BŪTIS: KULTŪRA, TRADICIJOS

JONO  PAULAUSKO

34/68

 2021 – 04 – 30

Atsiuntė JONAS PAULAUSKAS, www.dirst.lt

##

IN MEMORIAM

 Kultūros veikėjas, bibliofilas Vidmantas Staniulis

 Gimė 1950 m. gegužės 13 d. Kiaulupiuose (Sintautų valsč., Šakių raj.). Mokėsi Sintautų vidurinėje mokykloje, vėliau Kaune. Po mokslų sukūrė šeimą ir apsigyveno Kaune.

Iš pradžių pagarsėjo kaip knygų kolekcininkas bei bukinistas, jam priklauso garsus antikvarinis knygynas Vytauto prospekte Kaune, kurį žino visi antikvarinės knygos mylėtojai ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Tai unikalus antikvarinis knygynas, savo fonduose sukaupęs per 30 tūkst. senų knygų.

Vidmantas savo kelekcininko veikla yra padaręs didžiulę paslaugą Vilniaus universiteto bibliotekai, kuriai perleido itin retą leidinį – Danieliaus Kleino “Grammatica Litvanica. 1653. Compendium Litvanica – Germannicum. 1654.” Tai buvo konvoliutas, nes po odiniu viršeliu slėpėsi dvi Danieliaus Kleino knygos: 1653 m. lotynų kalba išleista pirmoji žinoma spausdinta lietuvių kalbos gramatika ir metais vėliau – vokiška gramatikos santrauka. Abi šios iš Tilžės kilusio lietuvių kunigo Danieliaus Kleino (1609-1666) knygos buvo išspausdintos Karaliaučiuje. D. Kleino “Gramatika” – tai XVII a. lietuvių tautos orumo ir savigarbos ženklas. Šio leidinio yra išlikę tik 5 egzemplioriai, kurie saugomi Tiūbingene (Vokietija), kitas Sankt Peterburge (Rusija), trečias – Čikagos Newberry bibliotekoje (JAV), ketvirtas –  Volfenbiutelyje (Vokietija), na ir Vilniaus universiteto bibliotekoje. Šis konvoliutas užėmė garbingą vietą greta Martyno Mažvydo “Katekizmo” ir kitų raritetų.

Jau pagarsėjęs antikvarinių knygų kolekcionavimu, pradėjo rūpintis XXVII knygos mėgėjų draugijos, kuri gyvavo nuo 1931 iki 1940 metų  Kaune atkūrimu. Ši draugija Vidmantui buvo gerai žinoma, ne vien dėl draugijos veiklos objekto (dailiosios knygos puoselėjimo), bet dar ir dėl to, kad jos vienu įkūrėjų buvo iš Sintautų kilęs pulkininkas leitenantas Vytautas Steponaitis, tuo metu dirbęs Kariuomenės štabo spaudos ir švietimo skyriuje. 1993 m. Kaune susibūrė iniciatyvinė grupė XXVII knygos mėgėjų draugijai atkurti, kuriai vadovauti ėmėsi bukinistas Vidmantas Staniulis. Jis kartu su kitu iniciatyvinės grupės nariu R. Adomavičiumi parengė atkurtosios draugijos įstatus. 1993 m. birželio 27 d. Kauno viešojoje bibliotekoje įvyko atkuriamasis XXVII knygos mėgėjų draugijos posėdis: atkurtosios draugijos pirmininku  buvo išrinktas Lietuvos teisės istorikas iš Vilniaus  Vytautas Raudeliūnas,  vicepirmininku – Vidmantas Staniulis.

Draugija ėmė kasmet per Spaudos dieną (gegužės 7-ąją) organizuoti visuomenei skirtas Knygos šventes, įvairias parodas, rengė geriausiai parengto ir išleisto bibliofilinio leidinio konkursus. Tokių konkursų nugalėtojais yra tapę savo leidinius pristačiusios Pasvalio M. Katiliškio biblioteka, Kėdainių M. Daukšos, Jonavos, Kauno rajoninė, Panevėžio ir Šiaulių apskrities bibliotekos, žurnalistas Vilius Kavaliauskas, poetė Dalia Teišerskytė, muziejininkas Virgilijus Poviliūnas, knygotyrininkas Domas Kaunas, taip pat „Atminties“, „Naujojo lanko“ , „Šviesos“ leidyklos ir kt.

