Dalykiški ryšiai su bibliofilais tęsiasi
Tinklalapis www.dirst.lt primena apie portalo dalykiškus ryšius su Simono Daukanto bibliofilų klubu (Plungė) ir pateikia kelis jo vadovo Gintauto Černeckio atsiųstus pranešimus.
Abudu tekstai autentiški, neredaguoti (Romualdas Černeckis).
I.
Gintautas Černeckis, Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovas
Apie Plungės Simono Daukanto bibliofilų klubo veiklos modelį
Pranešimas skaitytas 2014 m. lapkričio 8 d. Plungės viešojoje bibliotekoje vykusioje konferencijoje „Žemaičių knyga – 5“, skirtoje Simono Daukanto bibliofilų klubo 30 – ties metų sukakčiai paminėti.
Simono Daukanto bibliofilų klubas per 30 savo veiklos metų sukūrė savitą veiklos modelį, su kuriuo ketinu supažindinti skaitytojus.
Saviorganizuotumas. Simono Daukanto bibliofilų klubas buvo įkurtas iš apačios ir veikė ne pagal sovietinio režimo planą. Negaliu tvirtinti, kad šis klubas buvo antisisteminė organizacija, nes gyvavo legaliai. Tačiau nesuklysiu jį priskyręs nesisteminei organizacijai, kuri veikė autonomiškai ir be valdžios režisūros. Ir tai buvo pilietiškumo apraiška.
1984 m. gruodžio 26 d. prie Plungės rajono viešosios bibliotekos buvo įkurtas Simono Daukanto bibliofilų klubas (tuomet Daukanto knygos bičiulių klubas), kuris 30 metų stovi lietuviškos knygos sargyboje, puoselėdamas bibliofiliją ir knygos kultūrą. Tokiam apsisprendimui labiausiai pritarė klubo pirmeiviai , istorijos mokytojai: Česlovas Vaupšas, Saulius Augūnas, Gintaras Morkis, šių eilučių autorius ir kiti. Plungės bibliofilų klubo įkūrimo proga parašiau kalambūrą „Kabo žiburys“: Prie užšalusio Babrungo/Plungės parko pakraštyj/kabo mėnuo kabo žvaigždės/kabo žiburys/ žiburiuoja žiburiuoja/ bet čia niekas neulioja/ tik už lango stūgauja nuoga pūga/ čia ne viduramžiai/ čia bibliofilai vakaroja mediniame name/ Simonas Daukantas prikeltas/ išgerta mėtų arbata/ jie žodžiais nelošia/ ir kortų nemeta ant stalo/ iš meilė knygai pinigus aukoja/ ir kibirkščiuoja dvasios įtampa… (Daukanto knygos bičiulių klubo Metraštis(Mašinraštis) T1,1985 . Pasitelkiau ironiją, jei kartais būtume pradėję kvailioti dėl knygų. Arba būtų apsėdusi bibliomanija. Mintimi, kad visi sveiki įžengėme į nuostabų knygos pasaulį ir pradėjome ilgametę bičiulystę su knyga.
Humanistinė pasaulėžiūra. Kurdami bibliofilų klubą, turėjome dvasinio atgimimo viziją. Klubo nariai buvo susipažinę su didžiųjų humanistų pažiūromis: Alberto Šveicerio žmogaus dvasinio prisikėlimo etine koncepcija, Henrio Davido Toro pilietinio nepaklusnumo pareiga, Vydūno teosofija, Rerichų dvasiniu, kultūriniu palikimu. Kai kurie iš mūsų atrado išminties lobyną Gyvosios Etikos Mokyme, kitaip dar vadinamą Agni Joga. Įsigilinome į S.Daukanto „Būdą“, kurio autorius ragino tautiečius rūpintis dorove.
Negalėjome pradėti kryptingos kultūrinės veiklos be aiškios humanistinės pasaulėžiūros. Klube ugdėme supratimą, kad dvasinis tobulėjimas yra individualus, vidinis procesas. Patys tuo įsitikinome kurdami asmenines bibliotekas.
