BŪTIS: KULTŪRA, TRADICIJOS

GINTAUTO ČERNECKIO

20

Portale publikuota: 2021 – 06 – 07

SIMONO DAUKANTO BIBLIOFILŲ KLUBO LAIKRAŠTIS *2020 M. GRUODŽIO 26 D. ŠEŠTADIENIS * ISSN 1392 – 9100 * NR. 10 

ARVYDAS PACEVIČIUS,

Martyno Mažvydo bibliofilų klubo narys

Senųjų bibliotekų Žemaitijoje tyrinėjimai bibliofiliniu požiūriu: dominikono Kazimiero Kontrimo (1800–1865) atvejis

Senųjų bibliotekų istoriniai tyrimai per pastaruosius 20 metų labai išsiplėtė. Minėtini ne tik knygos istorijos¹ ir kiti darbai, bet ir šaltinių publikacijos, atskleidžiančios naujų faktų apie knygos kultūros sklaidą senojoje Lietuvos visuomenėje. Žemaitijos kultūros lauko tyrimų požiūriu aktualūs senųjų spaudinių katalogai, straipsniai mokslinėje ir populiarioje spaudoje² , biografistikai skirtos studijosᴲ ir kt. darbai.

Tiesa, daugelyje šių tyrimų bibliofilinis aspektas, išryškinantis individualų, unikalų knygų rinkinio savininko santykį su biblioteka, kolekcionavimu, skaitymu nėra aiškiai artikuliuotas ir vyraujantis. Kodėl? Manau, dėl itin sudėtingų, daugeliu atvejų tarpdalykinių, bibliofilijos kaip reiškinio tyrimų, taip pat nepakankamo tyrimų prieigos ir metodų išmanymo bei šaltinių ištirtumo panaudojimo. Esminis bibliofilijos požymis yra ne tik ir ne tiek kryptingas tam tikros rūšies knygų komplektavimas ir atranka, bet kompleksinė kūrybinė veikla: ,,bibliofilija yra kultūrinė veikla, skirta žinioms apie knygą kaupti ir sisteminti kryptingai kuriant asmeninę biblioteką“. Akivaizdu, kad taip suvokiant bibliofiliją, senųjų bibliotekų Žemaitijoje, kaip ir kitame istoriniame regione, tyrimai negali išvengti klausimų apie rinkinio savininko asmenybės bruožus, visuomeninės veiklos aspektus ir kitų knygotyrinei biografistikai priskiriamų dalykų: kokie buvo bibliotekos kūrimo motyvai? Kas skatino rinkti tam tikros rūšies knygas? Kokius asmenybės bruožus atskleidžia bibliotekos sudėtis ir išlikęs knyginis paveldas?

Kita vertus, neretai negalime griežtai atskirti institucinio ir asmeninio knygų rinkinio. Žemaičių vyskupystės parapijų bibliotekų 1675–1677 m. tyrimai, remiantis vizitacijų aktais, parodė, kokie reti ir menki potridentinėje ir potvaninėje Žemaitijoje buvo knygų rinkiniai, o didesnių bibliotekų atvejai sietini su išsilavinusiu klebonu, jo moksliniais, intelektiniais pomėgiais, gal net bibliofilinės veiklos apraiškomis. Pavyzdžiui, Salantų parapijos bibliotekoje 1677 m. gegužės 3 d. buvo 32 knygos: be mišiolų, agendų, psalmynų, metrikų, iždo surašymo ir kt. dalykinės raštijos čia aptinkame teologijos, retorikos, gramatikos, epistolografijos, žymių XVI–XVII a. humanistų Justo Lipsijaus, Roberto Turnerio, Didaco Stellos ir kt. veikalų, rodančių ,,velionio kunigo“ išsimokslinimo lygį⁵ . Nepavarčius minėtų knygų, stokojant biografinių duomenų apie savininką, kalbėti apie bibliofilijos apraiškas Salantų parapijoje būtų sudėtinga, bet pagrindas tirti yra. Deja, nežinoma, kuriam iš klebonų minėtos knygos priklausė (greičiausiai ne Stanislovui Lavrinovičiui Pošilskiui ir ne Melchiorui Lavrinovičiui Pošilskiui⁶ , o mažai žinomam kunigui Kibartui⁷).

