BŪTIS: PAMĄSTYMAI
ROMUALDO ČERNECKIO
409/520
DIRST: VAIZDUOTĖS AKIMIRKOS TĄSA
2021 – 12 – 26
APIE KITĄ VAIZDUOTĖS AKIMIRKĄ
Ir kitą Kalėdų naktį apsilankė vakar mano paminėta netikėta ir aktuali vaizduotės akimirka, kurios metu ši viešnia pratęsė ankstesniąją mintį. Ji patarė man pratęsti savo pamąstymus APIE SĄMONĘ, DVASIĄ, KŪNĄ, JŲ TARPUSAVIO SĄSAJAS.
Ir šios vaizduotės akimirkos papildas man tapo puikia šventine dovana.
APIE SĄMONĘ, DVASIĄ, KŪNĄ, JŲ TARPUSAVIO SĄSAJAS
KARTOTINIO IŠKARPA
ROMUALDAS ČERNECKIS, www.dirst.lt
2019 – 10 – 17
I
Save gerbiantis ir siekiantis išsamiau susipažinti su savo vidiniu pasauliu, giliau jį išsianalizuoti žmogus dažniau ar rečiau susimąsto apie sąmonę, dvasią, kūną (organizmą), jų tarpusavio sąsajas.
Man toks mintinis procesas ypač efektyvus rimties būsenoje, kai nekankina asmeniniai kasdieniai rūpesčiai, bėdos, kai supanti aplinka sukuria meditacijos, t. y. savo proto koncentracijos tyloje sąlygas.
Štai ir aš su malonumu panirau į šios temos apmąstymus…
Pasitikslinau dominančias sąmonės ir dvasios sąvokas
Iš pradžių prisiminiau bei kruopščiau pasitikslinau mane dominančias ir temą atspindinčias sąvokas, kurias bandau suprasti bei priimti realioje būtyje. Tai sąmonė – sveika nuovoka, sugebėjimas suvokti aplinką, išmintis; tikrovės atvaizdavimo žmogaus smegenyse procesas, apimantis visas psichinės veiklos formas ir sąlygojantis tikslingą žmogaus veiklą; politinės, filosofinės, religinės pažiūros, įsitikinimai; dvasia, – vidinis psichinis žmogaus pasaulis; psichinės asmens jėgos kaip veikimo akstinas; nuotaika, jausmai; mitologijoje, religijoje ir filosofijoje – įsivaizduojama bekūnė būtybė, siela, vėlė.
Dirstelėjau į sąmonės filosofijos šakos tikslą ir būties iškeltus klausimus
Paieškojęs interneto begalinėse erdvėse radau apibūdinimą, jog sąmonės filosofija nagrinėja protą, mintis, sąmoningumą bei proto ryšį su su kūnu, ypač smegenimis.
Mane sudomino teiginys, kad pagrindinis toje srityje dirbančių filosofų tikslas – išsiaiškinti proto prigimtį ir kaip jis veikia kūną bei kokią įtaką pastarasis daro sąmonei.
Problemos svarbą bei sudėtingumą nusako, pavyzdžiui, šie specialistų tirami klausimai:
– Kaip tokios skirtingos proto (smegenų) ir sąmonės sistemos gali sąveikauti tarpusavyje; kokie yra jų abipusio poveikio principai ir dėsniai?
– Kaip sąmoningos mintys ir jausmai gali atsirasti iš pilkos masės vadinamomis smegenimis, kuriose vyksta vien elektrotechniniai procesai?
– Kaip sprendimai, norai ar įsitikinimai gali priversti kūną judėti taip, o ne kitaip?
– Ar sąmonė, mintys ir jausmai yra kažkas šalia smegenyse vykstančių fizinių procesų, ar tai yra tie fiziniai procesai?
Beje, Internete pasitikslinau, kad „…kitaip tariant, protas – tai loginis „procesorius“, atsirenkantis ir analizuojantis sąmonės pateiktus duomenis“.
Pasidomėjau, kaip bandoma spręsti iškilusias aktualijas
Savišvietos aspektu, be abejo, naudinga žinoti, jog egzistuoja dvi pagrindinės kryptys, bandančios išspręsti šias problemas: dualizmas ir monizmas.
Dualizmas – tai požiūris, kad sąmonėje vykstantys procesai kai kuriais aspektais nėra fiziniai. Šios krypties šalininkai dažniausiai argumentuoja, kad daugelio žmonių intuicija, jų asmenybė, siela ir protas yra kažkas daugiau nei vien smegenys. Sąmonė atrodo kaip kažkokios kitos formos materija, nes turi savybių, kurių joks kitas materialus daiktas neturi.
Plačiausiai žinoma Renė Dekarto sukurta dualizmo versija. Kas be ko, Vakarų filosofijoje ankstyviausios dualistinės idėjos randamos Platono ir Aristotelio raštuose.
Bet daugelio modernių filosofų nuomone, intuicijos gali būti neteisingos, todėl geriau pasikliauti empiriniais stebėjimais, kritiniu mąstymu, moksliniais metodais ir pan.
Tuo tarpu monizmas teigia, kad nėra fundamentalaus sąmonės ir kūno atsiskyrimo. Nūnai populiariausia prielaida, jog visa egzistuojanti materija yra fizinė, todėl ir sąmonę galima paaiškinti fiziniais procesais.
Įdomus yra XX a., ypač pirmojoje pusėje, sąmonės filosofijoje dominavęs biheviorizmas. Psichologijoje jo atstovai teigia, kad vienintelis dalykas, kurį verta tirti, yra žmogaus elgsena, o daryti prieliadas apie giluminius psichikos procesus negalima. Panašiai filosofijoje išsivystė teorija, jog teiginiai apie vidinį protinį gyvenimą nepatvirtinami ir bereikšmiai. Todėl bihevioristams sąmonės būsenos, pavyzdžiui, džiaugsmas, yra tiktai elgesio apibūdinimas, o ne vidiniai išgyvenimai. Tačiau ano amžiaus antroje pusėje šios teorijos įtaka sumažėjo dėl kelių suvoktų problemų. Antai, galvos skausmą patiriantis asmuo nebūtinai turi parodyti savo elgesiu, betgi tai nereiškia, kad jam neskauda.
Besidomėdamas tema atkreipiau dėmesį į kompiuterių mokslą, kuris taip pat susijęs su sąmonės filosofija. Nuo pat pradžių programuotojai kūrė programas, leidžiančias kompiuteriui atlikti užduotis (pvz., daugybą), kurių atlikimui organinės būtybės naudoja sąmonę. Bet jis nepasitelkia sąmonės daugybos veiksmui atlikti. Tad iškyla klausimas, ar kompiuteris kada nors turės tai, ką mes vadiname sąmone.
Taip pat kai kurie šio mokslo atstovai mano, jog dirbtinio intelekto tyrinėjimai gali išspręsti sąmonės ir kūno santykio problemą. Anot jų, nuolat kompiuteriuose vykstantis abipusis ryšys tarp techninės ir programinės įrangų panašus į sąmonės ir kūno, todėl nauji atradimai gali išspręsti tą sąveikos problemą.
Šitaip įsitikinau, kad mokslas žmogaus vidinio pasaulio pažinimo srityje nors ir nelengvai, bet žengia į priekį…
(Bus daugiau) 
