BŪTIS: KULTŪRA, TRADICIJOS

GINTAUTO ČERNECKIO

19

Portale publikuota: 2021 – 05 – 22

SIMONO DAUKANTO BIBLIOFILŲ KLUBO LAIKRAŠTIS *2020 M. GRUODŽIO 26 D. ŠEŠTADIENIS * ISSN 1392 – 9100 * NR. 10 

DAIVA NARBUTIENĖ,

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus vedėja

Pro cenzūros kilpas praslydęs leidinys – „Žemlapis lietuviškai latviško krašto“

Prieš 120 metų, 1900- ųjų vasario mėn., lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo metu, Sankt Peterburge, Aleksejaus Iljino kartografijos įmonėje, Antano Macijausko (1874–1950) lėšomis buvo išspausdintas jo paties parengtas „Žemlapis lietuviškai latviško krašto“. Tai pirmasis Lietuvos žemėlapis lietuvių kalba. Jo vietovardžiai ir legenda išspausdinti lotynišku šriftu. Pasak Vaclovo Biržiškos, šis leidinys pramušęs „juridinę sieną, kuria buvo aptverta lietuvių spauda“, ir paruošęs „dirvą spaudai grąžinti“. Unikalus šio 2000 egzempliorių tiražu išėjusio litografinio žemėlapio egzempliorius su leidėjo dedikaciniu įrašu Jonui Basanavičiui (1851– 1927) saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.

Inžinierius mechanikas ir statybininkas, publicistas, vertėjas, rašytojas, leidėjas, visuomenės veikėjas bei mokslininkas Antanas Macijauskas gimė 1874 m. kovo 18 (naujuoju kalendoriumi – 31 d.) Pasvaliečių kaime, Pabiržės valsčiuje, Panevėžio apskrityje (dabar – Biržų rajonas). 1893 m. Macijauskas įstojo į Sankt Peterburgo technologijos institutą studijuoti mechaniko technologo specialybės. Dar studijuodamas, nuo 1895 m. bendradarbiavo draudžiamoje lietuvių periodinėje spaudoje, taip pat aktyviai įsitraukė į lietuviškų organizacijų veiklą, globojamą ten seniai gyvenusio ir Sankt Peterburgo viešojoje bibliotekoje dirbusio lietuvių bibliografo ir etnografo Silvestro Baltramaičio (1841–1918). Su juo jaunasis Macijauskas dažnai bendraudavo. Manoma, kad kaip tik ši asmenybė paskatinusi Macijauską parengti ir išleisti lietuvišką žemėlapį.

Antanas Macijauskas (1874–1950). Iš: Lietuvos albumas. Kaunas, 1921

1898 m. baigęs studijas, Macijauskas kurį laiką aktyviai dirbo Labdaringoje lietuvių ir žemaičių draugijoje apmokamu valdybos nariu. 1899 m. pradžioje jam pasisekė gauti valdišką darbą Sankt Peterburgo Mikalojaus geležinkelio valdyboje. 1901 m. balandžio mėn. tapo Petro Vileišio (1851–1926) mechaninių dirbtuvių Vilniuje vedėju. 1902 m. pabaigoje persikėlė į Rygą ir čia 1904 m. lapkričio mėn. įsteigė lietuviškų leidinių knygyną (veikė iki 1920 m.). Pasirašinėdamas įvairiausiais slapyvardžiais ir slapyraidėmis, kūrė ir leido populiarias knygeles geografijos, istorijos, sveikatos apsaugos temomis, mokė tautiečius laiškų rašymo etikos, rinko lietuvių liaudies dainas, rašė prozos kūrinėlius, vertė užsienio autorių raštus.

Gyvendamas Latvijos sostinėje, Macijauskas epizodiškai dirbdavo ir Lietuvoje. XX a. 1 deš. Kaune veikė jo knygynas, nuo 1912 m. jis – Lietuvių mokslo draugijos narys. Iš Rygos į Lietuvą Macijauskas visiškai persikėlė 1913 m., kuomet Šeduvoje įsteigė mechanikos dirbtuvę. 1914 m. buvo mobilizuotas į kariuomenę ir trejus metus praleido Turkestane. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžęs į Lietuvą dirbo Lietuvos pramonės ūkyje: 1919–1930 m. ėjo aukštas pareigas Susisiekimo ir Vidaus reikalų ministerijose. Gyvenimo saulėlydis buvo labai liūdnas: vienišas ir apleistas mirė 1950 m. kovo 28 d., palaidotas Pabiržėje. 2004 m. Pabiržės miestelyje jam pastatytas paminklas – Gedimino Piekuro sukurta skulptūra.

Apie pirmąjį originalų lietuvišką žemėlapį ir politines su jo pasirodymu susijusias aplinkybes, t. y. vadinamąją Antano Macijausko bylą, yra paskelbta nemažai darbų. Daugumoje jų remiamasi ir paties Macijausko spausdintais prisiminimais. Dar 1929 m. V. Biržiškos „Lietuvių bibliografijos“ trečiojoje dalyje pateikiamas išsamus bi¹bliografinis šio žemėlapio aprašas. Apie šią bylą rašė D. Deksnytė (1959)¹, A.Tyla (1972)², V. Merkys (1978)ᴲ. Išeivijoje išsamų Lietuvos lietuviškosios kartografijos tyrimą atliko P. Reklaitis⁴. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atsirado naujų tyrimų, skirtų A. Macijausko asmenybei ir darbams.

