##

##   

IŠEITI, BET PALIKTI

XXXV 

Ipatija rašė visą savo laisvalaikį, palikdama miegui vos 4 – 5 valandas sutemose. Jos ranką tarytum valdė kažkokia nematoma jėga („rašyk taip, rašyk apie tai, dabar apie tai…“). Ir ji rašė, vedama šios nematomos jėgos bei prisiminimų srautų apie susitikimą su Loza, šaukimą į kitą išties stebuklingą planetą, misiją, ir ta nepalyginamą laimę, kurią ji teikė.

“O kiek naujų žinių bei „lentynėlių“, kurias būtina susisteminti! Dvimačiai skaičiai. Ipatija ir anksčiau buvo numačiusi jų egzistavimą. Dabar gi ji įsitikino, kad be jų iš viso nėra įmanomas matematikos mokslo vientisumas. Juk be jų – tik siauras takelis (realiųjų skaičių ašis), o su jais – bekraštė pieva (kompleksinė plokštuma). O kaip transformuotis iš takelio į pievą? Čia ir atskuba funkcija. w(t) = t*e^(im), kur t ir m – realieji skaičiai. Atskuba ir tempia ten, kur erdvu ir laisva”

. Ipatija prisiminė, kaip buvo pašaukta į Pirmtakų Planetą. “Už tuos ketverius tikrosios laisvės metus galima viską atiduoti! Va taip, tiesiog imti ir atiduoti? Ne! PERDUOTI. Palikti. Išeiti, pačiai nepasilikti, bet PALIKTI!”

Taip mąstė nuostabi jaunoji filosofė ir matematikė Ipatija, sėdėdama prie savo rašomojo stalo regiono vadovės name. Taip jai diktavo jos protas kartu su širdimi. O jam kas diktavo?

“Išeiti, bet palikti!”

Ir nutarė Ipatija visus savo užrašus dubliuoti. Sidana kiekvieną rytą, jei tik nebuvo skubių reikalų, ėmė tuos tekstus į Prieigą, kur buvo kopijavimo aparatas, ir darė po kelias kopijas.

„Istorijai,“ – aiškino jai Ipatija. Bet originalus ji rūpestingai dėjo po lova tam atvejui, jei vis dėlto pasiryš išpirkimui… Tie užrašai, kuriuos ji atidėjo, buvo parašyti lotynų bei graikų kalbomis.

Kartą mergina išėjo pasivaikščioti, atsidūrė ties statybviete ir pro tvorą viską pamatė: vergai nešiojo skiedinį, vieni kitiems padavinėjo plytas, iš kurių greitai augo būsimo pastato siena. Staiga vienas iš vergų, išvydęs Ipatiją, priėjo prie tvoros ir pagiežingai tarstelėjo: „Oi, kokia lėlytė, aš su tavim padūkčiau, fifa!“

Mergina net susigužė. Bet kaipmat pribėgo Amazonė. Jos rykštė kelis kartus įsirėžė į nenaudėlio nugarą, sudraskydama jo rūbus. Tas sustaugė ir keturpėsčias nuropojo į teritorijos gilumą. Amazonė nuėjo jam iš paskos. Kas buvo po to, Ipatija nematė.

„Dieve, kas gi nutiktų šiai nuostabiajai planetai, jei tik šis kontingentas ištrūktų į laisvę ir dar imtų spręsti padorių žmonių likimus?“ – pagalvojo mergina.

Aišku, ši Civilizacija niekada to nebeleis. Bet štai Žemėje, savo gimtojoje Aleksandrijoje, Ipatija regėjo, kuo tokie dalykai baigėsi…

Kas penktas išsigimėlis. Kas penktas, o gal ir dar didesnis kiekis neša savyje ragatiškąją sėklą, tad jokia „švelnioji jėga“, jokia laiko tėkmė jų nepakeis. Tik rimbas! Na, retkarčiais ir meduolis, kaip mokė Aristotelis bei Ptolomėjas. Ir jokio laikinumo – iki gyvenimo pabaigos turi ne kenkti bei griauti, o dirbti bei kurti!

Kitą rytą, kai didesnysis Sirijus jau judėjo link zenito, Ipatija skaitė studentams paskaitą. Šie pirmąkart girdėjo tokius žodžius. „Kodėl matematika visoje Visatoje viena? Kodėl? Aišku, skirtingo lygio. Bet tai tėra laiko klausimas, o ne esmė. Ir visi anksčiau ar vėliau prieina prie tos pačios esmės. Skirtingu laiku, skirtingais pavadinimais, bet esmė viena. Apie ką tai byloja? Tai byloja apie VISATOS CIVILIZACIJOS VIENYBĘ! Tik mus išskyrė ragatiškosios tamsiosios jėgos. Ir ne tik Visatoje. Ne tik Galaktikoje. Bet ir Žemėje, kurioje dabar siautėja gaisrai. Link jų per skaldymą buvo ilgai einama. O štai Pirmtakų Civilizacija sugebėjo tapti vieninga.. Ir tai anksčiau ar vėliau išplis po visą Visatą, tik laiko klausimas. Mirtis bus sunaikinta, ir mes galėsime gyventi! Bet tam reikia išpirkimo. Kitaip niekas nebus išgirstas, o „niekieno“ idėjos bus išjuoktos bei sutryptos. Ir tik išpirkimas taps lemtinguoju žingsniu! Jūs visi matėte kaip įvairios funkcijos transformuoja skritulį į pusplokštumę, pusskritulį į statųjį kampą ir t.t. O kokia funkcija transformuos mus? Arba juos? O ne, esmė ne ta, kad reikia imti ir surasti tokią funkciją kaip pjedestalą savo didybei. Esmė – amžiname jos ieškojime! Tai ir yra Kovos dėl Ateities šviesos matematinis modelis…”

(B. d.).