BŪTIS: KULTŪRA, TRADICIJOS # GINTAUTO ČERNECKIO P.<22> ŽEMAIČIŲ BIBLIOFILAS NR.10 VYTAUTO LEKUČIO STRAIPSNIS # 2021 – 07 – 01

BŪTIS: KULTŪRA, TRADICIJOS

GINTAUTO ČERNECKIO

22

Portale publikuota: 2021 – 07-01

SIMONO DAUKANTO BIBLIOFILŲ KLUBO LAIKRAŠTIS *2020 M. GRUODŽIO 26 D. ŠEŠTADIENIS * ISSN 1392 – 9100 * NR. 10 VYTAUTAS LEKUTIS 

VYTAUTAS LEKUTIS

Profesorius Izidorius Tamošaitis ir jo biblioteka

Izidorius Tamošaitis gimė 1889 m. rugpjūčio 24 d. Antkalniškių kaime, Jurbarko valsčiuje, ūkininkų Petronėlės ir Adomo šeimoje. Būsimasis profesorius augo gražioje panemunės vietoje. Gana anksti pamėgo knygą. Iš motinos, prie ratelio sėdėdamas, išmoko maldaknygę skaityti. Tėvas dažnai iš Smalininkų grįždamas parveždavo iš Mažosios Lietuvos lietuviškų laikraščių, kuriuos Izidorius mielai skaitydavo. Tėvas, matydamas sūnaus palinkimą į mokslą, leido jį į mokyklą. Lankė Skirsnemunės pradžios mokyklą, vėliau mokėsi Raseinių miesto mokykloje. Dar privačiai pasimokęs, išlaikė Maskvoje keturių klasių egzaminus ir įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune. 1912 m. baigęs Žemaičių kunigų seminariją, I. Tamošaitis buvo išsiųstas toliau mokytis į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją. Dalyvavo lietuvių studentų draugijos veikloje, porą metų jai pirmininkavo.

Akademiją I. Tamošaitis 1916 m. baigė ir filosofiją studijuoti išvyko į Fribūro universitetą Šveicarijoje. Daktaro laipsniu 1920 m. baigęs universitetą, A. Tamošaitis, grįžęs į Lietuvą, buvo paskirtas Žemaičių kunigų seminarijos filosofijos dėstytoju (1920–1924). 1922 m. įsikūrus Lietuvos universitetui, I. Tamošaitis išrinktas Humanitarinių mokslų fakulteto docentu, vėliau pakeltas ekstraordinariniu (1925), o kiek vėliau ir ordinariniu profesoriumi (1930). Universitete jis skaitė logikos, psichologijos, metafizikos, etikos, religijos filosofijos ir kitus dalykus. Savo paskaitas skaitydavo gražiai ir įdomiai. Jis buvo vienas labiausiai studentų mėgstamų profesorių. Istorikas Juozas Jakštas savo atsiminimų knygoje ,,Mano istorijos mokslo kelias“ (1992) rašė: ,,Beveik tiek pat, kiek istorija, domėjausi ir filosofija. Nuo pat studijų pradžios pritapau prie filosofijos profesorių, pirmiausia prie Izidoriaus Tamošaičio. Mane, filosofijos mokslų naujoką, profesorius domino teikiamomis žiniomis apie filosofus autorius, jų veikalus su trumpomis jų turinio užuominomis. Jis turėjo daug žinių, nes filosofiją studijavo Fribūro universitete ir nesiliovė sekti jos raidos. Turėjo sukaupęs didelę biblioteką ir ją dar vis didino“.

I. Tamošaitis daug rašė į lietuvišką spaudą. Jau 1911–1912 rašinėjo į „Ateitį“, „Draugiją“, „Viltį“. Dirbo ,,Laisvės“ dienraščio redakcijoje. Iš jos pasitraukęs, buvo Antano Smetonos paviestas bendradarbiauti tautiškoje spaudoje. Faktinis savaitraščio „Lietuvis“ (1927) redaktorius. Savo straipsnius skelbė žurnaluose „Logos“, „Humanitarinių mokslų fakulteto darbai“, „Židinys“. I. redagavo tautiškos minties žurnalą „Vairas“ (1929–1938) ir VDU mokslo žurnalą „Eranus“ (1930–1938).

Savo straipsnius dažnai pasirašinėdavo slapyvardžiais, žinomi 23. Dažniausiai pasirašinėdavo – Didžiulis I., Didžiulis J., Didžiulis Iz. (gal todėl, kad buvo aukštas), Majauskis A., Majauskis Ad. (mama buvo Majauskaitė, o tėvas – Adomas), Gustukas, Gustukas Iz., Gustukas Iz. stud., Iz. G-as ir kt. (senelis buvo Augustas, todėl kaime dažnai juos ne Tamošaičiais, o Gustais vadindavo. Dar ir dabar netoli namų esantis intakėlis Gustintakiu vadinamas).

I. Tamošaitis buvo vienas iš Lietuvių kalbos draugijos steigėjų (1925), 1927 m. padėjo įkurti ir ,,Lietuvių mokytojų dr. Basanavičiaus vardo sąjungą“ bei to paties vardo liaudies universitetą. Buvo kurį laiką minimos sąjungos ir liaudies universiteto rektorius. 1933 m. jis su kitais įkūrė Socialinių ir politinių mokslų institutą, buvo jo pirmininkas. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas (1934–1939).

