Jonas Paulauskas 
Žvilgt: senjorai kelininkai jubiliejiniame susitikime (papildymas)
Rugsėjo 5 – ją tinklalapis www.dirst.lt paskelbė šį J. Paulausko straipsnį. Dabar autorius atsiuntė jį papildęs.
Portale jau publikuotoji informacija
Rugpjūčio 26 – ji tapo atmintina diena Vievio kelių muziejaus (VKM) istorijoje, kadangi tada apsilankė ministro pavaduotojas, sostinės meras, kelių statybos(KS) tresto valdytojas, KS valdybų direktoriai, inžinieriai, šios srities moksliniai bendradarbiai ir kiti tame darbe Lietuvai nusipelnę žmonės. Tiesa, visi svečiai anose garbingose pareigose buvę dar jaunystėje ir žinomi kaip 1957 metų Kauno politechnikos instituto Hidrotechnikos fakulteto absolventai, kaip anksčiau daug pasiekę garsūs kelininkai, o dabar jie – žilagalviai senjorai.
Minima išsilavinusių kadrų kalvė iki 1950 metų vadinosi Vytauto Didžiojo universitetu, kuri nuo 1950 metų gruodžio 31 d. buvo perorganizuotas į Kauno politechnikos institutą (KPI). Tądien VKM susitikę senjorai buvo antroji šios mokslo įstaigos laida.
Kaip prisiminė susirinkusieji, 1957 metais institutą baigė 35 kelininkai inžinieriai, o nūnai, deja, jų belikę keturiolika.
„Šiandien džiugu regėti jus, atvykusius į VKM, kurį kelininkai laiko savo šventove, pabendrauti, prisiminti savo jaunystę“,- šitaip svečius pasveikino vienas šio muziejaus aktyviausių kūrėjų ir puoselėtojų, žilagalvių veteranų kelininkų bendrakursis, susitikimo iniciatorius ir organizatorius, nusipelnęs Lietuvos kelininkas senjoras Juozas Stepankevičius.
Prieš 60 metų KPI baigę susitikimo dalyviai, tylos minute pagerbę iškeliavusius Anapilin kurso draugus, apžiūrėjo muziejaus eksponatus bei trumpai stabtelėjo nusifotografuoti prie ankstesnės kelių technikos, su kuria šauniai dirbę jaunystėje.
Po to atvykusieji prisėdo atsigaivinti prie arbatos stalo ir pasidalijo prisiminimais apie savo studijų metus, ano mokymosi laikotarpio ypatumus, apie savo bendrakursius, dėstytojus – aukštos kvalifikacijos kelių specialistus, kurie kaip ir jie patys – 1957 metų absolventai – paliko didžiulį indėlį Lietuvos kelių statybos srityje, kas be ko, ir apie nūdienę ekonominę bei politinę padėtį šalyje. Ypač šiltų žodžių sulaukė atvykusiųjų mylimas instituto rektorius profesorius Kazimieras Baršauskas, garsėjęs siekiais apsaugoti Lietuvą nuo tuometinės rusifikacijos, bei priiminėjęs mokytis, dirbti iš Sibiro sugrįžusius tremtinius. Neužmiršo ir kitų KPI profesorių – fakulteto dekano Stasio Vabalevičiaus, Kelių katedros vedėjo Staso Lukošiūno, taip pat dėstytojų. Bendravusieji su humoru kalbėjo apie linksmus nutikimus studentų bendrabutyje, apie nesavanaudišką pagalbą vienas kitam tuo nelengvu studijavimo ir gyvenimo laikotarpiu.
Taip apie savo jaunystę bei darbą tiesiant kelius šalyje tarpusavyje šnekėjosi J. Stepankevičius, Zenonas Ališauskas, Adomas Leliūga, Jonas Rasimavičisu, Algirdas Steponavičius, Algirdas Vileikis, Algirdas Vapšys ir Juozas Žvirblis.
Žymių rašytojų, menininkų, artistų būtis ir veikla įvairiose žiniasklaidos priemonėse aprašoma dažnai, deja, kelių projektuotojų, tiesėjų, tiltų statytojų gyvenimą, jų dar ilgai išliksiančias techninės kūrybos mintis ir darbų pasiekimus šalyje laikmetis nešasi užmarštin. „Todėl jauniesiems specialistams ypač svarbūs yra dar gyvų vyresnio amžiaus jų kolegų kelininkų inžinierių susitikimai, prisiminimai, patirties pasidalijimai“, – sakė atsisveikindami „iki kito karto“ žilagalviai.
Žilagalvių kelininkų atsiminimai
„Su didele nostalgija prisimenu savo darbų pradžią po instituto baigimo”, – tada pradėjo bendrakursių, pražilusių kelininkų senjorų prisiminimų susitikimą J. Stepankevičius.