XIX a. paskutiniame ketvirtyje lietuvių tautinio atgimimo sąjūdis iškėlė poreikį turėti tiek Didžiosios, tiek Mažosios Lietuvos žemėlapius su lietuviškų formų vietovardžiais. Anot P. Reklaičio, tokia mintis galėjusi kilti aušrininkams⁵. O, kaip žinoma, vienu iš idėjinių jų vadų ir buvo J. Basanavičius. Tad lemtingas sutapimas, kad iki mūsų dienų išliko būtent šiai asmenybei dedikuotas pirmojo originalaus lietuviško žemėlapio egzempliorius.

1921 m. žurnale „Mūsų senovė“ pats „Žemlapio“ leidėjas prisimins, kad „vargais negalais pasisekė inž. A. Maciejauskui praslysti pro cenzūros kilpas ir atspausdinti Lietuvos žemlapį lotynų raidėmis Peterburge Iljino litografijoje“. Bet praėjus 8 mėn. Vyriausioji spaudos reikalų valdyba susigriebė ir dar nespėtą išplatinti tiražą (1186 egz.) konfiskavo. Tuomet A. Macijauskas kreipėsi į vidaus reikalų ministrą su prašymu panaikinti nutarimą dėl žemėlapio konfiskavimo ir grąžinti jam nusavintus egzempliorius. Bet šiuo kreipimusi nieko nepasiekęs, 1901 m. gegužės mėn. Macijauskas padavė Senatui ieškinį, kad iš Vilniaus generalgubernatoriaus, Vyriausios spaudos reikalų valdybos viršininko, kunigaikščio Nikolajaus Šachovskojaus būtų išreikalauta 1200 rublių suma nuostoliams padengti. Šios bylos Senate metu advokatai Augustas Kaminka ir Maksimas Ganfmanas įrodė, kad lietuviškos spaudos draudimas neturi įstatymo galios. Taigi 1902 m. pabaigoje Senatas pripažino neteisėtais aplinkraščius, draudžiančius lotynų raides, ir patenkino Macijausko reikalavimą. Bet N. Šachovskojus nenusileido. 3 m. vykęs procesas baigėsi Macijausko pergale. „Taip Rusijos Senatas tarė paskutinį žodį mūsų spaudos reikalu 1904 m. gegužės 10 dieną, gi 2 savaitėm anksčiau (24 balandžio) caras suteikė mums „malonę“ ir leido spaudai prisikelti iš grabo“, – šitaip „Mūsų senovėje“ baigė savo pasakojimą A. Macijauskas⁶ . O ieškovui sutikus, buvo sumokėta pusė reikalaujamos sumos – 600 rublių.

Vos išėjęs, „Žemlapis“ buvo iš karto pastebėtas to meto spaudos. Bitėnuose pas Martyną Jankų leidžiamo mėnesinio laikraščio „Saulėteka“ 1900 m. (nr. 4, p. 128) išspausdinta žinutė „Lietuwiszkas žemlapis“. Jos spėjamas autorius Kristupas Lekšas (1892–1941), apibūdinęs žemėlapio pasirodymo aplinkybes ir jo fizinę charakteristiką, teigiamai įvertino šį leidinį, pabrėžė, jog vietovardžiai esantys „tikrai lietuviškai užrašyti“.

Tų pačių metų balandžio 6 d. Čikagoje išėjęs savaitraštis „Lietuva“ pirmajame puslapyje kur kas išsamiau pristatė žemėlapį, nurodant, kad jame „paženklinti geležinkeliai, plentai ir kiti svarbesni keliai“, o Lietuvos ir Žemaitijos dalyje „paženklinti ne tik miestai, bet ir beveik visi bažnytkiemiai“, taip pat – didesni ežerai ir upės. Vėlgi pastebima, kad „vietų vardai visi grynai lietuviški“. Šiame Amerikos lietuvių savaitraštyje optimistiškai konstatuojama: kadangi ant žemėlapio nesą cenzūros leidimo ženklo, o pats spaudinys platinamas Sankt Peterburge, tai esą reiškia, kad maskoliška valdžia darosi nuolankesnė lietuviškai spaudai ir, jei leidusi „atmušti“ žemėlapį, tai tikėtina, kad nesą pamato drausti ir knygų spausdinimo.

Tilžėje leidžiamas mėnraštis „Varpas“ 7-ajame tų pačių (1900) metų numeryje išspausdino Prano Ašakaičio (t. y. Prano Mašioto, 1863–1940) recenziją „Pasirodžius „Žemlapiui“ pono Maciejevskio“ (p. 83). Joje žemėlapis vertinamas kritiškiau: teigiama, kad daugelis vardų užrašyta klaidingai, nes esą „stačiai“ išverstos iš „rusiško“ leidinio. Anot recenzento, klaidų būtų mažiau, jei tokį darbą kaip šis atliktų ne vienas žmogus, o visas kolektyvas, kreipiantis į vietinius gyventojus, kurie atsiųstų geografinius pavadinimus, užrašytus vietos tarme, o jau tuomet jiems pritaikyti „literatūros rašybą“.

