BŪTIS: KULTŪRA, TRADICIJOS # GINTAUTO ČERNECKIO P.<15> ŽEMAIČIŲ BIBLIOFILAS NR. 10, DOMO KAUNO STRAIPSNIS # 2021 – 04 – 17

BŪTIS: KULTŪRA, TRADICIJOS

GINTAUTO ČERNECKIO

15

Portale publikuota: 2021 – 04 – 17

SIMONO DAUKANTO BIBLIOFILŲ KLUBO LAIKRAŠTIS *2020 M. GRUODŽIO 26 D. ŠEŠTADIENIS * ISSN 1392 – 9100 * NR. 10

DOMAS KAUNAS,

Martyno Mažvydo bibliofilų klubo narys

Mažvydo klubo užrašai

Klubo nario užrašai – nereiklaus žanro. Jie nieko neįpareigoja ir nieko neperša. Užrašai dažniausiai daromi sau, šiai dienai, rečiau – ir ateičiai. Jie nelabai vertinami ir ne itin saugomi. Jei kurie išlieka, o tai atsitinka retai, užrašų autoriui teikia malonias reminiscencijų ir netgi pasitenkinimo netuščiai praleistu laiku akimirkas. Kartais užrašai pasitarnauja ir kitiems. Taip būna tais atvejais, kai jų autoriaus neaplenkė atida įdomesniems asmenims ir pagava turinčioms mintims. Užrašų kokybę didina rašiusiojo profesinių dalykų geros žinios, sklandi ir vaizdi kalba.

Kai kurie Martyno Mažvydo knygos mėgėjų klubo nariai daugiau vertino užrašus ir uoliai naudojosi galimybe juos rašyti. Bet kurio posėdžio metu po ranka nuguldavo sąsiuviniai arba bent popieriaus lapai, į kuriuos krisdavo pastabos, garbaus svečio atsiminimai arba pripažinto knygos profesijos specialisto konsultacijos ir svarstymai. Buvo ir tokių, tiesa, nedaug, kurie rašė nepakeldami galvos – priminė stenografus arba protokoluotojus.

Nariu tapau 1977 m. gruodžio 7 d. posėdžio dalyvių sprendimu. Užrašus į posėdžius nešiausi nuo pirmųjų klubo lankymo dienų, bet stropus nebuvau. Buvau nusistatęs fiksuoti tik su knygos istorija, asmeninėmis bibliotekomis, knygų menu, nuosavybės ženklais ir knygos žmonių gyvenimu susijusius duomenis. Publikuoti pateikiu vieną iš labiau įsiminusių posėdžių užrašų. Tuo metu klube lankėsi senosios kartos dailininkas profesorius Antanas Kučas (1909–1989), posėdžiui pirmininkavo Vladas Žukas.

1979 m. vasario 8 d. posėdis

Klube laukiame susitikimo su grafiku, knygų iliustratoriumi ir ekslibrisų kūrėju Antanu Kuču. Mažvydiečiai susirinko, bet neatėjo dailininkas. Organizaciniai nesklandumai. Kučą turėjo pasitikti Valerijonas Jucys. Centriniame pašte. Bet Jucys, rodos, kažkur pradingo. Klubo pirmininkas Vladas Žukas sunerimęs. Gediminas Vanagas siūlo savo paslaugas. Jis su klubo pirmininku sėda mašinon ir išskuba į paštą. Jei ten dailininko neberas (praėjo visa valanda nuo sutarto laiko), važiuos į jo namus. Bet štai! Pasirodė Jucys. Jis sakosi pralaukęs 45 minutes prie centrinio knygyno! Kučas – centriniame pašte! Laimei, neplanuotas nuotykis baigėsi laimingai. Pasirodo keliauninkai. Jie Kučą sutiko jau beišeinantį iš pašto. Sėdam prie stalo. Ant jo ne tik mūsų užrašų bloknotai, bet ir arbata, pyragaičiai, sumuštiniai.

Grafikas Antanas Kučas (1909–1989). 1982. Biržų krašto
muziejus „Sėla“

Atsistoja Žukas: pirmininkas vietoje įvado perskaitė dalį savo rašinio iš „Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimų“ 7-ojo tomo, kuriame minimas Kučas jaunystės metais. Jis, 1935 m. baigęs dailės mokyklą, dirbo mokytoju gimnazijose. Meninę veiklą pradėjo dar dailės mokyklos suole. Nuo tada Kučas dalyvaująs Lietuvos ir užsienio parodose. Žuko šnekta trumpa, bet su lyriniais nukrypimais. Jis baigia. Atnešama gėlė – tulpė – ir įteikiama svečiui.

