##

## 

UŽ TAI VERTA VISKĄ ATIDUOTI…

XXXVI 

Studentai klausėsi, užgniaužę kvapą. Niekas iki šiolei su jais taip nekalbėjo. Taip šnekėti gali tik žmogus, įgijęs žinių apie skirtingus pasaulius, patyręs pergalę bei pažinęs pralaimėjimo skausmą, meilę ir pasmerktas netekčiai.

Ir iš tiesų – nepatyręs tamsos, nepažinsi Šviesos, to, už ką verta viską atiduoti… Kol tu  egzistuoji tamsoje ir tave klaidina ryškūs žibintai, tol tu rūpiniesi tik savimi – bijai mirties ir vis kaupi, kaupi… Ir tokiam tau svarbiausia – egzistuoti. Būtent egzistuoti! Bet jeigu pažinai Šviesą, tai jau nebekaupsi, nes pradėsi DALINTI tiek artimiesiems, tiek tolimiesiems. Ir čia svarbiausia, kad turėtumei, ką dalinti.

Ipatija turėjo brangiausiąjį dalyką – pažinimo apreiškimą. Juk nėra nieko brangesnio už žinias. Ir tai didžiausia dovana visiems, kas ją išgirs, kas priims…

“O jeigu nepriims?”

Ipatija suprato, kad jei ji grįš į Žemę, prieš ją atsivers tik du keliai. Jeigu nepriims, tai nužudys žiauriausiu būdu.

Ir tai taps jų kaltės išpirkimu! Ne, jokiais būdais ne atleidimu. O būtent išpirkimu! KAD PIKTADARIŲ KALTĖ NEKRISTŲ DEŠIMTIMS IR ŠIMTAMS JŲ PALIKUONIŲ KARTŲ!

„Piktadariai, žudikai, kiršintojai, vandalai bei griovėjai vis vien puotaus, nes atėjo jų valanda ir subrendo jų vaisiai. Tačiau jų palikuonys, šimtai palikuonių kartų tebūnie pripažinti nekaltaisiais! Bet kadangi gamtos dėsniai numato kolektyvinę atsakomybę (štai kur slypi Visuotinio tvano, kuris, ko gero, kartojosi daugybę kartų nebūtinai tiesmuka prasme, paslaptis!), tai aš privalau išpirkti savo budelių palikuonių kaltę! O tam reikia tik vieno – „nužengti iš dangaus į Žemę“, t. y. sugrįžti į Aleksandriją ir pradėti dalinti dovanas. Kaip rašytines, taip ir žodines, tęsiant užsiėmimus su mokiniais…“

Taip mąstė didžioji mokslininkė, nuostabioji Ipatija. Kodėl ji buvo įsitikinusi, kad jos ten laukia mirtis („aš privalau išpirkti savo budelių palikuonių kaltę“)? Kodėl ji nemanė, kad tiesiog dėstys ten kaip kadaise?

Pirma, Ipatija suvokė, kad dabar ji pernelyg daug žino ir supranta, tad jeigu jos auditorija taps itin gausi, tai niekas daugiau neklausys prefektų bei vyskupų. Tomis dienomis ji niekaip negalėjo žinoti, kad dar 407 metais arkivyskupas Teofilis paliepė surasti dingusią Ipatiją ir nuolatos domėjosi paieškos rezultatais.

Antra vertus, Ipatija vis nepamiršo tų besikartojusių košmariškų sapnų, prisiminė ir tikrovėje jai apsireiškusios pirmosios Pirmtakų Princesės Lariados žodžius. Ir po visko, kas nutiko Lozalijai, Ipatija nė kiek neabejojo tų žodžių pranašiškumu.

Surasti, pažinti, ir prarasti,

Ir netekty save suprasti,

Vardan to verta Kelią tęsti…

Ipatija vis dažniau jautė, kd ji gerokai užtruko jau seniai užverstame puslapyje. Prisiminimai apie žuvusiąją Lozaliją jai kėlė nesibaigiančių kančių, viskas priminė  Lozą. Kiekvienas stiebelis, kiekviena netoliese tupinčio paukštelio giesmė, kiekvienas vėjelio papūtimas jai šnibždėjo: „Aš čia, Ipa, aš su tavimi…“

Bet visa tai tęsėsi tik iki to momento, kol Ipatija priėmė galutinį sprendimą – ji grįžta į Žemę! Ipatija priėmė įžūlų sprendimą – ji grįžta į Aleksandriją!

„Grįžusi į Aleksandriją, pradėsiu dalinti dovanas! Ir jei nors vienas iš tūkstančio mane supras, tai ešafotas, į kurį aš savo valia įžengsiu, nebus beprasmis. Ir visai nesvarbu, ar mane prisimins. SVARBU TIK, KAD IŠLIKTŲ MANO DARBAI, NES IR MAN VISA TAI BUVO PADOVANOTA!“

Pirmą kartą ji dirbo prie savo rašomojo stalo ramiai, pirmą kartą galėjo susikaupti. Liko ne tiek jau ir daug – išversti savo paskaitų konspektus bei mokslines įžvalgas į lotynų ir graikų kalbas. Savo mokslinius tyrimus ji pratęs Aleksandrijoje, kiek tik tai bus įmanoma.

„O gal aš suspėsiu parengti ir mokslininkų grupę dvimačių skaičių sričiai,“ – optimistiškai galvojo Ipatija.

Dirbdama ji nepastebėjo, kaip išaušo rytas. Prie jos priėjo Sidana ir švelniai apkabino. „Nepavargai, Ipatija? Gal pamiegotum?“

Buvo dešimtadienio paskutinioji diena. Išeiginė. “Dabar pasakyti ar vėliau? Dabar! Sidana, dėkoju už viską, bet aš nutariau sugrįžti į Žemę, į Aleksandriją“.– „Ką? Kaip? Kam?!“ – nustebo mergina.

(B. d.).