Pagrindinė klubo veiklos forma – susirinkimas. Klubas veikia pagal susirinkime patvirtintą programą. Susirinkimo struktūrą sudaro šios dalys: bibliofilo žinynas, bibliofilo archyvas, bibliofilo užrašai, pranešimas, perskaitytos knygos pristatymas, supažindinimas su naujomis ir įsigytomis knygomis. Susirinkimo trukmė 2 valandos (nuo 16 val. iki 18 val.). Klubo nariai renkasi kiekvieno mėnesio 10d.Plungės viešojoje bibliotekoje, nes spalio mėnesį gimė S. Daukantas. Susirinkimų turinį sudaro: Lietuvos ir pasaulinės literatūros, vertingų ir retų leidinių, meniškai įrištų ir apipavidalintų knygų, knygos istorijos, asmeninės bibliotekos kūrimo klausimai. Iki 1994 m. įdomesni pranešimai buvo spausdinami klubo metraščiuose: XXVII knygos mėgėjų draugija“ (Č. Vaupšas), „Žymiausi Lietuvos knygų kolekcininkai“(I.Juškevičienė), „Tėviškės knygnešiai“ P. Grigola), „Martynas Jankus – Knygų leidėjas ir spaustuvininkas“ (G. Černeckis), „Antrasis spaudos draudimo laikotarpis Lietuvoje“ (V. Skierienė), „J.T. Vaižgantas – XXVII knygos mėgėjų draugijos veikloje“ (V.Žilinskienė), „Garsieji Vakarų Europos knygų leidėjai“(S.Augūnas), „Lietuvių išeivių poetų knygos“ (A.Krivickienė). 1985 m. klubo nuostatuose buvo nurodyta, kad tikrasis klubo narys per metus privalo paruošti bent vieną pranešimą pasirinkta tema, atitinkančią klubo tikslus ir uždavinius. Kandidatas į tikruosius narius, nelankęs iš eilės dviejų susirinkimų ir metų laikotarpyje neparuošęs pranešimo išbraukiamas iš sąrašų.(Daukanto knygos bičiulių klubo nuostatai.Mašinraštis.p.11,1985). Ne visi klubo nariai susitaikė su gana griežtais nuostatų reikalavimais. Kam buvo per sunku, tie pasitraukė. Birželio ir liepos mėnesiais klubo susirinkimai nevyksta. Skelbiama didžioji bibliofilų pertrauka, kurios metu rengiamos kultūrinės išvykos. Per 30 klubo veiklos metų įvyko 300 susirinkimų. Nebuvo atvejų, kad susirinkimas neįvyktų. Tai iškalbingas faktas.
Konferencijos. Simono Daukanto bibliofilų klubas iškėlė uždavinį – pasitelkus šalies knygotyrininkus ir bibliofilus pradėti kryptingą ir sistemingą Žemaičių knygos tyrinėjimą. Tuo tikslu organizavo 8 konferencijas: pirmieji Daukanto skaitymai (,Plungė, 1988), Simonui Daukantui – 200“ (Žemaičių Kalvarija, 1993), „Žemaičių knyga“ (Plungė, 1999), „Žemaičių knyga – 2“ (Plateliai, 2000), tarptautinė knygotyros konferencija „Bibliofilija“ (klubo nariai įėjo į organizacinį komitetą, Vilnius, Plungė, Alsėdžiai,2001), „Žemaičių knyga – 3“ ( Plungė,2004 ), „Žemaičių knyga – 4“( sudėtinė projekto „Atverkime duris į krašto praeitį, kad neprarastume savęs ateityje“ dalis Plungė, 2008)), Žemaičių knyga – 5“, vykdant projektą „Žodį, vardą, knygą pamirštą Tėvynei sugražinkime“(Plungė, 2014). Pirmose dviejuose konferencijose „Žemaičių knyga“ buvo nagrinėjami Žemaičių regiono knygos veikėjai, jų asmeninės bibliotekos, knygų kolekcijos ir jų likimai. Tarptautinėje konferencijoje „Bibliofilija“ veikė penkios sekcijos. Pranešimai, kaip jau minėjau, buvo skaitomi Vilniuje, Plungėje ir Alsėdžiuose. Penktoje sekcijoje kalbėta apie bibliofilines organizacijas: Martyno Mažvydo bibliofilų klubo raidą, Simono Daukanto bibliofilų klubo veiklą, atsikūrusią XXVII knygos mėgėjų draugiją. Paskutinė konferencijos diena vyko Alsėdžių bažnyčioje, kurios šventoriuje palaidotas vienas žymiausių XIX a. bibliofilų Jonas Chrizostomas Gintila. Kitose konferencijose pagrindinis dėmesys buvo skiriamas Žemaitijos regiono bibliofilijai ir knygos kultūrai tyrinėti. Konferencijoje „Žemaičių knyga – 3“ plungiškius sudomino N. Lietuvninkaitės pranešimas „Bibliofilo Vlado Daumanto kolekcijos pėdsakas“ ir dr. A. Pacevičiaus pranešimas „Bibliofilija senojoje Žemaitijoje“ .Konferencijoje „Žemaičių knyga – 4“ du pranešimai labiausiai atspindėjo konferencijos pavadinimą: dr. A.Pacevičiaus „Senųjų bibliotekų tyrinėjimai Žemaitijoje: bibliofilinis požiūris“ ir Vilniaus universiteto knygotyros magistro T.Petreikio „Kas yra Žemaitijos knyga: svarstymo metmenys“. Asmeniškai man ir daukantiečiams tenka garbė bendradarbiauti ir bičiuliautis su iškiliais šalies knygotyros ir bibliofilijos autoritetais. Branginame mažvydiečių prof. Domo Kauno, prof. Arvydo Pacevičiaus, bibliofilo Gintauto Trumpio, Martyno Mažvydo bibliofilų klubo pirmininko dr. Tomo Petreikio globą, patarimus, moralinę ir finansinę paramą Simono Daukanto bibliofilų klubui.
