BŪTIS: KULTŪRA, TRADICIJOS
GINTAUTO ČERNECKIO
26
Portale publikuota: 2021 -10-01
SIMONO DAUKANTO BIBLIOFILŲ KLUBO LAIKRAŠTIS *2020 M. GRUODŽIO 26 D. ŠEŠTADIENIS * ISSN 1392 – 9100 * NR. 10
LARISA LEMPERTIENĖ,
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė
Raseinių žydų bendruomenės „Padėkos auka“
Plungės Oginskių bibliotekoje aptiktas įdomus dokumentas, naujai nušviečiantis žydų ir vietos valdžios atstovų santykius. Tai mažo formato rankraštinė brošiūra (13 lapų, 12×11 cm), surašyta 1845 m. hebrajų ir vokiečių kalbomis, pavadinimu Minchat toda/Dank Opfer („Padėkos auka“). Tai Raseinių žydų bendruomenės sukurta panegirika „didžiajam valdovui ir valdovų pažibai, jo didenybei kunigaikščiui ponui Oginskiui“. Įdomu tai, kad raidės I. M. vokiškoje versijoje ir jas atitinkančios jod ir mem hebrajiškoje yra ne inicialai, o lenkiškų žodžio Jegomość [jo didenybė] santrumpa. Taigi pačioje brošiūroje nėra adresato asmenvardžio. Bet žinoma, kad šiuo laikotarpiu Raseinių bajorų maršalka buvo Irenėjus Kleopas Oginskis (1808–1863 arba 1870), garsėjęs savo švietėjiškomis ir liberaliomis pažiūromis. Savo dvaruose jis dar 1835 m. panaikino baudžiavą, rūpinosi valstiečių gerove. Apie jo santykius su apskrities žydais duomenų aptikti nepavyko, todėl šis dokumentas yra itin svarbus.
“Minchat toda / Dank Opfer“ (liet. „Padėkos auka“, 1845). Rankraštis anksčiau priklausė Plungės Oginskių dvaro bibliotekai. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius.
Didesnę jo dalį sudaro tekstas, pavadintas „žydų bendruomenės malda už kunigaikštį Oginskį“. Štai kelios ištraukos iš jo: „Visagali, kuris teisingai svarsto teisuolių nuopelnus ir nusidėjėlių nuodėmes… pažiūrėk ir pamatyk valdovo pono Oginskio gerdarbius… Jis teikia savo malonę ne vien savo broliams, bet ir žydų tautai… Kaip saulė vienodai šviečia visoms tautoms ir visiems pasaulio žmonėms, taip ir jis skleidžia savo gerumą, nežiūrėdamas į skirtumus tarp tautų. […]
Kaip ir visi krašto gyventojai, nukentėjome šiais metais nuo sausros, o jis mums padėjo pinigais… taip išgelbėjęs nuo baisaus bado. […] Jis taip pat pagelbėjo ir mūsų broliams gretimuose ir tolimesniuose miestuose“. Kelis paskutinius teksto puslapius sudaro gausiomis retorikos priemonėmis nuspalvinti kreipimaisi į Dievą su prašymais suteikti kunigaikščiui Oginskiui ilgaamžiškumo, sėkmės ir laimės. Kaip matyti iš teksto, brošiūra yra proginė. Jai daugiau įkontekstinti būtina ieškoti informacijos apie 1844 arba 1845 m. Raseinių apskritį paveikusią ir derlių sumenkinusią sausrą, apie miestelių bendruomenių padėtį ir gelbėjimo strategijas. Ši nedidelė brošiūra gali tapti archyvinio tyrimo pradžia.
Žymėtina teksto dvikalbystė. Akivaizdu, kad vokiečių kalbos funkcija yra komunikacinė, leidžianti teksto žinutei pasiekti jos adresatą. Hebrajų kalbos vaidmuo komplikuotesnis: viena vertus, tai bendruomenės identifikacijos ženklas, kita vertus – tradicinė maldų ir maldynų kalba. Žinant sociolingvistinę žydų situaciją Lietuvoje, nekyla abejonių, kad Raseinių ir aplinkos bendruomenių šnekamoji kalba buvo jidiš, bet brošiūros žanras suponavo aukštą kalbinį registrą, kuriam reikėjo hebrajų kalbos. Šiuo atžvilgiu dokumentą galima lyginti su kitomis panašiomis padėkos ir pagarbos išraiškomis, skirtomis vietinės ar valsybės valdžios atstovams. Pavyzdžiui, Kretingos muziejaus fonduose saugoma vadinamoji „Tiškevičių karūna“ – metalinis vainikas su išgraviruotu hebrajišku tekstu, Kretingos žydų bendruomenės dovanotas Tiškevičių šeimai 1891 m. mirus grafui Juozapui Tiškevičiui. Egzistuoja ir spausdintiniai dvikalbiai proginiai leidiniai, kuriuose žydų bendruomenės kalbos vaidmenį visada atlieka hebrajų.
