BŪTIS: PAMĄSTYMAI
ANDRIAUS ŠIMKAUS
86/142
DIRST: APIE TUŠČIUS SKUNDUS
ANDRIUS ŠIMKUS, www.dirst.lt
2021 – 06 – 21
Sveiki.
Štai:
“Vieną dieną žmogus ėjo pro namą ir pamatė senyvą moterį, sėdinčią supamojoje kėdėje, šalia jos – seną vyrą, besisupantį fotelyje ir skaitantį laikraštį, o tarp jų, verandoje lyg iš skausmo inkščiantį šunį. Praeidamas pro šalį vyras susimąstė, kodėl šuo loja.
Kitą dieną jis vėl pravažiavo pro namą ir pamatė pagyvenusią porą, sėdinčią supamajame krėsle, o tarp jų gulintį šunį, kuris skleidė tą patį apgailėtiną garsą. Apstulbęs vyras nusprendė, kad jei ir rytoj šuo ims cypti, jis apie tai paklaus poros.
Trečią dieną, savo nelaimei, jis pamatė tą pačią sceną: senutė krūpčiojo kėdėje, senukas skaitė laikraštį, o šuo gulėjo savo vietoje ir apgailėtinai inkštė.
Jis nebegalėjo daugiau to pakęsti.
– Atsiprašau, – kreipėsi į senutę, – kas nutiko jūsų šuniui?
– Jam? – Ji paklausė. – Guli ant vinies.
Vyras, suglumęs dėl jos atsakymo, paklausė:
– Jei jis guli ant vinies ir kenčia skausmą, kodėl tiesiog neatsistoja?
Senoji moteris nusišypsojo ir pasakė draugišku, meiliu balsu:
– Taigi, mano balandėli, jam skauda tiek, kad jis verkšlena, bet ne tiek, kad pajudėtų…
Tame yra tiesos: mes dažnai verkšlename, kad mums tai atsibodo, kad reikia kažką keisti, bet nieko nedarome. Vietoj to, kad bent jau „pakilti“!“
iš rusų kalbos versta https://www.deepl.com/Translator
Geros sveikatos visiems,
Andrius 