Žodis Kučui: kodėl aš tapau dailininku? Gimiau Vabalninkų parapijoje. Vietovė – neišvaizdi. Lygumos, balos. Girdėdavosi varlių kurkimas. Jis ir dabar ausyse tebeskamba. Reguliariai mokytis neteko. Kaimuose „mokyklos“ veikė didžiųjų ūkininkų seklyčiose. Kurį laiką – ir Kučų namuose. Kartą mokytoja penkerių metų berniuką atsinešė iš tėvų kambario į „klasę“ ir davė spalvotus pieštukus. Įsiminė pirmąjį piešinį – vainiką. Gerai pavykęs. Tėvai norėjo, kad eitų į kunigus ar daktarus. Pelninga. Bet ėmėsi spalvoto pieštuko. Tėvai neturtingi. Troba – molio, drėbtinė. Vaikystėje teko ganyti, dirbti laukuose.

Jaunystės dienos itin gerai įstrigę atmintin ir tai vėliau tapo penu kūrybai. Tėvai jį atidavė rengti į gimnaziją vienai dvi tos gimnazijos klases baigusiai merginai. Emilija Kvedaraitė, būsimoji Mykolaitienė, ir dar viena pusseserė pasiėmė Kučą į Panevėžį. Jos jau buvo penktoje gimnazijos klasėje. Panevėžyje piešimą dėstė Juozas Zikaras. Šiame mieste baigęs vieną klasę, persikėlė į Biržus. Jie arčiau tėvų namų. Biržuose, rodos, trečioje klasėje, nupiešė varlę. Labai pasisekę. Visi stebėjosi. Tai sukėlė ambicijas. Piešimo mokytojas – Rusijoje piešimo mokyklą baigęs Vilhelmas Šlekys. Jis mokėjo uždegti. Pasakodavo apie rusų dailininkus Ivaną Aivazovskį, Ilją Repiną, rodydavo reprodukcijas. Ketvirtoji klasė buvo vadinama dailininkų klase. Buvo gabių mokinių. Kartą pieštuku nupiešė Biržų pilį. Šlekys labai gyrė. Taip paskatintas ėmėsi dar daugiau dirbti. Piešė dekoracijas vaidinimams. Piešimo buvo mokoma iki aštuntos klasės. Paskutinėje klasėje pasirodė labai kvalifikuotas piešimo mokytojas Andrijauskas. Tačiau su juo jau beveik nebeteko bendrauti.

Dailininkas Valerijonas Vytautas Jucys (1930–2016)

Baigęs gimnaziją, nedvejodamas įstojo į Kauno dailės mokyklą. Didelio konkurso nebuvo. Įstojo apie 40 būsimųjų dailininkų, bet baigė mažai. Nubyrėjo. Kaune 1929 metais įvyko mokyklos perversmas. Kajetoną Sklėrių pakeitė kitas direktorius – Ignas Šlapelis. Sumenkėjo diplomas. Absolventai prarado teisę dėstyti aukštosiose mokyklose. Po perversmo Sklėrius atsidėjo vien pedagoginiam darbui. Tapo Kučo klasės auklėtoju. Darė milžinišką įspūdį. Aiškėjo meno supratimo klausimai. Mokytojas mėgdavo demonstruoti darbą asmeniškai. Piešdavo apie valandą, o mokiniai burdavosi aplinkui. Sklėrius mirė po pusmečio. Kiti dėstytojai – taip pat neblogi. Bet Sklėriaus atminimas ryškiausias. Stodamas į dailės mokyklą svajojo tapti tapytoju. O tuo metu, kai mokėsi jaunesniame kurse, Adomas Galdikas įsteigė grafikų studiją. Jis ugdė individualybes. Prie kiekvieno prieidavo atskirai. Kučui sakydavo: „Tu iš prigimties realistas ir grafikas“.Taip dailininkas ir persiorientavo į grafiką.