Konkursas „Prakalbinta knyga“. Iš viso buvo surengti 5 „Prakalbintos knygos konkursai(1998,1999, 2000, 2001, 2004). Pirmajame konkurse laureato vardo niekam neskyrėme, tik apdovanojome prizininkus. Kitų konkursų laureatai: Birutė Širvinskaitė, sesuo Leonija iš Kauno, Justė Radzevičiūtė iš Plungės, lituanistė Rita Ringienė iš Akmenės, literatė Justina Žukinskaitė iš Kuršėnų. Šią klubo veiklos kryptį kuravo klubo narė, lituanistė Violeta Bražinskienė. Konkursas skatino domėtis ne tik klasikine literatūra, bet taip pat lavino gebėjimą išreikšti patirtus įspūdžius. Konkurse dalyvavo skaitytojai iš visos Lietuvos. Taip plėtėsi klubo bičiulių ratas.
Viktorinos. Buvo organizuotos 5 viktorinos: literatūrinė viktorina (1986 m., laureatės – Rožė Poškienė iš Plungės ir Daiva Aukselytė iš Šiaulių); „Pirmai lietuviškai knygai – 440“ (1987 m., laureatė – R.Poškienė); „Simonui Daukantui – 200“ (1993 m., laureatas – Julius Beinortas iš Panevėžio); „ Lietuvos knygnešys“ (1995m., laureatas neskelbtas, pagerbti prizininkai); „ Telšių apskrities paminklai knygnešiams ir daraktoriams“ (2009 m., laureatas neskelbtas, apdovanoti prizininkai).Ši veiklos forma padėjo klubui stiprinti ryšį su jaunaisiais knygų mėgėjais ir rasti kandidatų į klubo narius.
Vakarai su gera knyga Plungės viešojoje bibliotekoje. Plungiškiai įsiminė šiuos vakarus: Gediminas Ilgūnas apie knygas (1986 m.); Alfonsas Čepauskas ir jo sukurti ekslibrisai ( 1987m.); Maironio 125 – tosios metinės (1987m.); Aušrininko Vištelio – Višteliausko 150 – tosios gimimo metinės (1987 m.); Mažosios Lietuvos poetai (1988m.); Martyno Jankaus 130 – tosios gimimo metinės (1988m.); prof. D.Kauno knygos „Jurgio Platerio biblioteka – Lietuvos knygos kultūros ir mokslo paminklas“ sutiktuvės (2012 m.); poeto, fotografo, nacionalinės premijos laureato Vlado Braziūno kūryba (2013m.); naujos prof. D. Kauno knygos „Mažosios Lietuvos knygų link: dokumentinio paveldo socialinėje aplinkoje sakytinė ir vaizdinė istorija“ pristatymas. Klubo organizuoti vakarai praturtino Plungės kultūrinį gyvenimą.
Žygiai su knyga kuprinėje. Plačiai nuskambėjęs žygis pėsčiomis „Nuo Kalvių per Lietuvą link Vilniaus“ (1986 – 1988); blaivybės žygis dviračiais Vyskupo Motiejaus Valančiaus keliais (1989 m.).Žygiuose dalyvavo gražus pulkas jaunimo, kuris neliko abejingas S.Daukanto ir M.Valančiaus raštams, skaitomiems laužo šviesoje.
Dalyvavimas vyskupo M.Valančiaus raštų meninio skaitymo šventėje. Šiame konkurse klubas pradėjo dalyvauti nuo 1995 m. Už plungiškių skaitovų atranką buvo atsakinga klubo narė Alma Vyšniauskienė. Jos atrinkti skaitovai pelnė ne kartą prizines vietas. Užsimezgė ilgametė draugystė su memorialinio M.Valančiaus muziejaus direktoriumi Algirdu Čėsna.
Knygnešio dienos paminėjimas. Nuo 1995 m. klubas organizuoja renginius, skirtus Knygnešio dienai paminėti Plungės Senamiesčio mokykloje. Klubas globoja stogastulpį, pastatytą knygnešiams atminti Vilkų kaime. Bendradarbiaudami su Lietuvos knygnešio draugija, dalyvavome Lietuvos kultūros fondo Knygos programoje „Penki apsnigti vakarai su reta knyga“ prof. Česlovui Kudabai atminti: ketvirtas vakaras „Vyskupo Valančiaus Žemaitija“, kuriame daukantiečiai pristatė M.Valančiaus „Žemaičių vyskupystę“ (1995 m.) ir antrasis vakaras „Bundantysis švinta iš vidaus“, kuriame Vilniaus Sietuvos vidurinės mokyklos moksleiviai susitiko su Simono Daukanto bibliofilų klubo nariais ir lakonikų autoriumi G. Černeckiu. Talkinome draugijai rengiant skaitmeninį leidinį „Paminklai Lietuvos knygnešiams ir daraktoriams“ (2008).
