Juozapas Kulvinskas (Juozapėlis)
Juozapas Kulvinskas (Juozapėlis) – Vievyje (Elektrėnų sav.) gyvenantis knygų autorius, talentingas eiliuotojas, pasakotojas, atviras ir nuoširdus. Tiesa, jis aštraus liežuvio, guvaus proto, originalaus mąstymo kūrėjas, tad humoro jausmo neturintiems geriau prie jo nelįsti, jam neįkyrėti….
Juozapėlio eilėraščiai išnešioti širdies gelmėse, neša šviesą, gėrį, džiaugsmą, todėl miela, gera skaityti jo posmus.
Štai 2016 – 2017 metų jo kūriniai.
Romualdas Černeckis
Praamžio paliepimai
Atleisk Istorijai – ji nepakloja kelio.
Erdvės ieškojom, mėlyno dangaus.
Suradom tūkstančius boluojančių kryželių.
Jų prigimtis – karai ir ašaros žmogaus.
Iš tos pilkos žemelės kauburėlių,
Iš skausmo pamokų, kai ateitį ragaus,
Ar sužinos sūnus, ką tėvas vakar sėjo?
Ar praeities šauksmai jo dabarčiai tarnaus?
Su kokiu švelnumu senelis glosto medį,
Nuo dalgio koto sutrintais delnais.
Praamžio paliepimą ugnyje vis regi,
Tegu linksmi laikai nors jo vaikams tarnaus.
2016 m. rugsėjis
Žilagalviui
Skubu paklausti žilagalvio,
Gal per anksti tu pabalai?
Juk tau gyvenimas pavyko,
Juk nepasikeitė šilai.
Gerai kalbi, šilai tie patys,
Iš atminties dar nepranyko.
Tik va, visi mano vaikai,
Į užsienį vergaut išvyko.
Aš vienišas dienas velku,
Nors kertės blizga, laikas eina.
Tik laukimu begyvenu.
Baigiu prarasti savo dainą.
Išvykę tampame tarnais.
Mūsų valdžioj – gobšumas dvokia.
Niekšybę po niekšybės veis.
Tarnauti Lietuvai – ne motais.
Gal juos išvykim į šilus.
Savom akim tegu pamato
Kuo šeria motinos vaikus,
Iš kokio vargo namą stato.
Valdžios išmokyt – nepajėgsim.
Savivalės jėga jiems leista.
Užkrėskim juos supratimu
Skirkim išmanymą – lyg vaistą.
2016 m. rugsėjis
Balandžio 1 – ji
Kas nori tolį išmatuot,
Į aukštą medį įlipa.
Kas nori dieną išbučiuot,
Tam valandų – tik dvylika.
Kas panorės atrast save,
Ieškot privalo jau nuo vaiko.
Draugystės lizdui susinešt
Nebūtina ieškoti laiko.
Nuožmi skriauda – bedantė senė,
Gyvenimą be peilio pjauna.
Gobšuolio suvilkta nauda,
Vien kapinių paveikslą krauna.
Kodėl iškyla abejonės?
Iš kur išauga, kas atspės?
Jas suvelka tie patys žmonės,
Arčiau gyvenimo duobės.
Žmogus, lyg pirmosios kelnaitės,
Kai jos suplyšta – išmeta.
Iš lopytų – nekrausi kraitės,
Pradėki naują įnašą.
Kas nori tolį išmatuot,
Į aukštą medį įlipa.
Kas siekia menui asistuot,
Nebijo skaičiaus trylika.
2017 m. balandžio 3 d.
