Parengė skyrelio vedėjas Jonas Paulauskas 
Žymiausi dviejų laikotarpių mūsų tautos rašytojai humoristai
Tęsdamas pasakojimą apie mūsų tautos humoro suvokimą bei jo kūrėjus norėčiau išskirti dvi asmenybes, kurios atstovaudamos savo laikmečiui yra gana panašios būtimi ir kūryba. Abudu žymūs satyromis, humoristiškai aštriu pasaulio bei aplinkos suvokimu ir atvaizdavimu lietuvaičiai ne tik rašę, bet ir vaidinę viešojoje erdvėje pačių kūrinius – savotiški maištininkai prieš betvarkę.
Vienas jų – Petras Biržys, liaudyje žinomas kaip Pupų Dėdė, atstovaujantis „smetoniškąjį“ laikotarpį, kitas – Juozas Erlickas, vadinamas „gyvuoju klasiku“, dabarties laikotarpio rašytojas humoristas.
Petro Biržio (Pupų Dėdės) gyvenimo momentai(lt.wikipedia.org)
Gimė 1896 m. gruodžio 22 d Utenos apskrities, Anykščių valsčiaus, Liudiškių miestelyje, o mirė 1970 -jų liepos 23 d. Vilniuje. Palaidotas Saltoniškių kapinėse. Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Rusijoje, mokėsi Voronežo lietuvių gimnazijoje.
1917 – siais Maskvoje baigęs prekybos mokyklą, grįžo į Lietuvą. 1918 m. Lietuvos kariuomenės savanoris. Kai 1919 m. baigė Kauno karo mokyklą, buvo paskirtas vyresniuoju leitenantu į pėstininkų pulką Ukmergėje.
Išėjęs į atsargą, nuo 1921 – jų dirbo mokytoju Alovės pradžios mokykloje, Pagėgiuose, vedė Lietuvos valdžios suorganizuotus lietuvių kalbos kursus, Radviliškio progimnazijoje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1924–1927 – siais Lietuvos universitete studijavo literatūrą ir teologiją, tuomet pusmetį keliaudamas po Pietų Ameriką aplankė Braziliją, Urugvajų, Argentiną, o po to grąžintas į Lietuvos kariuomenę, kur tarnavo Kauno karo komendantūroje. 1929 m. kaip dainininkas gastroliavo JAV. Dalyvavo Antano Vanagaičio vodevilio teatro grupės „Dzimdzi drimdzi“ spektakliuose.
Nuo 1930 – jų Kauno radiofone rengė populiarius pusiau folklorinius satyrinius pusvalandžius „Pupų Dėdės pastogėje“. Ten jis koncertavo drauge su Rozaliute (Anele Sadauskaite), važinėjo po Lietuvą, rinko istorinę medžiagą, parašė knygelių apie įvairias Lietuvos vietoves.
1933 m. gruodį Londone, „Columbia Graphophone“ kompanijoje, Petras Biržys įrašė pirmąsias plokšteles. Dar aštuonios su 16 dainų minėtoje Londono firmoje asirodė 1938 – jų kove.
Jis bendradarbiavo įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose, dažniausiai pasirašinėdamas Liūdiškiečio slapyvardžiu. 1921 – siais redagavo pėstininkų pulko žurnalą „Skydas“, 1926–1927 m. – karininkų žurnalą „Kardas“, taip pat rengė vienkartinius ir tęstinius leidinius „Gediminietis“, „Lietuvos karo invalidas 1918–1920m.“, „Radijo bangos“ (1931). 1935 – siais savo lėšomis pradėjo leisti mėnesinį humoro ir satyros žurnalą „Pupų Dėdė“ (išėjo 12 numerių).
1942 m. Kauno senamiestyje įkūrė pramogų teatrą „Pupų Dėdės pastogė“. Nacių okupacijos metais kalintas, nes dėl kandaus žodžio neįtiko nė vienai valdžiai. Sėdėjo ir prie Smetonos, ir prie tarybų valdžios.
Po karo persikėlė į Vilnių ir Filharmonijoje dirbo artistu, ruošė radijo valandėles su Marceliute (Marijona Juškevičiute), važinėjo po Lietuvą su koncertais. Repertuaro didumą sudarė jo paties satyriniai kūriniai – kupletai, eilėraščiai, satyriniai pasakojimai. Jo šmaikštūs satyriniai posmai atspindėdavo gyvenimo realijas, klausytojai iš karto atpažindavo Pupų Dėdės kupletų herojus.