Organizuotos išvykos į Vilniaus knygų mugę. 2014 m. Simono Daukanto bibliofilų klubo nariai dešimtą kartą organizuotai vyko į Vilniaus knygų mugę. Klubo archyve užtikau aprašytą pirmąją Plungės visuomeninių kultūros organizacijų išvyką 2004 m. vasario 21 dieną. Tais metais Knygų mugėje buvo minimas lietuviškos spaudos atgavimo šimtmetis. Reikšminga proga 2004 m. mūsų klubo Bičiulė, dailininkė Gražina Didelytė išleido graviūrų knygelę „Slaptakeliai Slaptavietės Slaptaknygės“ ,kurioms parašiau lakonikas. Knygelę gražiu žodžiu palydėjo Lietuvos Knygnešio draugijos pirmininkė, Simono Daukanto bibliofilų klubo Garbės narė Irena Kubilienė.
Laikraštis „Žemaičių bibliofilas“ ir periodinis „Bibliofilų puslapis“.
1995 m. laikraštyje „Žemaičių saulutė“ pasirodė klubo skyrius „Bibliofilo lentynėlė (įdėtas į 6 numerius), kuris supažindino skaitytojus su bibliofilija, asmeninėmis bibliotekomis, knygų rinkiniais, vertingomis knygomis. Laikinai nustojus eiti „Žemaičių saulutei“, klubas pradėjo leisti „Bibliofilų puslapį“ laikraštyje „Plungė“ (nuo 1996 m. išspausdinti 122 puslapiai).Toks buvo bibliofilų bendravimo būdas su skaitytojais apie knygos pamėgimą ir jos kultūrą. Bibliofilijos periodika subrandino mintį išleisti pirmąjį bibliofilijos laikraštį Lietuvoje. 2000 m. kovo 16 d. buvo išspausdintas pirmasis laikraščio „Žemaičių bibliofilas“ numeris (išleisti 6 numeriai), kuriame buvo paskelbta 17 Žemaičių bibliofilų sąjūdžio tezių. Leisti Simono Daukanto bibliofilų klubo laikraštį nusprendėme padrąsinti prof. D. Kauno, kuris pasiūlė tinkamiausią laikraščio pavadinimą „Žemaičių bibliofilas“. Vytautas Rimša straipsnyje „Lietuvos bibliofilų sambūriai ir plungiškių laikraštis „Žemaičių bibliofilas“ pažymėjo: „Laikraštis „Žemaičių bibliofilas“ šiandien yra tarsi gyvas vilties spindulėlis, netikėtai nuslydęs ant gerokai apgriuvusio ir plačiai naujųjų madų ardomo mūsų senosios kultūros ir tautinio palikimo paveldo aukuro. Savo esybe jis teikia nemažai vilties per amžius puoselėtos mūsų tautinės kultūros išsaugojimui ir išlikimui, naujam jos dvasiniam atgimimui – Renesansui“.
Klubo Metraščiai ir išleistos knygos. Daukanto knygos mėgėjų Metraščius (Mašinraštis)sudarė Saulius Augūnas (T 1,1985;T 2,1988; T 3, 1989; T 4,1990; T 5,1994). Gintaras Morkis išleido knygą „Nuo Kalvių per Lietuvą link Vilniaus“, skirtą Simono Daukanto bibliofilų klubo 15 metų sukakčiai (1999). G.Černeckis išleido poetišką filosofinių miniatiūrų rinkinį „Lakonikos“ (2012), kurią iliustravo šviesios atminties dailininkė G. Didelytė. Išleista 200 numeruotų egzempliorių, iš jų 1 -29 skirti klubo nariams, 30 – tas klubo archyvui.
Klubo nuostatai. 1985m. klubo susirinkime buvo patvirtinti pirmieji Plungės Daukanto knygos bičiulių klubo nuostatai, kurie ribojo klubo narių skaičių. Jų negalėjo būti daugiau kaip 10. Nuostatai reikalavo, kad kandidatas į narius turėtų savo bibliotekoje ne mažiau kaip 300 knygų. Be to kandidatas tikruoju nariu buvo patvirtinamas, jei paruošdavo pranešimą pagal klubo tarybos patvirtintą temų sąrašą (pasirinktinai). Laikui bėgant klubo nuostatai švelnėjo.1994 m. patvirtinus naujus įstatus, klubas iškėlė uždavinį vadovauti Žemaičių bibliofilų sąjūdžiui.
Klubo nariai. Klubo sudėtis: tikrieji nariai, Garbės nariai ir rėmėjai. Klubo Garbės nariai yra: prof. D. Kaunas ,dr. Irena Kubilienė, dr. Nijolė Lietuvninkaitė, lituanistė, muziejininkė Danutė Veisienė ir šviesios atminties kraštotyrininkė Eleonora Ravickienė. Šiuo metu yra 7 tikrieji klubo nariai. Trisdešimties metų laikotarpyje buvo įregistruota per 70 klubo narių. Daugelis jų išvyko studijuoti į aukštąsias mokyklas ir negrįžo į Plungę.