1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, I. Tamošaitis grįžo į gimtinę, Antkalniškius, galvodamas, kad čia bus saugiau. Bet 1941 m. birželio 14 d. anksti ryte su mama ir sesers dviem dukromis ir sūnumis buvo ištremtas į Sibirą, Krasnojarsko kraštą. Į Kansko miesto NKVD izoliatorių 1942 m. sausio 2 d. išvežtas keturiolikos lietuvių būrelis, apkaltintas „nusikalstama veikla“ Nižniaja poima 7-ame punkte. Tarp jų buvo prezidentas Aleksandras Stulginskis, Stasys Šilingas, I. Tamošaitis ir kt. 1942 m. balandžio mėn. buvo paskelbta kaltinamoji išvada ir jie buvo uždaryti Kansko miesto kalėjime. Čia I. Tamošaitis nuo bado, ligų, išsekimo ir mirė 1943 m. vasario 6 d.

Žurnalistas Bronys Raila savo prisiminimų knygoje „Rašalo ašaros“ (1995) rašė: „Noriu pacituoti Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko ir mano brangaus Sibire dingusio vyresnio draugo Iz. Tamošaičio mintį apie tai, koks turi būti pavyzdingas žurnalistas: „Tarp žurnalisto ir gėrio, tarp žurnalisto ir tiesos neturi būti ne tik tarpo, bet ir plyšio…“. Toks jis stengėsi ir būti. I. Tamošaičio giminaitė Genovaitė Astrauskienė, atsimindama giminaičio bibliotekos likimą, teigė, kad profesorius sovietams okupavus Lietuvą, ją parsivežė į tėviškę Antkalniškių kaimą. Čia buvo knygų ir žurnalų rusų, prancūzų, vokiečių ir, aišku, lietuvių kalbomis. Jis turbūt vienintelis Lietuvoje prenumeravo rusų emigrantų Paryžiuje leistą žurnalą „Sovremennije zapiski“. Pokariu ši didžiulė biblioteka sunyko. Straipsnio autoriui pavyko rasti tik vieną knygą su prof. I.Tamošaičio bibliotekos antspaudu ir keletą jo bibliotekoje buvusių leidyklų katalogų.

Užrašyti atsiminimai

Jono Juškaičio atsiminimai. Kalbėtasi telefonu 2014 m. birželio 10 d.

Kai man Antkalniškiuose atidarė klėtį, kurioje buvo parvežta I. Tamošaičio biblioteka, įėjau kaip į Tutanchamono kapą. Čia buvo dulkių sluoksniai, pasirodydavo žiurkių uodegos, krėtė šaltis. Tai buvo 1968 m. Bibliotekoje buvo I. Tamošaičio universiteto regalijos, pažymėjimas, J. Zikaro pagamintas I. Tamošaičio bareljefas, Kalpoko, I. Šlapelio (,,Trakų pilis“) darbai. Bibliotekoje buvo rusų emigrantų Paryžiuje leisto žurnalo ,,Sovremennyje zapiski“ numerių, čekų eserų laikraštis „Novy grad“, Europos leidiniai prancūzų, vokiečių, rusų kalbomis, leisti Berlyne, Liuvene, Londone. Buvo ir knyga su B. Pasternako autografu, ,,Seimo stenogramos“, leidinys su Pribačio knygyno antspaudu ,,Der modernus kapitalizmus“, Kerenskio atsiminimai. Aš pats prisirinkau tris maišus knygų, už kurių kiekvieną sumokėjau po 10 rublių.

Iš pokalbio Vilniuje su Dominikonų gatvėje esančio antikvariato vadovu Algirdu Šimulynu, 2014 m. gruodžio 10 d.

Kai nuvykau į Antkalniškius, į buvusią I. Tamošaičio biblioteką, tai buvo 1968 m., iš šios bibliotekos jau nedaug kas buvo likę. Dauguma knygų apgraužtos žiurkių. Pasiraitojęs rankoves, įkišau rankas į šią krūvą. Buvo daug apgraužtų filosofijos knygų. Iš parsivežtų leidinių pamenu buvus Martino Heideggerio knygą su jo autografu I. Tamošaičiui, Oswaldo Spenglerio ,,Europos saulėlydis“ (,,Vakarų saulėlydis“, 2 t. 1918–1922, išleistą Štutgarte). Taip pat I. Tamošaičio bibliotekoje buvo cariniai leidinio „Idėji filosofiji“ 15 tomų, Belgrade rusų emigrantų leistų laikraščio „Putj“ 60 numerių.

Iš jurbarkiškio Vytauto Kutkevičiaus prisiminimų. Jurbarkas, 2014 m. gegužės 29 d.

Prof. I. Tamošaičio bibliotekoje buvo gražiai įrišti B. Musolinio raštai italų kalba, 6 tomai. Buvo daug religinių žurnalų komplektų lenkų kalba, rusų emigrantų raštai, išleisti Berlyne ir Paryžiuje, daug filosofinių leidinių prancūzų kalba. Bibliotekoje buvo ir jo redaguoto žurnalo ,,Vairas“ komplekų, K. Binkio knyga ,,Antanas Smetona“ (1934). Name buvo išlikusių V. Didžioko paveikslų. 

Related posts