Studentai, besimoką mokykloje, nutarė įsteigti susivienijimą – „Forma“. Kad šelptų vienas kitą. „Forma“ šį tą nuveikė. Dažnas, baigęs studijas, važiavo tobulintis į užsienį. Paulius Augis-Augustinavičius buvo kilęs iš turtingos šeimos. Tėvas Telšiuose turėjo fabriką. Viktoras Petravičius – labai neturtingas. Paryžiuje skurdo. Kaune mokytojavę mokyklos auklėtiniai kas mėnesį sudėdavo po 25 litus ir siųsdavo Petravičiui. „Formos“ nariai atsiliedino žiedus. Jį dabar dailininkas rodo mažvydiečiams – užsimovęs ant piršto. Žiede trys skydai, septyni lapeliai. Mat buvo tik septyni nariai – visi iš vieno kurso: Augustinavičius, Kučas, Petravičius, Vaclovas Ratas-Rataiskis, Kiprijonas Šaulys, Liudas Vilimas, iš pradžių dalyvavo ir Vytautas Jurkūnas. Be to, susikūrė ir vinjetę. Žiedui pagaminti buvo paskelbtas konkursas. Jį laimėjo Augustinavičius. Moterų į „Formą“ nepriimdavo. Kai baigė mokyklą, tais metais Klaipėdoje buvo švenčiama Jūros diena. „Forma“ uostamiestyje surengė parodą. Vėliau į „Formą“ atėjo Alfonsas Dargis, Juozas Jankus. Domicelė Tarabildienė studijavo skulptūrą, bet dirbo bei tebedirba ir grafikoje. Tad jos ir Kučo kūrybinės biografijos panašios. Kauno meno mokykloje Kučas tapęs kooperatyvo direktoriumi. Tas kooperatyvas aprūpindavo moksleivius dažais, medžiaga. Kučas neblogai prekiavęs. Posėdyje dalyvaujanti dailininkė Irena Trečiokaitė-Žebenkienė patvirtina. Ji sėdi šalia manęs ir užsirašinėja Kučo pasakojimą. Kaune buvo Vidučinskio meno reikmenų parduotuvė. Iš jos Kučas gaudavęs prekių savo kooperatyvui. Urmo kainomis perkant – 20 proc. pigiau. Tada galėjo pigiau pardavinėti ir moksleiviams. Šlapelis leido Kučui apsigyventi kooperatyve – pasistatė sofą, spintą. Dėstytojas Jonas Šileika dėl įnamio pykdavo.

Kokie buvo kurso draugai? Marcė Katiliūtė – atsidavusi menui. Anksti subrendo. Gal todėl, kad negaudavo stipendijos. Jurkūnas buvo užsidaręs, nesuprantamas. Nemėgo moterų. Dabar – atvirkščiai. Petravičius – frantas. Jį mylėjo merginos. Augustinavičius darydavo apibendrinančio pobūdžio darbus. Vilimas iš pradžių plačiai užsimojo. Bandė pamėgdžioti vyresnių kursų gabesnius studentus.

Kučas pirmą ekslibrisą sukūręs 1939 m. aktoriui Stasiui Pilkai. Tuo metu mokytojavo Tauragėje. Pilka pats parašė laišką ir paprašė, kad siužete būtų pavaizduotas bažnytkaimis, toks, kokio piešinys kabėjo Kauno operos teatre. Po to ilgą laiką ekslibrisų nekūrė. Prie jų grįžo 1963 metais.

Iliustruodamas Žemaitę, specialiai etnografinės medžiagos nestudijavo. Atrodo, to jam ir nereikia. Atmintyje labai gerai išlikęs kaimo paveikslas. Leidykla pasiūlė iliustruoti Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“. Davė kelerius metus laiko. Kauno meno mokykloje veikė „Trijų tulpių“ korporacija. Ji rengdavo vakarus, iškilas į gamtą. Kai Kučas pradėjo mokytis, dailės mokykloje jau mokėsi Marija Račkauskaitė, būsimoji Petro Cvirkos žmona. Labai šmaikštaus liežuvio. Kučas sako, kad jo dabartinis mėgstamiausias grafikas yra Petravičius. Vytautas Kazimieras Jonynas visai nepatinka. Iš Petravičiaus darbų dvelkia nuoširdumu, jaukumu, šiluma. Dabartinė knyginė iliustracija yra aukšto lygio ir ryškių nacionalinio, liaudies meno bruožų. Mūsų menas eina ir turi eiti į pasaulį per nacionalinius savitumus. Dabartinis jaunimas gal kiek blaškosi. Prisižiūri pasaulinio meno reprodukcijų ir patys bando pamėgdžioti. Tačiau nieko gero nepadaro. Galų gale jie sugrįžta prie nacionalinio savitumo ieškojimų.

Kučas teigiamai atsiliepia apie Vytauto Kalinausko iliustracijas. Drąsus žingsnis. Bet iš meninės pusės – lyg ir esą trūkumų. Vienu žodžiu, Kalinauskas patinka ne visu 100 proc. Kompozicijos padarytos neprofesionaliai. Išblaškytos detalės. Kitaip būtų padaręs Stasys Krasauskas.

Mėgstamiausios knygos neturi. Kiek labiau patinka poezija, labiausiai – Justino Marcinkevičiaus.

 (Bus daugiau)

Related posts