I. KŪRYBA
KITŲ AUTORIŲ
34
FANTASTINIS ROMANAS
„STRĖLĖ“, WWW.DIRST.LT
2022 – 02 – 06
„APSIVALYMAS“ 26 DALIS
ATSISVEIKINANT SU GALAKTIKA
Lariada kas antrą dieną aktyvuodavo vis naujus teleportacijos šuolius.
Po dvidešimties teleportacijos šuolių Lariados hipererdvėlaivis paliko Galaktikos ribas.
Žemiečiai šią Galaktiką vadina Paukščių Taku. Tai ta pati „mūsų Galaktika“, kurioje yra ir Sirijus, ir viso labo per 9 šviesmečius nuo jo nutolusi Saulė.
Tačiau tomis dienomis, kai Lariada paliko gimtąją Galaktiką, jokių žemiečių dar nebuvo. Ši ne itin sėkminga Pirmtakų atšaka atsiras vienoje iš Saulės sistemos planetų po beveik 500 tūkstančių metų.
Prieš 25 tūkstantmečius įvyko Pirmtakų Desantas į tuomet dar neapgyvendintą kaimyninės Saulės sistemos planetą Žemę. Taip buvo pradėta žemiečių civilizacija.
Taigi, dabartiniai žemiečiai, – tai Pirmtakų palikuonys.
Pirmtakų Desantą, davusį pradžią dabartinei žemiečių civilizacijai, surengė tuometinė Pirmtakų Princesė Afrodita. Žemiečiai vėliau ją sudievino…
Tačiau lemtingąja Princesės Afroditos klaida tapo tai, jog į Desanto gretas buvo įtraukti ir vergai (buitiniam aprūpinimui).
Daugiausiai tai buvo prieš beveik 500 tūkstantmečių užkardytų ragatų palikuonys.
Atsidūrę svetimoje planetoje, šie vergai paspruko, bet neprarado tarpusavio ryšių…
Tokiu būdu Pirmtakų pradėtoje žemiečių civilizacijoje įsikerojo ragatų sėkla.
Ši destruktyvioji sėkla daiginosi bei evoliucionavo. Šios destrukcijos viršūne tapo dabartinės Žemės „pasaulinė užkulisė“, arba, kaip sako žemiečiai – „pasaulio galingieji“, nūdien užvaldžiusieji Žemę bei nusavinusieji visus jos turtus, palikdami likusiems žemiečiams vien trupinius…
Taigi, tomis dienomis Lariada negrįžtamai paliko Galaktikos ribas. Ji nuolatos žiūrėjo į iliuminatorių.
Dar visai neseniai ji regėjo gimtąjį Sirijų. Jis tebuvo maža žvaigždutė, kuri vos matėsi tarp dešimčių tūkstančių lig šiol nematytų žvaigždžių.
Bet Lariada matė Sirijų. Ir vis atsisveikindavo su juo…
Juk tai jos žvaigždė! Tai jos gyvenimas.
Tai – jos vaikystė, kurią ji, būdama atimta iš motinos, praleido ragatų prieglaudoje.
Tai – jos jaunystė, kurią Lariada, tapusi Princese, paskyrė kovai už Pirmtakų Planetos prisikėlimą.
Tai ir artimosios draugės Amazos netektis. Tai-ir mažoji Zuki, kurią Lariada paėmė ir išugdė pagal pradą ir atvaizdį savąjį…
„Pasveikink ateinančius pas tave, ir neliūdėk tave palikusių“, – prisiminė Lariada Amazonių priesaką.
„O juk tai pasakyta ir apie atsisveikinimą su Galaktika!“ – staiga suvokė ji.
„Sudie! Aš pasveikinsiu Prarają, į kurią skrendu…“
Praėjo dar mėnuo. Galaktika jau atrodė kaip spiralės pavidalo rūkas.
Gimtojo Sirijaus jau nesimatė.
(B.d.)