Saviugda ir savikūra. Simono Daukanto bibliofilų klubas yra savęs ir knygos pažinimo mokykla. Klubo devizas „Švieskis ir šviesk“ ragina savo gyvenimą skirti lavinimuisi. Klubo nario uždavinys yra ieškoti tiesos, pažinti išmintį ir sukurti asmeninę biblioteką. Principinė nuostata yra laikytis šviesos pusėje ir padėti kitiems neprasilenkti su knyga.
Klubo atributika. Klubas turi savo ekslibrisą, kurį sukūrė dailininkė Aldona Ruibienė ir himną. Tikriesiems klubo nariams įteikiamas ženkliukas su S.Daukanto atvaizdu. Sukurti proginiai skirtukai ( klubui – 20, 25,30).
Klubo bibliotekėlė ir archyvas. Klubo bibliotekėlė randasi Plungės viešojoje bibliotekoje, kuriai katalogą sudarė Otilija Juozapaitienė. Klubo vadovas tvarko archyvą, kuris yra saugomas jo namuose.
Klubo buveinė. Klubui svarbu turėti pastovią buveinę. Klubo krikštynos vyko Plungės viešosios bibliotekos mediniame name. Kai ten įsikūrė vaikų biblioteka, persikėlėme į šalia esantį mūrinį bibliotekos pastatą. Dabar klubo buveinė yra naujojoje bibliotekoje, bet visai šalia. Gerai sutariame su bibliotekos kolektyvu ir jos direktore Violeta Skieriene, kuri palaiko Žemaičių bibliofilijos sąjūdį.
Išvados:
1) Sukūrė savo klubo veiklos modelį;
2) veikia kaip savaimiškai susikūrusi, atvira visuomenei, nepriklausoma bibliofilinė organizacija;
3) tęsia lietuviško spausdinto žodžio išsaugojimo tradiciją;
4) yra nuolatos atsinaujinantis knygos mėgėjų sambūris;
5) kuria naujas knygos kultūros tradicijas Žemaitijoje;
6) yra jaunųjų knygių skaitymo ir bibliofilijos ugdymo mokykla;
7) savo pavyzdžiu skatina kurti knygų mėgėjų klubus nedideliuose šalies miesteliuose.
II
Gintautas Černeckis, Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovas
Plungiškiai bibliofilai Gerardo Bagdonavičiaus, Petro Jakšto ir Kazio Varnelio namuose
Pranešimas skaitytas 2017 m .birželio 16 d. Žemaičių dailės muziejuje vykusioje konferencijoje „Žemaičių knyga – 6“
Vartant Simono Daukanto bibliofilų klubo Metraščius ir Susitikimų knygą, krinta į akis daukantiečių pasiryžimas nenukrypti nuo lietuviškos knygos pasaulio. Susitikimai su knygos kultūros kūrėjais yra viena iš klubo veiklos formų. Apie tai byloja klubo knyga „Susitikimai“ ,kuri buvo pradėta 1985 metais. Klubo nariai turėjo galimybę giliau pažinti, knygius, knygos kultūros veikėjus: Martyno Mažvydo bibliofilų klubo narį ,knygos istoriką, Vladą Žuką; XXVII knygos mėgėjų draugijos narį, kraštotyrininką Petrą Jakštą; knygotyrininką, Martyno Mažvydo bibliofilų klubo narį Domą Kauną; dailininkę, ekslibrisų kūrėją Gražiną Didelytę; knygotyrininkę ,bibliotekininkę Nijolę Lietuvninkaitę; dailininką, ekslibrisų kūrėją Gerardą Bagdonavičių; knygotyrininkę, Martyno Mažvydo bibliofilų klubo narę Almą Braziiūnienę; Lietuvos Knygnešio draugijos pirmininkę Ireną Kubilienę; knygotyrininką, Martyno Mažvydo bibliofilų klubo narį Arvydą Pacevičių; istoriką, Žemaičių kultūros draugijos narį Adomą Butrimą; dailininką, ekslibrisų kūrėją Alfonsą Čepauską ;bibliofilą, keliautoją , Vydūno draugijos narį Algimantą Jucevičių; dailininkę, ekslibrisų kūrėją Evą Labutytę; rašytoją, keliautoją Gediminą Ilgūną; istoriką Edvardą Gudavičių; dailininką, bibliofilą Kazį Varnelį; rašytoją, girininką Vytautą Almanį; dailininką, sukūrusį paminklą Liudvikui Rėzai Pervalkoje Eduardą Jonušą ir kirus.