Kontrimų šeimos antkapis Rasų kapinėse Vilniuje. Lilios Kowkiel nuotr.

Svarbu, kad atlikus Žemaičių vyskupystės parapijų bibliotekų tyrimą, jau galime jas lyginti su atitinkamomis bibliotekomis Vilniaus vyskupystėje, atsiveria erdvės apibendrinimams ir netgi sintezei. Aristokratijos, taip pat stambesnės bajorijos kolekcionavimo paskatas XVIII a. pab.‒ XIX a. asmeninių bibliotekų Gardino apskrityje tyrinėtoja Lilija Kowkiel taip apibūdino: ,,Rinkti knygas vienus skatino nuobodulys, socialinėje aplinkoje vyravusios mados bei Švietimo epochos ideologija, kitus – akivaizdus kontakto su spausdintu žodžiu poreikis. Kai kurie užsiėmė – daugiau ar mažiau diletantiškai – mokslais ir literatūra. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų, stokojant valstybės paramos, kai kurie tapo menų ir mokslų mecenatais“⁸.

Svarbu, kad aristokratija rinkinius traktavo kaip neatskiriamą giminės ar šeimos turto dalį, jam skirdavo specialias patalpas, įdarbindavo bibliotekininką, taigi šioje aplinkoje kolekcionavimas apibūdintinas kaip tradicijos tąsa ir rinkinių konservavimas. Vidutinė bajorija, taip pat dvasininkija, ir ne tik bažnyčios hierarchai, bet ir eiliniai kunigai, praradus valstybingumą, atsigręžė į praeities paminklus, domėjosi senais krašto spaudiniais, bibliotekose ieškojo retų knygų ir jas kolekcionavo. Kartais šis domėjimasi virsdavo bibliofilijos požymių turinčia veikla: ryškus atvejis – Jonas Krizostomas Gintila ir jo biblioteka⁹, Jurgis Pliateris ir jo lituanistinė kolekcija, galbūt ir Jurgis Ambraziejus Pabrėža ir jo knygų rinkinys¹⁰. Dėmesį istorijai, kultūriniam paveldui lydėjo į(si)bajorinimo procesai, kurie atsispindi ir kolekcionavimo madose – knygos ženklinamos asmeniniais antspaudais, ir tai būdinga ne tik aristokratijai, bet ir eiliniams bajorams, dvasininkamas ar kitiems su bajorija besitapatinusiems asmenims. Pavyzdžiui, istoriografijoje neeksploatuotas Fabijono Barkausko, bernardino ir architekto knygos antspaudas, galbūt signalizuojantis buvus kryptingai surinktą kolekciją. Menkiau žinomas kunigo, dominikonų vienuolio Kazimiero Kontrimo atvejis, kurį čia aptarsime išsamiau.

Kazimieras Kontrimas (1800–1865), ilgametis kunigas Vereikiuose (lenk. Werejki), Volkovysko apskrityje, buvo sukaupęs nemažą (spėjama, daugiau kaip 200 tomų) knygų rinkinį. Didesnioji šio rinkinio dalis (apie 100 tomų) saugoma Gardino Istorijos-archeologijos muziejaus Senų spaudinių ir retų knygų skyriuje¹¹, dalis knygų aptinkamos Vilniaus bibliotekose. Kolekcija įdomi ne tik savo sudėtimi, bet ir knygų nuosavybės ženklais – beveik visos jos paženklintos K. Kontrimo antspaudu, o kai kurios – ir nuosavybės įrašais. Žymėtina, kad šis Kontrimų antspaudas buvo žinomas Vincui Kisarauskui. „Lietuvos knygos ženklų“ žinyne šalia K. Kontrimo knygos antspaudo, kurio ovalaus rėmelio viduje pavaizduotas karūnuotas skydas su Kontrimų herbu, pateiktas ir labai panašus Antano Konstantino Kontrimo knygos antspaudas¹².