Anot veterano, visas jo gyvenimas buvo pašvęstas pokariniam Lietuvos kelių ir tiltų atstatymui, paskui – jų rekonstrukcijai, dar vėliau – automagistralių tiesimui. Kelininko veiklos pirmąjį puslapį Juozas atvertė 1957 m. Alytuje kaip darbų vykdytojas, vyresnysis inžinierius. Anuo metu asfaltuotų kelių toje Pietryčių Lietuvos zonoje dar nebuvo, tad jis tapo jų pradininku. Nuo 1960 m. dirbo Vievyje kelių statybos valdybos inžinieriumi, viršininku, direktoriumi, kur realizavo stambius Vilniaus-Kauno, Vilniaus-Panevėžio automagistralių, Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės privažiavimo kelių tiesimo projektus. 1963 metais Vievio plyname lauke, kuriame ganėsi karvės, J. Steponkevičius pastatė dabartinę kelių valdybą su gamybine baze, įsigijusią tada šalyje pirmus asfaltbetonio gamybos G-1 maišytuvus. Be to, veterano vadovaujama įmonė anuomet išasfaltavo Vievio gatves.
Nuo 1995 metų šiųmečio kelininkų senjorų susitikimo iniciatorius rūpinosi įmonėje įsteigtu Kelių muziejumi. „Žodžiu, pergyvenau visą kelių statybos ir eksploatacijos darbų technologijos įsisavinimo bei taikymo istoriją, pradedant nuo juodų dangų įrengimo kelyje sumaišymo būdu ir baigiant karšto asfaltbetonio gamyba bei jo panaudojimu transporto arterijose, deja, metai bėga greitai, tad 2017 m. rugsėjį išėjau į pensiją”, – baigė jis.
Dėl svarbių priežasčių kelis bendrakursių susitikimus praleidęs Z. Ališauskas papasakojo, kaip jo svajonė Lietuvoje statyti tiltus virto tikrove. Toks noras jį paskatino gerai mokytis. Gavęs inžinieriaus kelininko diplomą su pagyrimu, 1957 metais buvo paskirtas darbų vykdytoju Klaipėdos kelių linijinėje eksploatacijos valdyboje, kur pats suprojektavo keletą iki šiolei stovinčių tiltelių per upes Kretingos rajone. Taip pat dalyvavo bene pirmojo šalyje surenkamojo tilto per Luobą (Skuodo r.) darbo brėžinių ruošime. Tuomet, kaip tvirtino Zenonas, subrendęs ir kaip žmogus, ir kaip inžinierius. Dar daug techninių bei kitų sprendimų jam teko savarankiškai priimti, viską pradėti nuo nulio, pačiam pasigaminti ir pritaikyti visus įrankius bei įrenginius. Automagistralės Kaunas – Klaipėda statybos užbaigimo proga Z. Ališauskas gavo nusipelniusio inžinieriaus vardą.
“Aš taip pat savo kelininko inžinieriaus veiklą pradėjau darbų vykdytoju Klaipėdos statybos remonto valdyboje Nr.13, – papasakojo A. Leliūga. – Tada atlikome Žemaičių plento nuo Laukuvos iki Klaipėdos rekonstrukcijos darbus“.
Pasak jo, 1959 metais jis ėjo Kėdainių KSER – 20 vyresniojo inžinieriaus, o nuo 1961 jų iki 1969 – jų – tos valdybos viršininko pareigas, kai anuo laikotarpiu pagrindiniai darbai vyko Lietuvos automagistralėse Vilnius – Kaunas ir Kaunas – Klaipėda. 1970 m., užbaigus pirmąją transporto arteriją, tarp kitų darbuotojų ir šis pokalbio dalyvis VKM gavo TSRS Ministrų Tarybos III laipsnio diplomą. Na, o 1982 – jų rudenį jį pervedė dirbti Kauno organizacinio techninio kelių tiesimo tresto valdytojo pavaduotoju, 1986 m. –vadovu. Ten ėjo pareigas iki 1993 m. pabaigos. Šį likvidavus, perėjo į VĮ “Transporto ir kelių tyrimo institutą”.
„Gyvenimas buvo gražus, ir, jeigu reikėtų – pakartočiau, – akcentavo baigdamas savo prisiminimus. – Pastatydama gražius tiltus ir nutiesdama geras automagistrales mūsų pokario Lietuvos kelininkų karta paliko ryškius pėdsakus Lietuvos kraštovaizdyje, ekonomikoje, o tai ryškus pėdsakas būtyje“.
