BŪTIS: KULTŪRA, TRADICIJOS

GINTAUTO ČERNECKIO

23

Portale publikuota: 2021 – 07 – 14

SIMONO DAUKANTO BIBLIOFILŲ KLUBO LAIKRAŠTIS *2020 M. GRUODŽIO 26 D. ŠEŠTADIENIS * ISSN 1392 – 9100 * NR. 10

LIBERTAS KLIMKA

Žodis apie bibliotekas

Pirmoji mūsų krašte viešoji biblioteka buvo atidaryta Vilniuje 1867 m. birželio 5 d. (senuoju stiliumi gegužės 24 d.). Tarsi tai ir džiugus faktas, bet ši įstaiga buvo caro valdžios įkurta vietoj represiniu būdu po 1863 m. sukilimo pertvarkyto Senienų muziejaus ir prie jo veikusio Skaitymo kabineto. Muziejų globojusi Laikinoji archeologinė komisija, puoselėjusi Lietuvos valstybingumo istorinę atmintį, buvo panaikinta. O iki 1832 m. muziejaus patalpose būta Vilniaus universiteto… Gerai, kad įkurtoji biblioteka pagrindinę fondų dalį paveldėjo iš universitetinio rinkinio, pradėjusio kaupti knygas dar kolegijos laikais, nuo 1570 m. Tais tolimais laikais valdovas Žygimantas Augustas, kunigaikščiai Leonas ir Kazimieras Sapiegos, pavyskupis Albinijus – pirmieji bibliotekos mecenatai, palikę jai savo asmeninius knygų rinkinius. Kita dalis viešosios bibliotekos fondų buvo sudaryta iš Senienų muziejaus, uždarytų mokyklų, vienuolynų, konfiskuotų dvarų knygų rinkinių. Iš viso taip sukaupta apie 200 tūkst. tomų knygų ir rankraščių. Viešajai bibliotekai palikta ir dalis muziejaus eksponatų, bet po kruopščios atrankos, kad bylotų tik apie Rusijos interesus mūsų krašte. Dabartinėje P. Smuglevičiaus salėje įsikūrė skaitykla, antrajame aukšte – Gamtos muziejaus, o trečiajame – Senienų muziejaus ekspozicijos. Kad buvo labai rūpinamasi po sukilimo vėl pavergto krašto dvasiniu mankurtizmu, rodo paties caro Aleksandro II apsilankymas bibliotekoje atidarymo dieną. Tai, beje, pavaizduota garsaus tapytojo, Vilniaus dailės mokyklos vadovo Ivano Trutnevo 1909 m. paveiksle. Ten labai pagarbiai valdininkai laukia caro ištarmės…

Imperatoriaus Aleksandro II 1867 m. gegužės 24 d. apsilankymas Vilniaus viešosios bibliotekos atidaryme. Dailininkas Ivanas Trutnevas, 1909. Vilniaus universiteto muziejaus rinkiniai 

XX a. pr. turėjusi jau 300 tūkst. tomų knygų, biblioteka buvo ketvirtoji dydžiu Rusijos imperijoje. Jos muziejuje – per 23 tūkst. eksponatų. Registracijos žurnalas liudija, kad skaitytojų tuomet būta apie 20 tūkst. O ir muziejaus ekspozicijomis ne ką mažiau besidominčių. Viešoji Vilniaus biblioteka veikė iki 1915 m. vasaros. Karo veiksmams priartėjus prie Vilniaus, daug jos vertybių – senųjų spaudinių, rankraščių – buvo išvežta į Rusiją, daug pražuvo per sumaištį…

Palyginkime Vilniaus viešosios bibliotekos steigimo metus su kitų garsiųjų, didžiausių pasaulyje knygų saugyklų įkūrimo metais. Britų muziejaus biblioteka buvo įsteigta 1753 m., Paryžiaus nacionalinė ir Peterburgo M. Saltykovo – Ščedrino – 1795 m., Kongreso Vašingtone – 1800 m., Rusijos valstybinė V. I. Lenino vardo Maskvoje (buvusi N. Rumiancevo muziejaus) – 1862 m. Dar primintina, kad 1907 m. Lietuvių mokslo draugija Vilniuje įsteigė pirmąją lituanistinę biblioteką, skirtą savosios tautos kultūros tyrinėjimo tikslams.