Kas sieja K. Kontrimą su Žemaitija? Dar Egidijus Aleksandravičius nustatė, kad Kontrimų valdos XVII–XVIII a. buvo Žemaitijoje, ir tik paskui jie įsigijo dvarų dabartinės Baltarusijos teritorijoje (pvz., kitas K. Kontrimas, Vilniaus universiteto adjunktas ir bibliotekininkas, tikriausiai gimė Bohdanovo dvare prie Ašmenos apie 1776 m.; mirė ir 1836 m. palaidotas Šiluvoje; turėjo knygų rinkinį, kurį dovanojo Vilniaus universiteto bibliotekai¹ᴲ). Heroldijos departamento dokumentuose, saugomuose Lietuvos valstybės istorijos archyve, yra kelių Kontrimų šakų genealogijos įrodymai. Galimą bendravardžių ir bendrapavardžių Kontrimų kraujo ryšį dar reikia tirti. Bet čia bene svarbiau yra tai, kad mūsų aptariamas asmeninės bibliotekos savininkas, be kita ko, yra dirbęs mokytoju Žemaičių Kalvarijos mokykloje – 1832–1834 m. jis čia dėstė lenkų ir lotynų kalbas. Minėtos mokyklos metraštyje, saugomame Krokuvos dominikonų archyve, nurodyta, kad „1832 m. mokslo metai prasidėjo rugsėjo 1 d. po infirmacijos ir mokytojo Jo Mylistos Kazimiero Kontrimo pranešimo „Apie mokslo ir elgesio ryšį“¹⁴. Kaip rodo bažnytiniai kalendoriai ir dominikonų vienuolijos kapitulų medžiaga, K. Kontrimas 1824 m. studijavo Ostrovnos (Ostrowna) vienuolyno noviciate, kur minimas tarp 34 brolių klierikų novicų (Fratres Clerici Novitii)¹⁵. Jis 1825 m. buvo priimtas į dominikonų vienuoliją, 1827/1828 m. m. Gardine studijavo filosofiją. Žymėtina, kad čia veikė muziejus ir puikiai sukomplektuota biblioteka, galėjusi tapti impulsu kolekcionuoti, neatmestina ir bibliofilo Dominiko Sivickio ir kt. dominikonų pavyzdžio įtaka. Po minėtos pedagoginės karjeros Žemaitijoje, ilgam, iki gyvenimo pabaigos, išvyko į Gardino guberniją, kur 1838–1840 m. buvo kapelionu Krasnike (Gardino dekanate, kartu vienuoliu Slanimo dominikonų vienuolyne; nuo 1841 m. (matyt, iki mirties) – kapelionu Vereikiuose (Volkovysko dekanatas).

Mokytojavimo Žemaičių Kalvarijoje faktas, matyt, buvo labai svarbus tiek K. Kontrimui, tiek jo giminėms. Mat nors mirė dabartinėje Baltarusijoje, Vereikiuose, palaidotas buvo Vilniuje Rasų kapinėse, šeimos kape. Paminkle įrėžtas užrašas skelbia: „Kunigas Kazimieras Kontrimas, Šv. Dominiko vienuolijos vienuolis, buvęs Žemaičių Kalvarijos mokyklos profesorius, 1800 †1865 Vereikiuose, kartu su savo broliu Juozapu, buvusiu Gardino magistrato archyvistu, mirusiu Gardine, su žmona Klementina“¹⁶.

Kazimierui Kontrimui priklausiusios knygos „Viennis memorabili turcarum obsidione gloriosa“ (Varšuva, 1717) antraštinis lapas su savininko antspaudu. Gardino valstybinis Istorijos-archeologijos muziejaus fondai, Alesios Sauczuk nuotr.