Pažintis su knygos žmonėmis ugdė klubo narių pagarbą spausdintam žodžiui ir skatino tęsti lietuviškos bibliofilijos tradiciją. Nepasikliovėme vien tik knyginiais bibliofilų, knygos kultūros kūrėjų portretais .Magėjo pabendrauti su jais gyvai, pabūti jų aplinkoje, pažinti jų gyvenimo būdą, susipažinti su asmeninėmis bibliotekomis. Savo pranešime apžvelgsiu įsimintinus Plungės bibliofilų susitikimus su G.Bagdonavičium, P.Jakštu ir K. Varneliu.
Simono Daukanto bibliofilų klubo Metraščio pirmame tome (Plungė,1985) yra įrašas:1985 m.lapkričio23 d. klubo narių išvyka į Šiaulius. Aplankėme dailininką, daugelio ekslibrisų autorių G.Bagdonavičių, pažiūrėjome Šiaulių dramos teatro spektaklį Žemuogių pievelė“ bei lankėmės Šiaulių J.Janonio vidurinės mokyklos muziejuje ,kuriam vadovauja mokytojas Jonas Krivickas.
Prieš susitikimą perskaitėme Jono Sidaravičiaus knygą „Gerardas Bagdonavičius“ (V.,1977).Namų šeimininkas mus sutiko šiltai. Kambarys buvo kaip muziejus, o jis pats atrodė kaip ne šio pasaulio būtybė. Į mus žvelgė šventųjų skulptūrėlės, paveikslai, spektaklių afišos, scenų dekoracijų ir kostiumų eskizai, krūvos knygų bei šūsniai popierių. Pašaliečiui toks vaizdas kėlė nuostabą, bet ne kūrėjui. Tai buvo jo karalystė. Plungės knygiai turėjo garbės kalbinti XX a. Lietuvos ekslibrisų klasiką, žymų lietuvių dailininką ir pedagogą. Žinojome, kad G.Bagdonavičius daug nuveikė populiarinant lietuvišką knygos ženklą. Meistras sukūrė daugiau kaip 200 ekslibrisų, todėl pagrįstai laikomas lietuviškų ekslibrisų mokyklos pirmtaku. Kadangi mus domino dailininko sukurti knygos ženklai, todėl daugiausia klausinėjome apie knygų grafikos subtilybes. G.Bagdonavičius geranoriškai atsakinėjo į bibliofilų klausimus. Pats netikėtai paklausdavo, norėdamas sužinoti mūsų santykį su medžiagine knyga. Dailininkas be skrupulų papasakojo apie savo audringą gyvenimą, meilę knygai ir silpnajai lyčiai. Imponavo jo nuoširdumas, linksmas būdas, dėmesingumas svečiams, sąmojingumas, gera atmintis ir ypatinga pagarba knygos grafikai. Nepajutome kaip prabėgo pasimatymui skirtas laikas. Metas buvo atsisveikinti su sielos bičiuliu, kuris Susitikimų knygoje įrašė: Plungės knygos bičiulių klubui – stebiuosi tokio didelio ratelio narių skaičiumi, jų energingumu, organizuotumu ir meilei knygai, ir grafikai. Nustebęs ir didžiai gerbiąs Bagdonavičius Gerardas – Arnoldas. Šiauliai, 1985 XI 23.Paveiktas patirto įspūdžio , parašiau G.Bagdonavičiui skirtą eilėraštį „Muziejui netiki“, kuris buvo atspausdintas S.Daukanto bibliofilų klubo Metraščio pirmame tome (Plungė, 1985):dabar guli ant tulpių/ir kitų gėlių/bet ne palėpėje/savo karalystėj/ir dar ne vienas/su antra žmona/nors viena koja/esi pas Abraomą/aplink tave daiktai gyvi/jų sielos aiškios/kaip senieji veidrodžiai/šilti kaip kokliai/jauti dvasias plevenančias/kvapais nakties/oda pirmos žmonos/paklotos palei lovą/daiktai ne amžini/jų dvasios su tavimi/rakanduose paveiksluose/mediniuose dievukuose ir angeluose/bet lazda pasirėmęs kalambūrini/kad Abraomas palauks/nes liūto reikia salonuose/ir kaip senais laikais/vėl šaudys žvilgsniai gimnazisčių/ir kais jų ružavi veidai/širs bernužėliai/bars viršininkai/bet tu vienuolis ir ne vienuolis/atlaikysi tai.