Ir J. Rasimavičius teigė, kad jo gyvenimas nepraėjo veltui, nors buvęs veikiau mokslininku nei kelių inžinieriumi. Tiesa, iš pradžių, baigęs mokslus KPI bei dirbdamas pagal specialybę vadovavo kelio Marijampolė – Prienai ruožo tiesimo darbams, be to, pradėjo tilto per Šešupę Pilviškiuose (Vilkaviškio r.) statybą. Nuo 1959 – jų palaipsniui persikvalifikavo į ekonomistus ir ėjo pareigas Marijampolės rajono vykdomajame komitete, o po papildomų studijų Maskvoje – Lietuvos TSR Ministrų Taryboje, vėliau dar penketą metų plušėjo Telšiuose, po to pastangas sukoncentravo moksliniam darbui.
„Mes, karo metų vaikinai iš skirtingų Lietuvos vietovių bei skirtingais gyvenimo keliais atėję į kolektyvą – Kauno politechnikos instituto 12/8 ir 12/9 mokymo grupes, iki šiolei esame kartu visame savo prasmingame gyvenime –darbe ir tarnystėje savo šaliai“, – pažymėjo Jonas.
Jam pritardamas Algirdas Steponavičius akcentavo, jog gyvenimas atrodąs dvejopai – bendra prasme gal ir ilgas, tačiau svajonių įgyvendinime – trumpokas. „Pavyzdžiui, stodamas į KPI, patekau į kelininko specialybės kursą, o vėliau tapau tiltininku, – teigė. – Bet jei reikėtų rinktis specialybę iš naujo – pakartočiau tą patį“.
Kaip prisiminė, studijos buvo nelengvos jau vien dėl to, kad bendrabučio kambaryje gyveno 15 – 17 žmonių . Bet siekiantiesiems žinių niekada neateidavo mintys, kad jiems ankšta ar neturi sąlygų mokytis. Atvirkščiai – ten nuolat skambėdavo juokas, anekdotai, įvairūs linksmi pasakojimai iš įvairių Lietuvos vietovių. Baigęs mokslus, kelių statybininku jis dirbo neilgai, kadangi susidomėjo tiltų statyba ir išvažiavo studijuoti į Maskvos inžinerinio statybos instituto Metalinių konstrukcijų katedrą. 1966 m. baigęs bei apsigynęs disertaciją technikos mokslų (dabar daktaro) laipsniui gauti nuo 1968 – jų 25 metus dėstė aukštojoje mokykloje (VISI). Kai 1994 m. išėjo į pensiją, nesiilsi, bet tęsia širdžiai malonius užsiėmimus – metalinių tiltų tyrimus, bandymus, projektavimą. Šiuo metu atlieka ypač įdomią ir atsakingą misiją – konsultuoja atstatančiuosius Gedimino kalną.
Buvęs Vilniaus meras, teisingiau, Vilniaus miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Algirdas Vileikis taip pat turėjo ką prisiminti. „Jei kas laiko mus laimės vaikais, gyvenusiais puikiais laikais, tai pasakysiu, kad ir rojuje duona su pluta, – porino. – „Nuo pat pradžių mus mokė, kad ir koks bebūtų kelias –žvyrkelis, grunto kelias per kaimus ar automagistralė per laukus, jis visada turi savo tikslą – sujungti sodybas, kaimus, miestus, šalis, tad žmogui reikia kelio, kaip ir keliui žmogaus, kuris jį prižiūrėtų“.
Veteranas papasakojo, kad po mokslų KPI pirmąja jo darboviete tapo tuometinis Ukmergės kelių statybos rajonas Nr.2. Kadangi institutą baigė su pagyrimu, Algirdui pasiūlė pasirinkti Vilniaus miesto valstybinę autoinspekciją arba Ukmergę. Pasirinkęs rajoną, ten pasiekė gerų rezultatų, tad 1959 m. jį perkėlė į ministeriją, o 1965 – siais perėjo į Vilniaus miesto valdymo struktūras, kuriose ėjo pareigas iki 1990 m. birželio 16 d. Anot jo, kelininko specialybė labai padėjo darbe – juk tiesiogiai vadovavęs statant net dvylika tiltų. Kai sulaukė penkiasdešimties, veteranui buvo suteiktas nusipelniusio inžinieriaus garbės vardas. Be to, jis apdovanotas trimis ordinais bei daugeliu medalių.