Kuo įdomi K. Kontrimo biblioteka? Visų pirma, žvelgiant XIX amžiaus masteliais, tai būta nemažo knygų rinkinio (apie 200 tomų). Jame būta veikalų, atspindinčių būsimo vienuolio studijas, pasirengimą vienuolystei – pavyzdžiui, lotynų kalbos gramatika (De institutione grammatica, Polockas, 1794). Bibliotekoje buvo vertingų ir jau XIX amžiuje retų spaudinių – pavyzdžiui, pirmasis Motiejaus Strijkovskio „Kronikos“ (Kronika polska, litewska, zmodzka i wszystkiej Rusi, Karaliaučius, 1582) leidimas¹⁷. K. Kontrimo dėmesį istorijai ir patriotinę savimonę atspindi pijoro Jano Kalinskio aprašyta Jono Sobieskio 1683 m. Vienos pergalės epopėja (Viennis memorabili turcarum obsidione gloriosa, Varšuva, 1717) (prieš tapdama K.Kontrimo nuosavybe, knyga priklausė Gardino basųjų karmelitų vienuolynui, uždarytam 1844 m.), taip pat kun. Danieliaus Hajewskio laidotuvių pamokslas, skirtas 1794 m. kritusiems Varšuvos gynėjams (Mowa pogrzebowa na żałobnem nabożeństwie za dusze poległych w obronie Oyczyzny, Varšuva, 1794). Minėtos knygos saugomos Gardino valstybiniame Istorijos-archeologijos muziejuje. Kaip matyti iš VU bibliotekoje saugomos K. Kontrimui priklausiusios knygos „Apparatus Biblicus“ (Venecija, 1756), savininką domino ir biblinė archelogija, hermeneutika, bažnyčios istorija.

Platesnę bibliotekos sudėtį atskleistų Gardine saugomų knygų analizė. Preliminarūs duomenys leidžia teigti K.Kontrimą buvus kolekcininką, pasukusį brolių dominikonų pramintais keliais. Pavyzdžiui, dominikonas Laurynas Bortkevičius (?–1823), senosios raštijos lietuvių kalba kūrėjas, irgi buvo asmeninio knygų rinkinio savininkas, taip pat bibliotekininkas Gardino vienuolyne. Jis čia vadinamajai Bibliotheca Siwicciana, sekdamas brolių vienuolių pavyzdžiu 1794 m. dovanojo knygas. Kita vertus, Kontrimų atvejis įdomus kaip atskleidžiantis knygų kolekcionavimo apraiškas vienos giminės rėmuose. Taigi dominikono K. Kontrimo biblioteka yra iškalbingas Lietuvos asmeninių bibliotekų, kolekcionavimo, skaitymo istorijos faktas ir reiškinys, papildantis gana padrikas žinias apie knygos kultūros ir bibliofilijos raišką senosios Lietuvos visuomenėje.

Kazimierui Kontrimui priklausiusios knygos „Mowa pogrzebowa na żałobnem nabożeństwie za dusze poległych w obronie Oyczyzny“ (Varšuva, 1794) antraštinis lapas. Gardino valstybinis Istorijos-archeologijos muziejaus fondai, Alesios Sauczuk nuotr.

Literatūra

¹ Domas Kaunas, Bibliotheca Georgii comitis de Plater. Jurgio Platerio biblioteka – Lietuvos knygos kultūros ir mokslo paminklas, Vilnius, 2012; Arvydas Pacevičius, Ignoto Oginskio (1755–1786) biblioteka: genealoginio ir religinio tapatumo atspindys. Knygotyra, 2019, t. 72, p. 90–140.

² Arvydas Pacevičius, Asmeniniai knygų rinkiniai Žemaitijoje XVII a. pirmoje pusėje. Žemaičių bibliofilas, 2000, gruod. 15, nr. 2, p. 7.