Populiariausias ir žinomiausias žmogus to meto Lietuvoje
Lietuvos miestuose ir kaimuose sekmadienio vakarais daugelis mesdavo savo užsiėmimas ir sėsdavo klausytis radijo – tuo metu dar gana reto ir brangaus daikto. Sukinėdami antenas ar skalės svirteles klausytojai ieškodavo Kauno radijo programos, kurioje Pupų Dėdė klausytojus džiugindavo smagia armonikos muzika, šmaikščiais kupletais ir šaunia kompanija. Jo trupę sudarė estrados dainininkas Antanas Šabaniauskas bei gitaristas Antanas Zabulionis.
„Už gerą širdį ir smagius radijo pusvalandžius dvarponiai ir miesto kunigai P. Biržiui dovanodavo daug vertingos istorinės medžiagos. Tokios, kurios šiandien nėra net pačiuose didžiausiuose Lietuvos archyvų fonduose“, – dalinosi prisiminimais jo trupės narė A. Sadauskaitė-Krasauskienė.
Pupų Dėdė buvo pats populiariausias ir žinomiausias žmogus to meto Lietuvoje. Per radiją transliuojamos valandėlės „Pupų Dėdės pastogė“ – minėtos dainos, kupletai, palydimi smagių armonikos melodijų, ne tik linksmino klausytojus, bet ir vertė susimąstyti dėl kai kurių negatyvių socialinių reiškinių, gyvenimo negerovių. „Pupų Dėdė kai prabyla, tuoj iš maišo lenda yla…“, „ Pupų Dėdė kraipo ūsą, ant grindų jis mato blusą…“ Tokie ir panašūs dvieiliai ne tik vertė šypsotis, bet ir strigo į atmintį. Pasklidusi žmonėse Pupų Dėdės sentencija „Vilnius mūsų, o mes – rusų, Lietuvėlė nebe mūsų…“ neišdilo iš klausytojų sąmonės ir tarybiniais laikais, nors neatsargu buvo tai garsiai tarti.
Jo koncertus girdėdavo ne tik radijo klausytojai. Linksmuolis dažnai su savo talkininke Rozaliute (vėliau su Marceliute) pasirodydavo įvairiuose Lietuvos miesteliuose, skersai išilgai išmaišė visą Lietuvą. Pupų Dėdės įdainavimai plito ir plokštelių įrašuose, kurių buvo išleista per 30. Dauguma kūrėjo bei atlikėjo gerbėjų atmintinai mokėjo humoristo repertuaro kupletus.
Garsėjo, labai garsėjo tuomet Pupų Dėdė. Jo atvaizdas buvo net ant saldainių popierėlių.
Vėtytas ir mėtytas
Magėdavo šis dainorėlis patraukti per dantį valdininkus, net patį prezidentą, ministrą pirmininką. Žinoma, tai geruoju jam nesibaigdavo.
„Man tekdavo vyriausiojo vaidmuo ir atsakomybė už kiekvieną žodį. Už tai teko sėdėti kalėjime net vienuolika kartų. Bausmė trukdavo nuo dviejų savaičių iki šešių mėnesių. /…/ Bet kad knietėdavo man gnybtelėti didesniems ponams: smetonoms, tūbeliams. Žinojau, kad radijo klausytojams tai labai patinka. Todėl progai pasitaikius ir „užvažiuodavau“:
Šventas Antanai, dūšių patronai,
Sakyk, kur dingo šeši milijonai…
Šmaukšt man už tai šeši mėnesiai belangės… /
Zosės Smetonienės svainis ministras pirmininkas Juozas Tūbelis pasistatė gražioje vietoje, Žaliakalnyje, namus. Aš ir užgiedojau:
Tūbel, Tūbel, Tūbeliukai,
Tau išaugo trys namukai.
Iš kur litų tiek turėjai,
Gal su Jadze išperėjai.
Paaiškinsiu, Tūbelio žmona – Smetonienės sesuo Chodakauskaitė. Šlept man už tai tris mėnesius kaliūzės. Teismas bylos nesudarydavo, visada bausdavo administraciniu būdu,“ – pasakojo savo atsiminimuose Petras Biržys.
Neramaus, margo, laisvo gyvenimo ir satyrinės kūrybos žmogus. Taip apibūdina Petro Biržio asmenybę jo biografai. Rašytojas Romas Sadauskas mano, kad norint išsiaiškinti, koks fenomenas slypi po Pupų Dėdės slapyvardžiu, reikėtų ištisos monografijos. Panašios nuomonės ir rašytojas Rimantas Vanagas, kartu su sūnumi Nerijumi parašęs neseniai skaitytojus pasiekusią knygą „Anykščių fenomenas“, kur greta kitų šviesių anykštėnų pristato ir Petrą Biržį – Pupų Dėdę.
