Požiūris į socialinį teisingumas

Romualdas Černeckis 

Požiūris į socialinį teisingumas

Portalo www.dirst.lt komentaras: mes, tinklalapio darbuotojai, jau senokai brandiname mintį užsiimti tema „Požiūris į socialinis teisingumą“. Tuo labiau, kad nūnai ši aktualija atsidūrusi respublikinės žiniasklaidos taikiklyje ir tapo valdžios madingais bei dažnais pasiplepėjimais (ne veiksmais!).

Be to, mus tuo domėtis lyg ir ragina besiplečiantis www.dirst.lt lankytojų ratas. Antai gavome kauniškio Giedriaus Grabausko laišką. Perskaitę mums atsiųstą rašinį, supratome, jog G. Grabauskas kairiųjų pažiūrų žmogus (ne iš tų perėjūnų „kairiųjų“, kuriuos kažkas nepagrįstai, gal net specialiai tokiais vadina!). Publikuodami jo straipsnį, žinoma, kviečiame argumentuotai pasireikšti oponentus.

Anot VIKIPEDIJOS, socialinis teisingumas – tai principas, kuriuo remiantis gėrybės tam tikroje visuomenėje, bendruomenėje (pa)skirstomos, (pa)dalijamos laikantis teisingumo. Kaip reikalavimas žinomas nuo pat Antikos (Aristotelis etc.). Ypač svarbiu tapo industrializacijos metais, XIX a. Popiežius Pijus XI savo enciklikoje „Apie visuomeninę santvarką“ (Quadragesimo anno“) svarstė šiuos klausimus. Pasak Hajeko, tai tuščias politinis terminas. Kaip teisės principas kai kuriose valstybėse yra sudėtinė socialinės valstybės (principo) dalis.

Būtyje tai labai svarbus faktorius. Juk Lietuvoje jau daugelį metų akis bado įvairios socialinio neteisingumo bėdos, pavyzdžiui, didžiulė korupcija, paprastų darbuotojų beteisiškumas, darbdavių chamiškas elgesys su jais, grubus nesiskaitymas (tai ne vienas patyrėme savo kailiu!), baisus biurokratų armijos didėjimas, „šiltų vietelių“ skyrimas artimiesiems, ženklus atsilikimas nuo kaimynų estų, latvių ir lenkų (stebime ir matome!), dėl ko vyksta milžiniška pastovi emigracija (kai kas sako – evakuacija!). Ir tai jokia paslaptis, kadangi žiniasklaidoje vis gausėja minimo pobūdžio straipsnių. 

Socializmas ir kapitalizmas. Faktai be komentarų

Nūnai dažnai svarstomi socializmo ir kapitalizmo  skirtumai. Kartais užverda aštrios diskusijos. Tačiau be didelių aistrų, vengdami komentarų, tiesiog žvelgdami į konkrečius faktus pasidomėkime tais nesutapimais.

Šiuo metu pasaulyje yra apie trisdešimt šalių, kuriose egzistuoja socialistinė santvarka arba jas valdo kairiosios vyriausybės, vykdančios socialinės valstybės modelį. Tai Kinija, Vietnamas, Kuba, kaimyninė Baltarusija, kiek toliau nuo Baltarusijos esančios Čekija, Slovakija, Slovėnija, Lotynų Amerikos valstybės Urugvajus, Čilė, Bolivija, Ekvadoras ir kai kurios kitos to regiono šalys bei dar visa eilė pasaulio kraštų.

Baltarusijoje, pavyzdžiui, vyrauja pažangūs ekonominiai rodikliai: žemiau skurdo ribos teatsidūrę 7,2 procento šalies gyventojų, o bedarbystės lygis tesiekia 1,2 procento. Ir kas itin svarbu – valdžia kaimyninėje šalyje stabili, nevyksta pastovus „pingpongas“, kaip kai kuriose šalyse, kai valdžios vis keičiasi, o ekonominė-socialinė padėtis vis blogėja, be to,ten aukštasis mokslas nemokamas. Taigi tokie dažnai keikiamo A.Lukašenkos, kuris valstybei vadovauja nuo 1994 m., darbo rezultatai.

Kokia gi padėtis Čekijoje? Ir šioje valstybėje šalyje geri ekonominiai rodikliai: žemiau skurdo ribos teatsidūrę  9 procentai vietos gyventojų, bedarbystės lygis siekia 5,2 proc. funkcionuoja nemokamo aukštojo mokslo sistema. Čekai neįsileidžia emigrantų iš Artimųjų Rytų, keliančių didelę sumaištį kai kuriose Vakarų Europos kraštuose.

Įdomus Laoso pavyzdys. Šioje greta Vietnamo esančioje nedidelėje Azijos šalyje kairiosios jėgos į valdžią atėjo 1975 metais. Ten imtasi vykdyti griežtą nacionalizaciją, uždraustas privatus verslas. Bet jau po dešimtmečio pradėtos reformos: leista kurti smulkaus verslo įmones, steigti privačias kavines, viešbučius. Tokios permainos pasitvirtino. Mat mišri ekonominė sistema, kurioje didelį vaidmenį vaidina valstybė, bet egzistuoja ir gana platus privataus smulkaus verslo sektorius, leidžia Laosui kilti iš skurdo ir nuosmukio. Tuo tarpu nusikaltę valdininkai auklėjami efektyviai. Jie siunčiami į vienuolynus, kur gyvena ir dirba pusmetį – metus. Tai duoda teigiamų rezultatų, tad dažnai nereikia griežtesnių bausmių. Skurdas ten mažėja (1975 m. net 63 proc. gyventojų buvo atsidūrę žemiau skurdo ribos), o dabar jo lygis siekia 28,2 proc. Valstybėje  įvesta nemokamo aukštojo mokslo sistema.

Nuo 1959 m. didelės permainos įvyko socializmo keliu pasukusioje Kuboje. Vykdant švietimo programą ten faktiškai nebeliko beraščių. Dabar tik 3,5 proc. gyvenančiųjų yra žemiau skurdo ribos, o bedarbystės lygis tėra 1,7 proc. Pažangiais ekonominiais rodikliais pasižymi ir kita regiono šalis Urugvajus, kur žemiau skurdo ribos užfiksuoti 9 proc. žmonių, o bedarbių – 6,1 proc.

Tuo pačiu pažvelkime į kapitalistinę Lietuvą, anot landsbergistų,- ,,laisvės rojų“. Čia žemiau skurdo ribos egzistuoja net 33 procentai šalies gyventojų, o  bedarbystės lygis siekia 8,6 procento (kai kuriuose provincijos rajonuose siekia – apie 20 procentų), auštasis mokslas mokamas. Panaši padėtis kaimyninėje Latvijoje: 31 proc. skurdžių ir 9,6 proc.bedarbių.

Tai natūralu, nes abidvi remiasi JAV ekonominiu modeliu, kur dominuoja stambus monopolinis kapitalas. Ten daug neturtėlių (27,1 proc.), nemažai bedarbių (11,3 proc.) ir egzistuoja didelė socialinė nelygybė, funkcionuoja brangi mokamo aukštojo mokslo sistema.

Giedrius Grabauskas 

Related posts