Dar griežtesnis ir reiklesnis lietuviško žemėlapio kritikas buvo kunigas Adomas Jakštas (1860– 1938). Jis Tilžėje leidžiamame „Tėvynės sarge“ 1900 m. (nr. 4/5) išspausdino 5 puslapius (p. 2–6) apimančią „Žemlapio“ recenziją, kurioje Macijauskui buvo priekaištaujama dėl kalbos klaidų ir kitų trūkumų. Išvardijęs miestelius, nepaminėtus „Žemlapyje“, A. Jakštas supeikė vietovardžius, kurie, kritiko galva, turėtų skambėti kitaip: „Vardus inž. M. padėjo daugiausiai stačiai lenkiškus, prikerdęs tik lietuviškas galūnes. Tokių sudarkytų vardų pasergėjome štai daugiaus, nei pusantro šimto“. Griežtojo vertintojo nuomone, vardus esą privalu rašyti taip, „kaip vietiniai žmonės ištaria“. Todėl žemėlapyje vietoje užrašytų „Darbenai“ turį būti „Darbienai“, vietoje „Joniszkelis“ – „Janiszkelis“, vietoje „Salantai“ – „Salontai“, vietoj „Viekszniai“ – „Vieksznė“ ir t. t. Galiausiai recenzentas, pagyręs spaudinio poligrafinę kokybę, negailestingai konstatavo, kad jo turinys esąs nieko vertas.

Šiandien „Žemlapis“ yra bibliografinė retenybė. Lietuvos nacionalinės bibliografijos duomenų banke randame užfiksuotas tik 4 bibliotekas, saugančias šį kartografijos spaudinį. Tai Vilniaus universiteto, Sankt Peterburgo valstybinio universiteto, Tartu universiteto ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos. Pastarojoje saugomi net 2 Macijausko „Žemlapio“ egzemplioriai. Vienas iš jų mums ypač įdomus – su parengėjo autografu. Šį egzempliorių Macijauskas paskyrė daktarui J. Basanavičiui. Jame užrašyta: „Guodotinam viengenčiui p. J. Basanavičiui nuo išleidėjo. A. Macijauskas. 1900 12///III Ptrp.“ Kaip rodo data, autorius savo kūrinį J. Basanavičiui užrašė praėjus vos mėnesiui nuo jo išleidimo.

Nors leidinio recenzijos nebuvo malonios, bet po pirmojo originalaus Lietuvos žemėlapio lietuvių kalba pasirodymo kilo sujudimas dėl tinkamos lietuviškų vietovardžių rašybos. Aktyviausias buvo Vaižgantas, parengęs ir 1904 m. Amerikos lietuvių periodiniame leidinyje „Dirva-žinynas“ publikavęs pirmą lietuviškų Lietuvos geografinių vardų sąrašą⁷. Macijauskas taip pat neapleido šio reikalo: 1905 m. savo leidykloje Rygoje jis išspausdino vadovėlį „Pradinė geografija“, kuriame paskelbė sumažintą ir pataisytą 1900 m. žemėlapio variantą, pavadintą „Žemlapis Lietuvos“.

Antano Macijausko parengtas ir išleistas pirmasis Lietuvos žemėlapis lietuvių kalba atliko politinę ir kultūrinę misiją. Todėl šiandien šis spaudos paminklas nusipelno būti įrašytas į svarbiausių Lietuvos kultūros paminklų sąrašą ir kasmet prisimenamas gegužės 7-ąją – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.

¹Deksnytė, Danguolė. Pirmieji Lietuvos žemėlapiai su lietuviškais vietovardžiais (1900–1920). Geografinis metraštis, 1959, [t.] 2, p. 407–415.

²Tyla, Antanas. Mėginimai legaliai leisti lietuviškus leidinius spaudos draudimo metu. Iš: Iš lietuvių kultūros istorijos. T. 7, Spauda ir spaustuvės. Vilnius: Mintis, 1972, p. 7–85.

ᴲMerkys, Vytautas. Nelegalioji lietuvių spauda kapitalizmo laikotarpiu (ligi 1904 m.): politinės jos susikūrimo aplinkybės. Vilnius: Mokslas, 1978. 274 p.

⁴Reklaitis, Povilas. Lietuvos lietuviškosios kartografijos pradžia: 1898–1917. Lituanistikos darbai (Čikaga), 1973, t. 3, p. 251–263.

⁵Reklaitis, Povilas. Op. cit., p. 251.

⁶Macijauskas, Antanas. A. Maciejausko byla del spaudos grąžinimo. Mūsų senovė, 1921, t. 1, kn. 1, p. 83–88.

⁷Vaižgantas. Sanraszas geografiszkųjų Lietuvos vardų / Vaiszgantas. Dirva– Žinynas, 1904, nr. 1, p. 35– 64; nr. 2, p. 3–29.

 (Bus daugiau)