„Kam jau kam, o P. Biržiui lipte limpa apibūdinimas „vėtytas ir mėtytas“. Taip, matyt, susiklostė todėl, kad trykšte tryško energija, jam niekada nestigo įvairiausių interesų, plačių užmojų ir staigių „posūkių“. Šio gyvybingo žmogaus kasdienybė neapsiribojo vien radiju ir gastrolėmis. Atskleisti tokią įdomią, nuotaikingą ir ekscentrišką asmenybę vienu šios knygos skyriumi vargu ar įmanoma“, – pastebi „Anykščių fenomeno“ autoriai.
Na, o satyrinė Biržio kūryba dažniausiai ir daugiausiai buvo spausdinama aukščiau minėtame jo paties lėšomis mėnesiniame, iliustruotame humoro ir satyros laikraštyje „Pupų Dėdė“. Jame buvo ir geraširdiško humoro, ir piktos satyros. Štai, pavyzdžiui, kokius „9 pasaulio stebuklus“ P. Biržys atrado tuometinėje Lietuvoje:
„1. Vienas ūkininkas, punkte testovėjęs tik tris valandas, pardavė bekoną;
2. Kažkoks tipas nuo Radviliškio gavo tarnybą be protekcijos;
3. Ūkininkas nuo Laukuvos pats savaime sumokėjo visus mokesčius;
4. Batsiuvys Rašpilius pridėjo puspadžius ir gavo pinigus;
5. Gegužės mėnesį nebuvo nė vienų varžytinių;
6. Inteligentas Sausablauzdis užsiprenumeravo laikraštį ir nusipirko vieną knygą;
7. Per tris pirmuosius metų mėnesius niekas nepasipjovė ir kitų nepapjovė ;
8. Vienas Šiaulių apskrities kavalierius, netraukęs iš šulinio kibirų ir nekalęs štakietų, gavo paną; 9. Laike dviejų savaičių nebankrutavo nei viena įmonė“.
Arba štai kaip jis apibūdino šalies ūkį:
„Dabar Lietuvoje daug kiaulių priviso,
Jos ne tik bulves ir rūtekes knisa.
Tikrą kiaulių ūkį ir aš pripažįstu,
Rūpinkis, lietuvi, kad tavęs neknistų!”
Apie žmonių gyvenimą ateityje ir politiką:
„ Dieną kabinetas,
Vakare kavinė.
Pinigai svarbesni
Yra už Tėvynę…
Sako, kad ateis gadynė,
Ir namų bus tankumynė.
Ir ant orlaivių bus miestai,
Žus valdovų manifestai.
Nebus Seimo, diktatūrų.
Nebus užraktų ant durų.
Būsim laisvi kaip paukšteliai,
\Kaip danguje angelėliai.
Nori – skrendi į mėnulį
Pas nežinomą ponulį.
Turtai tilps į čemodaną,
Valgiui kris iš dangaus mana.
Tiktai dujos, ką išrado,
Amžinai darys iškadą-
Su dujokaukėm bus žmonės,
Ir atrodys kaip beždžionės.
Štai ir visas paveikslėlis,
Tai, mat, ateities vaizdelis“.
Ir apie mums rūpimą būsimą aktualiją –rinkimus:
„Žmonės rauda, mitinguoja,
Eina prie dėžių – balsuoja.
Mitinguodami vis šaukia,
Kad darbų ir laimės laukia…
Rinkime, lietuviai,susikaupę –
Lietuvai dešimtmečiai suėjo!
Eina Vilniun ubagai įraudę –
Pyktis jų širdy gerokai surandėjo…
Rengėmės naujoj gadynėj
Imti ir pradėt gyvent kaip svieste,
Darban eiti vėl kasdieną ir adyną,
Jaustis šeimininkais savo mieste.
Bet:
Eina, slenka metų metai,
Keičiasi mūs miestų deputatai.
Tik gyvenimas, kad jį paraliai,
Nepaklūsta mūs seimūnų valiai…
Vienas tūkstančius turėjo,
Ir dar praturtėt norėjo.
Pasistatė aukštą mūrą,
Kaip kokią karikatūrą.
Gražus buvo jo namukas,
Bet aprašė antstoliukas…“
Na, o apie antrąjį šių laikų satyriką Juozą Erlicką paporinsiu kitoje straipsnio dalyje.
