##

##   

PASKUTINIOSIOS MISIJOS IŠVAKARĖSE

XXXIV 

Bet ir čia, toli nuo Gvianos, Ipatijai viskas priminė Lozą. Kiekvieną akimirką prisiminė ją, net ieškojo jos akimis, didžiausiomis pastangomis susilaikydama nepašaukusi.

Nepaisydama Sidanos patarimų neskubėti su darbu, pailsėti, atsigauti, Ipatija veržėsi pas studentus. Ją neramino ir visų Universiteto filialų, kurių planetoje buvo šimtai, matematikos skyrių reikalai. Ji negalėjo ramiai sėdėti ir ilsėtis. Tad Amazonei Sidanai neliko nieko kito, kaip tik paskambinti Universiteto regioninio filialo (beje, persivedusi iš Gvianos, ji ir pati ten mokėsi chemijos skyriuje) vadovui ir nurodyti Ipatiją priimti į darbą.

Ipatija tikėjosi, kad skirdama visas jėgas savo misijai, būdama užsiėmusi, atsiduodama mėgstamam darbui,  ji galės nors truputį nutolti nuo ją ištikusios bėdos.

Bet… nieko jai neišėjo! “Dieve, kodėl, kodėl čia viskas taip panašu? Vaikštau į Universitetą panašia alėja, skinu ir valgau tas pačias mėsiškas citrinas, netoliese laksto tokie patys zuikiai… Viskas kaip Gvianoje, viskas primena Lozą, vėjelis vis dažniau atneša jos balsą, tačiau šis balsas kaipmat įkūnija kažkokią bauginančią tuštumą…”

Ipatijai vis blogiau sekėsi susitelkti ties konkrečiais darbais. Vis dažniau ji negalėjo susikoncentruoti. Vieną kartą padarė neatidumo klaidą, skaičiuodama funkcijos rezidiumą, o studentai ją pataisė. Aišku, kiekvienam nutinka, bet jai tai vis dažnėjo.

Smuko ir jos seminarų kūrybinis potencialas. Viskas ritosi žemyn, ir Ipatija jautė, kad ji jau negali to sustabdyti…

Tiesa, milžiniško Pirmtakų Universiteto matematinės krypties reikalai klostėsi sėkmingai, bet Ipatija suvokė – tai nėra jos dabartinis nuopelnas. Tai „autopilotas“ – gerų ir teisingų pradžių inercija, kuri juk negali tęstis ilgai. Palikti Universitetą? Ar bent jau atsisakyti vadovaujančios misijos? Niekas neužsiminė apie tai, išskyrus ją pačią. Bet ji jautė, kad jau niekados nebus tokia kaip anksčiau.

Tai ką gi daryti?

„Gaila, kad nesu Amazonė. Būčiau išskridusi į Andromedos galaktiką ieškoti šios nuostabios Pirmtakų civilizacijos šaknų. Bet ne, jai negalima. Toks negrįštamas skrydis – išimtinė Amazonių privilegija. O kas jeigu…? Jeigu…”

Ipatija pati išsigando savo minčių. Ir ne tik todėl, kad yra grynai žmogiškai baugu žvelgti mirčiai į akis. Kaip ji paaiškintų tokį savo sprendimą Pirmtakų Princesei Ralgijai, Universiteto vadovei Amazonei Elinai? Ką ji pasakytų Amazonei Sidanai? Ši visai jaunutė 16-metė mergina taip prisirišo prie jos…

Ipatija vijo tolyn šias mintis, bet jos vis grįžo. Ir tada… ji ėmė iki vėlyvų sutemų darbuotis prie savo rašomojo stalo: tvarkė savo senuosius užrašus, ruošė naujus – viską, kas atsivėrė jai šioje stebuklingoje planetoje, ypač matematikos srityje. Ir jeigu ji vis dėlto pasiryžtų beprotiškam žingsniui, tai šie užrašai taptų jos PASKUTINIĄJA MISIJA.

“Tai taipogi bus išpirkimas ir taipogi vardan gyvenymo…”

Sudėtingiausia buvo ne matematinė tų užrašų pusė, kuriuos Ipatija sumanė savo paskutiniajai misijai. Sunkiausia buvo viską susistematizuoti, „išdėstyti į lentynėles“ taip, kad kiekvienas, turintis kantrybės bei ištroškęs žinių, galėtų visa tai įsisavinti ir perduoti kitiems.

Ipatijai visada buvo svetimas noras išgarsėti ir nusavinti tuos apreiškimus, kuriuos jai siuntė Visatos informacinis laukas. Šis įsitikinimas („tai – ne mano, tai tik apsireiškė man“) dar labiau sustiprėjo per ketverius jos gyvenimo Pirmtakų Planetoje metus. Ji norėjo perduoti. tik perduoti. padaryti pradžią, nes Ipatija buvo įsitikinusi tuo, kad mokslo žinios geba gelbėti ištisus pasaulius, net pačius beviltiškiausius.

Jaunoji mokslininkė, imperatoriaus Nerono Universiteto matematikos krypties vadovė, žinojo, kad šie jos įsitikinimai, esą mokslo žinios gali išvaduoti ištisus pasaulius nuo blogio, prasilenkia su Pirmtakų įsitikinimais, kadangi, anot Pirmtakų, mokslo žinios taipogi gali būti nusavinamos ir panaudojamos tamsos galių.

Bet Ipatija iki paskutiniųjų savo gyvenimo akimirkų liko ištikima savo įsitikinimui – mokslas gelbsti pasaulius!

(B. d.).