„16 metų ir 3 mėnesius buvęs Vilniaus miesto vykdomojo komiteto pirmininku ir Pasaulinės susigiminiavusių miestų federacijos tarptautinės tarybos nariu susitikau ir pabendravau su daugeliu iškilių žmonių, kas labai praturtino mano žinias, išplėtė mąstymo horizontus ir sužadino norą žinoti dar daugiau, – sakė. – O apibendrindamas pasakysiu, kad visą gyvenimą vadovavausi nuostata – imtis tokio darbo, į kurį ryte veržčiausi, ir turėti tokią šeimą, pas kurią vakare po dienos rūpesčių skubėčiau, kas be ko, man pasisekė – taip gyvenu ir dabar“.
„Taip, mūsų kartai pasisekė, nes buvome laimingi, gimę „nei per anksti, nei per vėlai, pačiu laiku“, – palaikė bendrakursio mintis A. Vapšys. – Atsitiktinai ar ne, bet mūsų grupės studentų sąrašo abėcėlės tvarka pabaigoje buvo Gedimino Tarvydo, Algirdo Vileikio, Aliaus Vidūno ir Juozo Žemaičio pavardės, tad manau, jog sąmoningai tapome geriausiais gyvenimo draugais ir bendraujame šeimomis jau daugiau kaip 60 metų“.
Jis kalbėjo, jog KPI baigė su pagyrimu, todėl galėjo pasirinkti paskyrimo vietą. Šitaip atsidūrė Vilniuje, kur pateko į Lietuvos statybos ministerijos specializuotą mechanizuotų darbų valdybą. Toks gyvenimo posūkis atskyrė pokalbio dalyvį VKM nuo bendramokslių, nors du iš jų – Juozas Žvirblis ir Bronius Jonika – vėliau taip pat dirbo anoje sistemoje. Teko rūpintis žemės darbais, požeminio vandentiekio tinklų įrengimu, teritorijų tvarkymu. Vėliau ta valdyba buvo pertvarkyta ir įjungta į Vilniaus statybos tresto sudėtį, kuriame daugiau nei 20 metų ėjo darbų vykdytojo, vyr. darbų vykdytojo, valdybos vyriausiojo inžinieriumi, viršininko, tresto vyriausiojo inžinieriaus bei valdytojo pareigas, o 1980 metais tapo ministro pavaduotoju. Nuo tada išsiplėtus veiklos zonai A. Vaupšys galėjo išsamiau susipažinti su kitų respublikų ir šalių patirtimi.
Kaip sakė, pokario kartos specialistų bei vadovų patirtis pravertė ir nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai. Jis dirbo Statybos ir urbanistikos ministro pavaduotoju, ministru, ketverius metus premjero Algirdo Butkevičiaus vyriausybėje užėmė patarėjo investicijoms pareigas. Aktyvus ir visuomeninėje veikloje, pavyzdžiui, trečią kadenciją vadovauja Lietuvos statybos inžinierių sąjungai, o nūnai ir Valdovų rūmų paramos fondo valdybai. Apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.
Paskutinis savo prisiminimais pasidalijo Juozas Žvirblis. Kaip sakė, po studijų gavo paskyrimą į Alytaus kelių valdybą, kur 1958 m. ruošiantis asfaltuoti kelią Alytus –
Druskininkai ėjo darbų vykdytojo pareigas, vėliau statė autotransporto kontorą Druskininkuose. Darbo rezultatai buvo geri, tad 1962 m. vasarą A. Vapšiui rekomendavus jam pasiūlė užimti Statybos ministerijos Mechanizacijos tresto valdybos viršininko postą, ko pasėkoje tolimesnis darbas betarpiškai išskyrė su kelininkais. Nuo 1969 – jų šešerius metus buvo įsteigto Vilniaus požeminių darbų tresto valdytoju, o nuo 1976 m. – statybinius kranus eksploatuojančios Mechanizacijos valdybos Nr. 2 (vėliau – „Vilniaus kranai“) generaliniu direktoriumi. 2001 m. tapo šios bendrovės savininku bei valdybos pirmininku.
Susitikimo pabaigoje KPI 1957 metų laidos kelininkai VKM knygoje užrašė: „Džiaugiamės, kad šį Kelių muziejų, vieną iš keisčiausių pasaulyje, prieš 22 metus pradėjo kurti mūsų studijų Kauno politechnikos instituto akademinės grupės kolega Juozas Stepankevičius. Ir džiaugiamės, kad Juozo kūdikis, sočiai, gausiai ir kūrybingai maitinamas, išaugo į didžiulę kultūrinę ir kelių statybos paveldo organizaciją. Linkime muziejui nemažinti žingsnių ir tempo, augti ir toliau. Tegul būsimos kartos žino, kaip mūsų laikmečio kelininkai su labai prasta ir elementaria technika bei technologija pastatė kelius, kurie išgarsino Lietuvą“, – tądien svečių knygoje parašė svečiai.
Autoriaus ir kelininkų archyvo nuotraukos: 
