BŪTIS: KULTŪRA, TRADICIJOS

GINTAUTO ČERNECKIO

18

Portale publikuota: 2021 – 05 – 11

SIMONO DAUKANTO BIBLIOFILŲ KLUBO LAIKRAŠTIS *2020 M. GRUODŽIO 26 D. ŠEŠTADIENIS * ISSN 1392 – 9100 * NR. 10 

GINTAUTAS ČERNECKIS

Žmogus šviesybės laiptuose

Lakonikos

Plungės krašto šviesuoliams

***

Negavęs Žemaičių vyskupystės,

Krizostomas Gintila

sukūrė knygų karaliją

ir daugiau atsirado šviesos.

***

Jei kas išmokė kuliškius

skaityti žemaitiškai,

tai kunigas Skrodzkis,

garbingas jo vardas.

***

Kunigaikštienė Marija Oginskienė,

parengusi daraktores,

vykdė švietėjišką misiją

išlaikomoje vaikų prieglaudoje.

***

Darbštuolis Feliksas Sragys

rinko žodžius

Lietuvių kalbos žodynui

ir rašė bažnytines knygas.

***

Lietuviškos kultūros apaštalas

rašytojas Vaižgantas,

įsitraukęs į knygnešystės sąjūdį,

priartino tėvynės laisvės dieną.

***

Rusijos caro valdžia

neužgesino lietuvybės

bebaimės knygnešės

Magdalenos Bonkutės širdyje.

***

Kaip vėją laukuose

caro žandarai vaikėsi

knygnešį Jurgį Gudą,

jo kulkos neparklupdė.

***

Kovo šešioliktąją

uždegta žvakė ant kapo

priminė Rozaliją Lukošiūtę,

pasišventusią knygnešę ir daraktorę.

***

Savo gyvenime ir kūryboje

rašytoja Šatrijos Ragana

aukštino žmogaus didėjimą

iš vidaus.

***

Lietuviškų pradžios mokyklų

ir „Saulės“ gimnazijos steigėjas

kanauninkas Jonas Senkus

nusipelnė šviesuolio vainiko.

 ***

Tik iš baltų

bitininkų gyvenimo būdo

galėjo rastis

Katkaus „Balanos gadynė“.

***

Rašytoja Sofija Čiurlionienė

saugojo motinos kalbą

kaip amžinąją ugnį,

kad ji neužgestų.

***

***

Dievdirbio sūnus

Kazys Varnelis

padovanojo Lietuvai

viso gyvenimo kūrinį.

***

Tėvas Stanislovas

traukė žmones

kaip išminties žibintas,

šviečiantis tamsoj.

***

Istorikas Zenonas Ivinskis

įtikėjo lietuvių tauta,

kad ji neišnyks

tautų margumyne.

***

Rašytoja Žemaitė

pribloškė skaitytojus

gyvu žodžiu

ir buities vaizdo galia.

***

Atsidūręs svetur,

Ignas Končius

nepamiršo koplytėlių drožybos

ir parašė „Žemaičių šnekos“.

***

Dvasios karalių

Vytautą Mačernį

pakirto sviedinio skeveldra,

bet ne jo poeziją.

***

***

Ne iš Sibiro tremties

muziejininkas Juozas Mickevičius

išmoko rinkti tautosaką

ir tėviškės istorijas.

***

Ligos nepalaužtas,

bet sovietų nukankintas

Pranas Genys pastatė „Alką“,

paminklą sau ir žemaičiams.

***

Mieste žiburys atsirado,

kai lietuvių kalbos tyrinėtojas,

mokytojas Juozas Tarvydas

pasiūlė įkurti „Plungiškių draugiją“.

***

Sugrįžęs iš sovietų tremties,

filosofas Pranas Mantvydas

nepatikėjo tėvynės kapu,

širdyje ji buvo gyva.

***

Nusipelnęs fizikos mokslui

akademikas Adolfas Jucys

dirbo tėvynei

kaip jos ištikimas sūnus.

***

Iš Vytauto Mačernio vizijų

žemaičių metraštininkas

Konstantinas Bružas

sukūrė akmeninę knygą.

***

***

Sovietų režimo sargai

nusavino Vytauto Martinėno

„pavojingus“ eilėraščius,

bet poetas išleido „Prasmės elegiją“.

***

Kraštotyrininkė Eleonora Ravickienė

išpuoselėjo atminties sodą,

kad ateinantieji neklaidžiotų,

kilnus jos atsisveikinimas su tėvyne.

***

Pasukusi mokslo keliu,

pedagogė Elena Adomavičienė

sugrįžo prie poezijos

ir atidarė „ Patirties skrynelę“.

***

Mokytoja iš pašaukimo

Jadvyga Čekavičiūtė

išdalino gerumą mažutėliams

kaip širdis liepė.

***

Iš ilgesio aukštesniam gyvenimui

lituanistas Kazys Adomavičius

subūrė plungiškius literatus

ir puoselėjo menišką žodį.

***

Toks neužmirštamas

Poetės Birutės Lengvenienės

bučinys – autografas

jos dovanotoje knygoje.

***

 (Bus daugiau)