BŪTIS: KULTŪRA, TRADICIJOS

GINTAUTO ČERNECKIO

25

Portale publikuota: 2021 – 09 -28

SIMONO DAUKANTO BIBLIOFILŲ KLUBO LAIKRAŠTIS *2020 M. GRUODŽIO 26 D. ŠEŠTADIENIS * ISSN 1392 – 9100 * NR. 10

ROLANDAS GUSTAITIS,

Martyno Mažvydo bibliofilų klubo narys

Veliuonos bažnyčios knygos

Veliuonos bažnyčia – viena pirmųjų, įkurtų po Žemaitijos krikšto 1413 metais. 2021 m. bus švenčiamas Ldk Vytauto fundacinės privilegijos Veliuonos bažnyčiai 600 m. jubiliejus. Sukakties proga ruošiamasi išleisti knygą apie šią bažnyčią. Šiuo metu būrys istorikų ir menotyrininkų vykdo Veliuonos bažnyčios istorijos, joje saugomų kultūros vertybių tyrimus. Šių eilučių autoriui teko susipažinti su bažnyčioje saugomu archyvu bei nedideliu senųjų knygų rinkiniu. Rinkinį sudaro keliolika knygų (daugiausia mišiolų) bei jų fragmentų. Taip pat teko peržiūrėti šios bažnyčios vizitacijų aktus, saugomus Kauno arkivyskupijos archyve.

Viename ankstyviausių – 1677 m. Veliuonos bažnyčios vizitacijos akte jau minimas bažnyčioje buvęs nedidelis liturginių knygų rinkinys, susidėjęs iš 10 knygų. Pusę viso rinkinio (5 vnt.) sudarė mišiolai – pagrindinės Katalikų Bažnyčios liturginės knygos su mišių tekstais. Knygų sąraše atskirai minimas dar vienas mišiolas, pavadintas „Patronorum Regni, et Sueciae“: tai greičiausiai dviejų spaudinių konvoliutas, skirtas Europos šiaurinių kraštų bažnyčioms „Missae propriae patronorum et festorum Regni Poloniae“ (liet. „Atskiros Mišios, skirtos Lenkijos karalystės globėjams ir šventėms“) bei „Missae propriae sanctorum Regni Sueciae patronorum“ (liet. „Atskiros Mišios, skirtos Švedijos karalystės šventiesiems globėjams“). Dažnai šie spaudiniai būna įrišami kartu su pačiais mišiolais – juos įrišdavo tiek leidėjai, tiek knygrišiai. Toliau sąraše įrašytos dvi agendos – didžioji ir mažoji. Tai apeigynai, kuriuose pateikti nurodymai, kaip atlikti bažnytines apeigas. Sąrašą užbaigia du giesmynai – gradualas ir antifonalas.

1809 m. vizitacijos metu bažnyčioje būta 13 knygų, tarp kurių paminėtas vienas naujas mišiolas. Greičiausiai kalbama apie šiuo metu bažnyčioje saugomą Mišių kanono knygą su puikiais vario raižiniais „Canon Missae et praefationes“ (išspausdinta Romoje, Vatikano spaustuvėje 1658 m.), nes ši knyga Veliuonos bažnyčiai kaip tik ir buvo padovanota 1809 m. – apie tai liudija įrašas antraštiniame lape, donatoriumi nurodant N. Chominskį. Didžiausias knygų kiekis minimas 1821 m., kai bibliotekoje buvo net 46 knygos. Tiesa, dalis knygų buvo prastos būklės, be viršelių ar antraštinių lapų, o „senas“ brevijorius buvo ne tik be viršelio, bet ir be pradžios ir pabaigos. Kai kurie spaudiniai buvo visai ne liturginiai – pavyzdžiui, Lietuvos Statutas ar Cicerono kalbų rinkinys.

Nuo XIX a. pradžios (1809 m.) nurodoma, kad pastovi knygų saugojimo vieta – lobynas virš zakristijos, kuriame buvo įrengta koliatorių (fundatorių ar jų įpėdinių) ložė su dviem nišomis, nukreiptomis į didįjį altorių. Užmūrijus minėtas nišas, jose buvo įrengtos dvi spintos knygoms ir „popieriams“, arba bažnytiniam archyvui – fundaciniams dokumentams, vizitacijų aktams, metrikų knygoms ir kt. dokumentams saugoti. Deja, saugojimo sąlygos lobyne nebuvo idealios: 1831 m. duomenimis, visos „nuo neatmenamų laikų“ bažnyčioje saugotos 26 įvairios tematikos ir skirtingų autorių knygos buvo „suplėkusios, netinkamos naudoti“.

Šiuo metu bažnyčios bibliotekoje esančioje jėzuito Antano Širmos pamokslų rinkinio „Dni skarbowe“ (išspausdinto Vilniuje 1719 m.) priešlapyje yra iškalbingas 1836 m. įrašas lenkų kalba, liudijantis apie blogą knygų būklę: „Iš Veliuonos bažnyčios bibliotekos. Dėl didelės drėgmės bažnyčios mūruose paėmiau dabar į savo biblioteką, [neįsk. žodis] grąžinti po mano mirties tai pačiai bažnyčiai. Kanauninkas Giedraitis M.“ Kun. Marcijonas Giedraitis (apie 1806–1883; palaidotas Veliuonos kapinėse), kilęs iš garsiosios kunigaikščių giminės, baigė Vilniaus dvasinę seminariją, buvo vienuolynų vizitatorius, Veliuonoje klebonavo 1836–1848 m. Akivaizdu, kad vos atvykęs į Veliuoną kun. M. Giedraitis pasibaisėjo bibliotekos būkle ir apsiėmė saugoti knygas, o po ketverių metų (1840) jis pasirūpino ir bendrąja bažnyčios būkle – ne tik suremontavo pastatą iš vidaus ir išorės, bet ir pastatė prieangį su vargonų choru.

Klebonavimo Veliuonoje metu M. Giedraitis pirko bažnytinį inventorių ir knygas. 1823 m. išleisto mišiolo „Novum Missale Romanum“ antraštiniam lape yra įrašas lenkų kalba: „Šį mišiolą, nupirktą Vilniuje 1832 m., su įrišimu ir futliaru kainavusį 16 rublių sidabru ir 50 kapeikų 1836 m. mano paskyrimo į tą pačią Veliuonos bažnyčią proga […] aukoju amžinam naudojimui Veliuonos bažnyčiai“. Virš įrašo – M. Giedraičio asmeninis antspaudas su įrašu „X. Marcyan Giedroyc“. Tiesa, futliaras šiam mišiolui neišlikęs, nors šiuo metu bibliotekoje yra saugomas kitų matmenų, tuščias kartono futliaras su įrašu nugarėlėje „Missale Romanum“.

Reikėtų paminėti ir dviejų knygų (brevijoriaus ir vieno iš mišiolų mišiolo) įrišimus, kurių odiniuose viršeliuose yra įspaudai lotynų kalba „ECCLESIAE PRAEPOSITURALIS VIELONENSIS“ (liet. „Veliuonos prepozitūra“; tai aukštesnio rango nei parapinė bažnyčia). Šios knygos buvo įrištos greičiausiai XIX a. pirmojoje pusėje.

Galima spėti, kad bažnyčios lobyno patalpoje knygos bei archyvas saugoti iki pat 2000 m., kuomet bažnyčios bokšte buvo įrengtas nedidelis muziejus, į kurį buvo perkelta keletas knygų, o kita dalis sudėta į dailią XIX a. specialiai Veliuonos parapijos archyvui pagamintą spintą.