Užrašytas žodis lydi visą žmonijos civilizaciją, o bibliotekos yra tikrieji knygų namai. Šis žodis graikiškai ir reiškia knygų saugyklą. Tokios buvo įkurtos Egipto ir Šumero valstybėse dar 3000 m. pr. Kr. Jas sudarė ne knygos, o papiruso ritinėlių, molinių lentelių rinkiniai, laikomi karališkuose rūmuose bei šventyklose. Pirmąsias mokslines bibliotekas įsteigė graikai. Tai buvo padaryta filosofų Platono ir Aristotelio akademijose, IV a. pr. Kr. Antikos laikais plačiausiai išgarsėjo Aleksandrijos biblioteka, sukaupusi visą to meto išmintį 700 tūkst. papiruso ir pergamento ritinėlių. O romėnai prie šventyklų atidarė ir pirmąsias viešas ibliotekas, kuriomis galėjo naudotis visi Romos piliečiai. Ankstyvaisiais viduramžiais Europoje knygos daugiausia būdavo kaupiamos vienuolynuose, vienuoliai jas ir perrašinėdavo. Tuo laikotarpiu palankiausios sąlygos mokslui – arabų kultūros šalyse. Čia ir bibliotekos išsiskyrė turtingumu. Pavyzdžiui, kalifo Al Chakamo biblioteka Kordoboje turėjo per 400 tūkst. rankraščių.

Vasičio knygoje „Susirinkimai“ (XIII a.) vaizduojama Bagdado biblioteka ir mokslininkai. Iliustraciją piešė Hariris

O šviesioji bibliotekų era prasidėjo tik Johanui Gutenbergui apie XV a. vid. išradus knygų spaudą. Tik tada galėjo rastis privačios bibliotekos. Spaudos išradimas – bene pats svarbiausias žmonijos istorijoje! Knyga, o vėliau ir periodiniai leidiniai, yra būtina sąlyga mokslo plėtrai. Spausdintas žodis padėjo kurti mokslo sąvokas, jas suvienodinti. Definicijos, apibrėžimai, ir kuo griežtesni, – tai mokslo disciplinų pamatas. O štai mūsų laikais bibliotekos tapo ir mokslo bei kultūros renginių erdve.

Kas abejotų knygos ateitimi, manytų, kad jos laikai baigiasi atsirandant vis tobulesnėms elektroninėms informacijos laikmenoms, būtinai turėtų apsilankyti Vilniaus knygų mugėje, vykstančioje kiekvieną vasarį. Įsitikintų, kad šis didysis žmonijos išradimas niekada nebus visiškai iškeistas į kitas modernias informacijos laikmenas. Nes knyga yra ne tik žinių šaltinis, bet ir meno kūrinys. Parinkti šriftą, sukomponuoti tekstą lape, įterpti iliustracijas – visa tai didis menas. Knyga neabejotinai ir toliau lydės žmogų civilizacijos kelyje. O poezija ir po daugelio metų bus skaitoma ne iš monitoriaus ekrano, bet iš dailaus tomelio rankoje…

Pabaigai – keletas įdomių raritetų iš bibliotekų pasaulio. Didžiausios apimties knyga pasaulyje – XVIII a. pr. Kinijoje išleistas enciklopedinis žodynas „Tu-ša-či-čeng“. Jį sudaro 5020 tomų, kiekvienas turi po 170 puslapių. Originaliausią knygą 1765 m. išleido vokietis Šaferis Racibonoje. Kiekvienas jos lapelis – vis iš skirtingo pluošto popieriaus: samanų, svogūnų lukštų, šiaudų, kopūstlapio, įvairiausių medžio rūšių. Ilgiausias parašytas romanas – amerikietės Adelės Garnison autobiografija, pavadinta „Žmonos išpažintimi“. Ji buvo spausdinama dalimis savaitraštyje net 41 metus, iki autorės mirties. Tai turiningo gyvenimo būta! Mažiausia lietuviška knygelytė – „Lietuvai 1000 metų“. Ji yra 9,6 x 9,2 mm dydžio, 4,4 mm storio, turi 64 puslapius, išspausdinta 50 egz. tiražu. Šią nuostabią miniatiūrą 2001 m. sudarė ir išleido spaudos žinovas Vilius Užtupas.

Apibendrinti labai tinka vokiečių filosofo Gotfrydo Leibnico (1646– 1716) žodžiai: „Biblioteka yra visų žmonijos dvasios brangenybių lobynas“.