Veiklusis kolekcininkas bei bukinistas Vidmantas jau pradėjo nebetilpti šių veiklų rėmuose, ėmė gilintis į bibliofilijos plačiaja prasme paslaptis. Siaurąja prasme bibliofilija (gr. Biblion –knyga + phileō – mėgstu) – tai kultūrinė veikla, skirta žinioms apie knygą kaupti ir sisteminti. Bibliofilijos sąvoką išplėtė ir gana tiksliai apibūdino Vladas Žukas, kuris savo knygelėje “Bibliofilija praeityje ir dabar” taip parašė: „Bibliofilija yra socialinis bei psichologinis visuomenės reiškinys, o knygų rinkimas – ne tik intelektualinės, bet ir komercinės veiklos sfera, turinti moralinį, etinį aspektą“. O knygotyrininkė dr. Alma Braziūnienė papildė: “Esminis bibliofilo bruožas – specifinis knygos instinktas, intuicija, kokią paprastai turi išsiugdę medžiotojai ar žvejai, ir apskritai individualus emocinis bibliofilo santykis su knyga. Šį jutimiškumą ypač pabrėžia fenomenologai. Taktilinė patirtis (knygos lytėjimas, pagarbus jos vartymas) žiūrint fenomenologiškai, yra vienas svarbiausių bibliofilinių potyrių: kaip tik taip, jutimiškai, subjektas atskleidžia savo ypatingą santykį su objektu – savąją knyga. Taip atsiskleidžia ir įsiprasmina svarbiausios bibliofilijos funkcijos: istorinė-socialinė (istorinės praeities įsisavinimas ir sklaida visuomenėje), kultūrinė-edukologinė (kultūros vertybių išsaugojimas ir perdavimas ateities kartoms), moralinė-estetinė (kultūros subjekto dvasinis intelektinis ir moralinis estetinis turtinimas). Taip išryškėja bibliofilijos, kaipo kultūros reiškinio fenomenas”.

Taip gimė knyga “Diagnozė: bibliofilija” (2010) –  bandymas per žinomų Lietuvos kolekcininkų ir su knyga susijusių žmonių samprotavimus suprasti bibliofilijos esmę ir filosofiją, atskleisti lietuviškosios bibliofilijos dvasią bei tradicijas. “Tikiuosi, jog šis leidinys paskatins domėjimasi knygomis, o gal ir susargdins reta bei tauria liga – bibliofilija”,- per vieną knygos pristatymą vylėsi knygos sudarytojas V.Staniulis. Ir neapsiriko: šios knygų išleidimas davė impulsą platesnei diskusijai apie bibliofilijos misiją: nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. buvo pristatomas Ingos Berulienės ir Justino Lingio sukurtas keturių TV laidų ciklas „Diagnozė – bibliofilija“, skirtas knygos istorijos ir kultūros populiarinimui. Jeigu paprastai bibliofilas apibrėžiamas kaip knygos draugas, tai Lietuvoje susiformavo požiūris į bibliofiliją kaip į kultūrinės veiklos sritį ir knygų kolekcininko saviraiškos būdą, pabrėžiamas kolekcininko kaip kūrėjo vaidmuo.

Vidmanto Staniulio nuveikti darbai leidžia jį vadinti Bibliofilu iš didžiosios raidės. Daug ką pasako jo leidybinė veikla: yra išleidęs per 40 įvairių knygų, iš kurių  svarbesnės: Prano Antalkio „Trečdalis atskilusio mėnulio virš Lietuvos“ (1994),  Chuano V. Spitrio „Pirmieji pasaulio tautų spausdinti leidiniai“ (2002), Akselio Miuntės „Knyga apie žmones ir žvėris“ (1995), XXVII knygų mėgėjų draugijos Metraščio I-III tomai (2004), M. Puodžiukaitienės „Sintautų mokyklos šviesa“ (2004), M. Puodžiukaitienės „Rašytojas ir švietėjas kunigas Antanas Tatarė“ (2005), albumas „Moterys, arba cherchez la femme“ (2007), albumas „Šventiniai atvirukai“ (2007), „Lietuvių kalbos istorija” (2008), albumas „Tarpukario šeimos“ (2008), M.Puodžiukaitienės ir V.Staniulio „Muziejus. Kultūros vertybės. Žmogus“ (2009), faksimilinis 1818 m. Kristijono Donelaičio „Metai“ leidinys (2010), autorių kolektyvo “Diagnozė: bibliofilija” (2010), Š. Šimkevičiaus „Ne vien duona žmogus sotus“ (2011), autorių kolektyvo „Šalis ta Lietuva vadinas“ (2014), Š. Šimkevičiaus „Dzūkijos spaudos keliais“ (2014), vieni paskiausių leidinių –  2018 metais perleistos unikalios ir labai Lietuvai reikšmingos knygos: Radvilos Našlaitėlio „Kelionė į Jeruzalę“ (1602 m.) ir Kazimiero Semenavičiaus „Didysis artilerijos menas“ (1650 m.) lotynų kalba ir kt.