S.Daukanto bibliofilų klubo Metraščio antrajame tome (Plungė, 1987) yra lakoniškai užrašyta:1986m.lapkričio 2 d. daukantiečiai svečiavosi Šlutėje pas XXVII Knygos mėgėjų draugijos narį P.Jakštą. Susipažino su gausia ir labai turtinga jo asmenine biblioteka. Šiam susitikimui ruošėmės atsakingai.1985 m. kovo ir balandžio mėnesiais Č. Vaupšas skaitė pranešimus apie bibliofiliją Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Rusijoje. 1986 m. birželio mėnesį klubo nariai susipažino su XXVII Knygos mėgėjų draugijos metraščiais, kurios užsakė M.Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje. 1986 m. spalyje klubo nariai aptarė surinktus šaltinius apie P.Jakšto bibliofilinę veiklą. Į Šilutę išvykome anksti ryte mano vairuojamu automobiliu. Kelionėje dalinomės mintimis apie Pirmosios Lietuvos Respublikos knygos kultūros pasiekimus ir XXVII knygos draugijos veiklą. Džiaugėmės galimybe aplankyti ir pagerbti Nepriklausomos Lietuvos karininką, vieną iš dviejų likusių gyvų sovietų krašte XXVII knygos mėgėjų draugijos narį P.Jakštą. Planavome susitikimą ir su antruoju šios draugijos nariu Pauliu Galaune, tačiau dėl bibliofilo blogėjančios sveikatos teko net du kartus jį atidėti. Vežėmės lauktuvių ir gerą nuotaiką. Netrukus radome nurodytą daugiabutį. Mus maloniai pasitiko pats šeimininkas ir jo žmona Sofija. Ant stalo garavo karšta arbata ir viliojančiai atrodė skanėstai, bet mus domino prisiminimai apie elitinę XXVII knygos mėgėjų draugiją ir bibliofilo asmeninė biblioteka. P.Jakštas buvo nustebintas plungiškių pasišventimu lietuviškai knygai ir bibliofilijai. Bendravo su mumis kaip su bendraminčiais. Mūsų klausimams nebuvo galo.. Papasakojo apie prieškarinę savo biblioteką, kurioje buvo sukaupęs apie 5000 leidinių. Tarp jų buvo pirmosios istoriko S.Daukanto, vyskupo M.Valančiaus ir kitų žemaičių lituanistinio sąjūdžio dalyvių knygos. Tačiau 1945 m. sovietų valdžios įsakymu visos knygos buvo sudegintos. Bibliofilas pildė katalogą, kuriame pateikė bibliografinį aprašą. Restauruodavo senas ir įrišdavo naujas knygas, įklijuodavo į jas dailininko G.Bagdonavičiaus 1928 m. sukurtą ekslibrisą. Tik vėliau sužinojome, kad P.Jakštas slapstėsi nuo sovietų valdžios svetima pavarde Latvijoje. 1955 m. jis legalizavosi ir ėmėsi kurti asmeninę biblioteką iš prieškario laikų knygų likučių. Svarstėme knygos kultūros klausimus, galimybes kurtis bibliofilų draugijoms esamomis sąlygomis. Naująją P.Jakšto biblioteką sudarė per 6000 įvairių spaudinių. Šeimininkas įdėmiai stebėjo kaip mes elgiamės su jo knygomis. Kaip mes jas laikome rankose, kaip mes jas padedame atgal į lentynas. Supažindino su savo kraštotyros rankraščiais. Įstrigo jo mintys apie lietuvybę, tautinę savimonę, savigarbą ir dvasinę Tėvynę, kurią pirma turime susikurti savo mintyse. Apie tai buvo drąsu kalbėti 1986 m. Įsitikinome, kad bendraujame su Nepriklausomos Lietuvos inteligentu, individualybe, aukštos vidinės kultūros žmogumi, kuriam asmeninė biblioteka yra išminties šventykla. Akimirksniu prabėgo diena. Už lango temo ir laikas buvo palikti svetingus sielos bičiulio namus, kuriose gavome pilietiškumo pamoką ir meilės knygoms pavyzdį. P.Jakštas, atsisveikindamas su Plungės knygiais, padovanojo savo rankraštį „Kas buvo XXVII knygos mėgėjai“ ir Susitikimų knygoje įrašė : Ačiū, Broliai Žemaitėliai, už malonų apsilankymą. Puoselėkite ir toliau lietuvišką knygą. Iki pasimatant! P. Jakštas 1986 XI 02, Šilutė. Rankraštis mums reiškė XXVII knygos mėgėjų draugijos testamentą, kuris įpareigojo Simono Daukanto bibliofilų klubą tęsti lietuviškos bibliofilijos tradiciją. Tais pačiais metais Plungės knygių iniciatyva pasirodė savilaidinė apybraiža P. Jakštas. Kas buvo XXVII knygos mėgėjai. (Plungė, 1986).
2001 m. Simono Daukanto bibliofilų klubo nariai aplankė K.Varnelio muziejų – namus. Patirtus įspūdžius aprašiau straipsnyje Tikrasis lobis – Tėvynė širdyje (Plungė, Bibliofilų puslapis nr. LIX, 2001 03 07). Išsamiau K.Varnelio asmeninę biblioteką aprašė Alma Braziūnienė savo straipsniuose Dailininkui, kolekcininkui, bibliofilui Kaziui Varneliui – 85 (Plungė, Bibliofilų puslapis nr. LXXI, 2002 03 13) ir Biblioteka – šventovė ( „Žemaičių bibliofilas“ nr. 4, 2001 12 28 )
Iš Vilniaus knygų mugės šurmulio patekome į vakarėjantį senamiestį, kuriame žymus dailininkas K.Varnelis įkūrė savo tapybos ir muziejinių vertybių ekspoziciją. Maloniai globojami meno lobių saugotojo, keliavome per 36 sales, kuriose buvo jaučiama kūrėjo dvasia. Tai ką regėjome atrodė intriguojančiai ir kėlė nuostabą. Tokios originalios ekspozicijos anksčiau neteko matyti. Drąsus buvo menininko sprendimas suderinti Rytus ir Vakarus, senovinius baldus su modernia tapyba, skirtingų laikotarpių ir technikų kūrinius. Kaip dera žemaičiui K.Varnelis mūsų neskubino, kalbėjo mažai. Įdėmiai mus stebėjo ir į klubo narių klausimus atsakinėjo iš esmės.
