Romualdas Černeckis 
Lionės Ališauskaitės – Bulaukienės kūryba: eilėraščiai apie žiemą
(kūrinėliai iš knygos „Gyvenimo poezija‘)
GRUODŽIO VAKARAI
Tėviškėj gruodis įpusėjo,
Kieme šalta naktis,
O gūsiai šiaurės vėjo
Jau šoka kamine.
Gauruoti debesys praplaukia,
Apsunkę, pažeme lėtai.
Liūdni ir ilgesingai ramūs,
Tamsūs Advento langai.
Per Adventą mes pagalvokim:
Kas buvo ir kas bus?
Kai gims tvartely Kristus,
Jo Aleliuja džiugins mus.
Giedosime ir džiaugsimės sustoję
Prie Prakartėlės mes visi
Ir garbinsime Kūdikėlį
Šventą Kalėdų rytmetį.
PIRMAS SNIEGAS
Šiandien iškrito pirmas sniegas –
Toks šaltas, baltas, nedrąsus.
Šušokęs tango jis su vėju
Apklojo tėviškės takus.
Pirmasis sniegas – žiemos siųstas
Pasižvalgyti po laukus,
Nulenkti žiedą paskutinį,
Pridengti želmenis žalius.
ŽIEMA
Laukuose siaučia pūgos,
O vėjas – po langais.
Šaltos žiemos toks būdas
Sniegą žarstyt laukais.
Girdis – kažkas vaitoja
Taip gailiai, pratisai,
Kartais girdis – dainuoja
Ar verkia kaip vaikai.
Bet tai Žiemos išdaigos
Sukt snaigeles ratu.
Tai šalčio girdis dainos,
Kai piešia ant langų.
PAS MUS ŽIEMA
Nuvyto margos gėlės
Ir medžiai nuvilkti.
Nutilo paukščių trelės,
O vakarai šalti.
Šaltukas kausto žemę
Ir šerkšnas ant šakų.
Pilkai užklojo saulę
Šūsnelis debesų.
PŪGA
Koks šiandien pūgos šėlsmas –
Sumaišė dangų su žeme.
Turbūt gamtos čia teismas,
Kad nieko nematyt lauke.
Užpustė jau kelelius,
Išeit į kiemą nevalia.
Po sniegu paslėpė medelius
Savo įniršusia galia.
Pusnių didingos pilys
Greit statos išdidžiai,
Sustingus žemė tyli,
Užmigus amžinai.
O, vėjau niekadėjau,
Ko neramus toksai?
Kam sniego tiek prisėjai,
Kelius kam užbarstei?
Nė žodžio neprataręs,
Nuskriejo jis laukais.
Bet greitai apsigręžęs
Vėl stūgauja stogais.
Žiemos balta suknelė
Nusidriekė lauku.
Neaplenkė lomelių,
Nei miško, nei kalvų.
Sidabro adatėlėm
Pasipuošė miškai,
Zuikučių letenėlėm
Jau praminti takai.
Zylutės kieman grįžo,
Mus sveikina visus.
Tačiau žiema įniršo –
Užpustė takelius.
Vaikučiai raudonskruosčiai,
Palesinkite mus.
Per visą vasarėlę
Mes linksminsime jus.
NAUJIEJI METAI
Milijonai ugnelių
Sužėravo aukštai.
Daug vaikučių akelių
Į jas žvelgia linksmai.
Nauji metai atėjo
Su speigais ir pūgom,
Jie pas mus atskubėjo
Su džiaugsmu ir dainom.
Naujieji! – dainuoja
Ir laukai, ir miškai,
Naujieji! – alsuoja
Po ledu ežerai.
Naujų metų snaigutės
Sukas žemėn ratu…
Vaikų švelnios rankutės
Tirpdo jas tarp delnų.
Naujų metų ugnelės
Sužėravo aukštai
Vaikų žvitrios akelės
Į jas žvelgia linksmai.
.