ᴲ Arvydas Pacevičius, Kristoforo Stanislovo Lopacinskio (1710–1760) pėdsakais: žiupsnelis medžiagos senosios Lietuvos biografijų aruodan, Knygotyra, 2007, t. 49, p. 259–263; Liudas Jovaiša, Žemaičių vyskupijos dvasininkai 1601– 1650 m. Iš Bažnyčios istorijos studijos, Vilnius, 2012, t. 5, p. 99–208; Liudas Jovaiša, Lietuvos vienuolijų XVI–XIX a. personalinio ir biografinio pobūdžio šaltiniai. Iš Senoji Lietuvos literatūra, Vilnius, 2017, t. 43, p. 140–190.

⁴ Domas Kaunas, Visuotinė lietuvių enciklopedija. Vilnius, 2003, t. 3, p. 153.

⁵ Kamuntavičienė, Vaida. Žemaičių vyskupios parapijų bibliotekos 1675–1677 m., Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai, Vilnius, 2005, t. 19, p. 307–324.

⁶ Ten pat, p. 317.

⁷ Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco 1675– 1677 m. sudaryti vizitacijų aktai, parengė M. Paknys. Iš Lietuvos istorijos šaltiniai, Vilnius, 2011, t. X, p. 806.

⁸ Lilia Kowkiel, Prywatne księgozbiory na Grodzieńszczyżnie w pierwszej połowie XIX wieku, Kraków, 2005, p. 19.

⁹ Arvydas Pacevičius, Bibliotheca Orientalis Jono Krizostomo Gintilos knygų rinkinyje. Iš Mokslas krikśczioniśkas zemajtiśkaj paraśitas: kunigo Jono Krizostomo Gintilos žemaitiškas katekizmas hebrajų rašmenimis. Vilnius, 2009, p. 59–66.

¹⁰ Arvydas Pacevičius, Pabrėža Jurgis Ambraziejus. Iš Knygotyra: enciklopedinis žodynas, Vilnius, 1997, p. 279.

¹¹ Lilia Kowkiel, min. veikalas, p. 79, 96, 157, 175; Alesia Sauczuk, Wybrane kolekcje książek w zbiorach Grodzieńskiego Państwowego Muzeum Historyczno-Archeologicznego. Iš Z badań nad książką i księgozbiorami historycznymi. Tom specjalny: Polonika w zbiorach obcych, pod redakcją naukową Jacka Puchalskiego, Agnieszki Chamery-Nowak i Doroty Pietrzkiewicz. Warszawa, 2017, p. 205.

¹² Vincas Kisarauskas, Lietuvos knygos ženklai, Vilnius, p. 57.

¹ᴲ Arvydas Pacevičius, Kazimiero Kontrimo biblioteka. Žemaičių bibliofilas, 2014, lapkričio 8 (nr. 6), p. 12–13.

¹⁴ Historya szkoły Publiczney Powiatowey Kalwaryiskiey, 1827–1836. Krokuvos dominikonų archyvas, sign. Kż. 6, lap. 43.

¹⁵ Capitulum Electivum Provinciale, Provinciae Lithvanae S. Angeli Custodis Ordinis Praedicatorum, celebratum in Conventu Poporcensi Anno Domini 1824 mediis diebus Junii, Vilnae, 1824, p. 35.

¹⁶ „Ks. Kazimierz Kontrym zakonu ś. Dominika były profesor Żmudskich Kalwarijskich szkół ur. 1800 †1865 zmarły w Werejkach z bratem swoim Józefem byłym archiwistą Grodzieńskiego Magistratu zmarły w Grodnie z żoną jego Klementyną. / [kitoje paminklo pusėje Kontrimų herbas ir irašas] Ksiądz Kasper Kontrym zakonu ś. Dominika ze Żmudzkiego Rossiеjnskiego klasztora ur. 1805 † 1880 zmarły w Grodnie“. Dėkoju už šią informaciją ir nuotr. dr. Lilijai Kowkiel.

¹⁷ Lilia Kowkiel, min. veikalas, p. 96.

 (Bus daugiau)