Labiausiai Plungės bibliofilus domino 7000 tomų asmeninė biblioteka. Ypač jos vertinga lituanistika. Taip pat 150 vienetų senųjų žemėlapių rinkinys, kuriame buvo sukaupti pagrindiniai Lietuvos kartografijos raidą XVI – XVIII a. atspindintys žemėlapiai. Įdomu buvo pamatyti Philippo Ruhigo rankraštį Meletema (1702 m.), kuris buvo publikuotas Vagos leistoje lituanistinės bibliotekos serijoje. Įspūdį padarė senosios kronikos su Lietuvos aprašymais (Motiejaus Strijkovskio, Petro Duisburgo, Jano Dlugoszo, Erazmo Stelos ir kit.). Pro mūsų akis nepraslydo Mykolo Lietuvio, Žygimanto Liauksmino, Konstantino Sirvydo , Kazimiero Semenavičiaus veikalų originalai. Ilgėliau stabtelėjome prie Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus lyrikos knygų (Antverpenas,1632; Roma, 1643 m.). Bibliotekoje buvo Elzevyrų, ir Platenų leidyklų išleistų lituanistinių leidinių, inkunabulų, knygų įeinančių į pasaulio gražiausiųjų aukso fondą. Gėrėjomės knygų išskirtinėmis iliustracijomis, įrišimu, popieriumi, meno albumų rinkiniu ir vienetiniais leidiniais.
Buvo akivaizdu, kad unikalus muziejus yra gyvenimo kūrinys ir elitinės kultūros faktas. Būdamas toli nuo Tėvynės ir kolekcionuodamas lituanistiką, dailininkas atkūrė Lietuvos paveikslą. Tai buvo kūrėjo pergalė ir dovana Lietuvai. Tačiau didžiausią įspūdį mums padarė muziejaus kūrėjas – pagrindinė įspūdingos ekspozicijos figūra. Tarp kitko mūsų žemietis, kilęs iš Alsėdžių. Ekspozicijoje atsiskleidė K.Varnelio individualybė, subtilus skonis, aristokratiška dvasia. Apžiūrėjus meno vertybes, buvome pakviesti taurei vyno. Buvo jauku be žodžių. Bandžiau sau atsakyti į klausimą, koks yra išskirtinis bibliofilo K.Varnelio bruožas. Toptelėjo pirmoji mintis :
mylintis knygas, žmones ir Tėvynę. Mylintis žmogus yra gražus. Ir tuo viskas pasakyta. Bibliofilas ne tik saugo ir kaupia rašytinį palikimą, bet geranoriškai juo pasidalina su kitais.
Padėkojome muziejaus – namų šeimininkui už galimybę susipažinti su jo sukauptomis meno vertybėmis. Ne be reikalo žemaičiai namus vadina gyvenimu. Kokie namai, toks ir gyvenimas. Ką čia bepridursi. Padovanojome sielos bičiuliui leidinį. Plateliai . (V.,1999).
Atsisveikindamas K.Varnelis pasakė: džiaugiuosi aktyvia Simono Daukanto bibliofilų klubo veikla nedideliame Žemaitijos miestelyje. Bibliofilija yra didžiųjų miestų , kurie yra kultūros centrai knygių privilegija. Todėl plungiškių bibliofilų klubas yra fenomenalus reiškinys. Nuoširdžiai linkiu žemaičių bibliofilams tvirtybės ir aplinkinių palaikymo.
Dar vienas sielos bičiulis sustiprino ir praturtino Dvasinę Draugiją.
Išvados:
- Susitikimai su knygos kultūros kūrėjais turėjo įtakos Simono Daukanto bibliofilų klubo raidai;
- Ugdė klubo narių pagarbą lietuviškam spausdintam žodžiui;
- Atskleidė bibliofilų individualybes ir jų asmeninių bibliotekų ypatumus;
- Parodė bibliofilų ypatingą santykį su knyga ir lietuvių raštija;
- Skatino tęsti bibliofilijos tradiciją ir kurti lietuvišką pasaulį;
- Formavo savitą Simono Daukanto bibliofilų veiklos modelį;
- Praturtino klubo narių dvasinį gyvenimą.
****
