinį būrį, vyksiantį dirbti į Kazachstaną, užsirašiau ir aš.
Deja, atmintyje telikę kai kurių epizodų fragmentai…
##
Birželį sostinės geležinkelio stotyje linksmas šurmulys: ruošėmės išvykti! Būryje būsimi teisininkai, medikai, filologai, kitų specialybių studentai. Kaip įprasta, išklausėme išlydinčiųjų oficialias kalbas, palinkėjimus. Ir vis žvilgčiojome į savo naujas uniformas ir džiugiai šypsojomės… šypsojomės…
Ne vienam kilo mintis: „Kas gi mūsų laukia ateityje?“
##
… Ir štai jau traukdamas keleivinius vagonus garvežys pūškavo vis tolyn, vis tolyn. Pro langą mačiau šmėžuojančius žaliuojančius laukus, gyvenamuosius namus, gamyklas, kelius, tiltus, įvairius vandens telkinius, judančius automobilius… Atsidariau jį, iškišau galvą, įkvėpiau gryno oro, o švilpaujantis vėjas kartais švelniai glostė mano plaukus, o retsykiais ir įžūliai juos šiaušė…
##
Mes jau Kazachstane, Kustanajaus srityje. Vietiniai lietuvius sutiko svetingai.
Apsigyvenome miestelio (pavadinimo nebeprisimenu) pakraštyje prie kelio. Šypsodamasis ir dabar negaliu užmiršti, kaip kas rytą tuo pačiu laiku mus “žadindavo” asiliukas. Gal galvojo, kad lietuviai miegaliai?
Reikalas tas, kad būtent prie mūsų ilgo barako, kuriame gyvenome, asiliukas, matyt, pykdamas ant šeimininko, užsispyręs sustodavo ir garsiai bliaudavo. Lyg tyčia!
##
Statėme veršidę. Mano akimis žiūrint, tolokai nuo barako. Bet vietiniai atstumus matuoja kitaip, nes Kazachstaną teritorijos atžvilgiu nesulyginsi su mažute Lietuvėle.
Buvau betonuotojas. Nelengvas darbas, bet įpratau.
Tiesa, į objektą veždavo sunkvežimiais, o kelias buvo lyg tarka, tad visą laiką saugodavomės, kad į sėdynę neįlįstų pašinų. Aš to išvengiau, bet ne visiems sekėsi.
##
Žinoma, romatika svetimame krašte iš pradžių kerėjo, tačiau ilgainiui pajutau nenumaldomą pojūtį – Tėvynės ilgesį. Ir ne aš vienas. Kai tik atsirasdavo laisvesnio laiko, nors ir labai pavargę, gaudydavome kiekvieną žinutę iš tėviškės.
##
Kartą kažin kokios šventės proga kazachai mus pavaišino savo valgiu – bišbarmaku („penki pirštai“). Iš pradžių susidomėję stebėjome, kaip vietos gyventojas ruošė kietą tešlą, iš jos iškočiojo lakštą, kurį supjaustė rombais, kaip jis dideliame katile virė avieną.
Tiesa, netoliese buvo akimis neaprėpiamas ežeras, kuriame su malonumu išsimaudžiau ir aš, ir kiti.
Jau temstant patiekalas išvirė. Dairėmės, su kuo gi jį valgyti. Nusijuokęs kazachas mums pasakė, jog reikia kišti rankas į tą katilą, imti avieną pirštais bei skanauti. Ir parodė kaip.
Bet aš prie to buvau nepratęs, tad beskanaudamas švarius baltus marškinius išsiterliojau riebalais. „Nejaugi aš vienas toks nevykėlis?“ – pagalvojau ir dirstelėjau į kitus statybos būrio narius. Pamačiau, jog ir jie susidūrę su analogiška problema.
##
Dabar, kai prabėgo dešimtmečiai, suprantu, koks tai buvo smagus laikas, kai Kazachstane tada išdirbome apie 2,5 mėnesio.
Bus daugiau