Nesvetimas Vidmantui ir mecenavimas. Jis sako: “yra tokia lotyniška patarlė: „Do ut des” (Duodu, kad gaučiau). Tame yra tiesos, tačiau tai ne apie piniginius dalykus. Pirmiausia reikia išsiugdyti supratimą, kad tai verta daryti, nes, pavyzdžiui, dovanotas daiktas amžiams lieka kažkurioje institucijoje (aišku, jeigu nebus sunaikintas karų ar pan.) ir visada liudys tą žmogų“.

Lietuvoje nėra kultūros mecenavimo tradicijų, tad ir kalbėti tegalima apie pavienius mecenavimo atvejus. Keletas pavyzdžių: sostinėje atkuriamiems Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmams padovanojo vertingas ir retas knygas: teologo, jėzuito Mykolo Radau retorikos paskaitų leidinį „Orator extemporaneus, seu artis oratoriae breviarium bipartitum…“ ( Leipcigas, 1664), Augustas Liudvikas von Schlözer „Lietuvos, Kuršo ir Livonijos istorija“ (Halė, 1785).

2009 m. kovo 14 d. Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje organizavo labdaringą senųjų knygų aukcioną „Auctio bonitatis librorum antiquorum“, skirtą padėti A.Adamkienės paramos ir labdaros fondui, šefuojančiam Lietuvos kaimo mokyklas. Šis aukcionas pasižymėjo labai retomis ir vertingomis knygomis, pvz. tarp jų: Petro Dusburgo „Chronicon Prussiae“ 1679 m., (pradinė kaina 18 tūkst. litų),  Konstantino Sirvydo „Dictionarium trium lingvarum“ 1713 m. (pradinė kaina 4,5 tūkst. litų), Erazmo Deziderijaus Roterdamiečio „Libellus“, išleistos 1529 metais. (pradinė kaina 30 tūkst. litų).

Pažymėtinas faksimilinis 1818 m. Kristijono Donelaičio „Metai“ leidinys (2010) : buvo išleista 2 tūkst. egz, iš kurių apie 1,5 tūkst. padovanoti visoms Lietuvos ir lietuviškoms mokykloms užsienyje.

Lietuvos jubiliejaus proga Raseinių krašto muziejui padovanojo skulptoriaus Vytauto Košubos sukurtą žymaus poeto Maironio biustą.

Būtų galima vardinti ir vardinti daug gerų Vidmanto padarytų darbų. Bene pats svarbiausias iš paskesniųjų – tai paminklo zanavykų poetui Pr.Vaičaičiui pastatymas. Visiems naujausiųjų laikų istorijoje išliks poeto Pr.Vaičaičio paminklo atidengimo 2013 m. rugsėjo 21 d. Sintautuose iškilmės. Skulptūros sukūrimo ir pastatymo iniciatyvos ėmėsi specialus Paminklo poetui P.Vaičaičiui fondas (valdyba V.Staniulis, J.Jacevičius, V.Girdauskas), kūrinio autorius skulptorius J. Šlivinskas. Visos paminklo pastatymo peripetijos įdomia forma aprašytos autorių kolektyvo knygoje „Šalis ta Lietuva vadinas“ (2014), kurią dovanų gavo visi paminklo pastatymo rėmėjai.

Pasitikdamas savo 70-mečio jubiliejų Vidmantas sakėsi dar turįs jėgų bei energijos, tačiau paklaustas apie ateities planus tik mįslingai nusišypsojo ir jų neatskleidė. Deja, netikėtai  mirtis nutraukė svajones, teko palikti nepabaigtus darbus, 2021 m. sausio 2-ąją jo gyvybė užgeso Kauno klinikose. Užuojautą artimiesiems dėl šios didžiulės netekties pareiškė daug draugų bei pažįstamų, tarp jų ir bibliofilijos kolega Lietuvos Respublikos Prezidentas dr.Gitanas Nausėda.

Amžino poilsio atgulė Tabariškių kapinėse (Ringaudų seniūnija, Kauno rajonas).

Juozas Jacevičius