BŪTIS: IŠMINTIS / KŪRYBA
GINTAUTO ČERNECKIO
34
„SAULĖS GĖLĖS SĖKLOS: LAKONIKOS“
(TĘSINYS II)
GINTAUTAS ČERNECKIS, Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovas (Plungė)
2021-11 – 12
XXVII
Daugiau Ugnies
ant aukuro
ir toks lengvumas,
kai mažo žmogaus nėra.
XXVIII
Vos keli
eina per dykumą
ir kalbasi su širdim,
jų smėlis neužpusto.
XXIX
Skydai bliksi,
kai svetimas meta
juodą šešėlį
ant saulėtų namų.
XXX
Vienišas sodas
tarytum laukinis,
skinant jo vaisių
nėra kam dėkoti.
XXXI
Šviesa džiugina
bundantį iš vidaus
ir tas giedrumas
artina nutolusius.
XXXII
Užmigus piktoji
lyg marga išnara
neturi galios
išbaidyti sparnuočio.
XXXIII
Gavęs Ugnies krikštą
kitam paduoda ranką,
taip Kelias veriasi
į tolumas.
XXXIV
Saulei tekant
ne sodo paukštelis,
Tylusis augina
sielai sparnus.
XXXV
Toks tikras
nuoširdumo ilgesys
pakeleivių veiduose
ir apsikabinimas.
XXXVI
Kaliausę pasikvietęs,
naivuolis tikisi
gėlės draugijos,
bet dvokas trenkia skudurų.
XXXVII
Pilkieji braunasi
prie aukštybės vartų,
kur žaibas gena juos
į juodą debesį.
XXXVIII
Ugnyje sudega
negyvos sėklos,
ir vėjas išpusto pelenus
į vsas puses.
XXXIX
Nutolusi mintis
nuo turgaus dulkių
lyg žvaigždė
nakties skliaute.